Jei Lietuvoje fechtavimasis būtų toks populiarus kaip Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje, panevėžiečiui penkiakovininkui Justinui Kinderiui jo pirmąsias Londono olimpines žaidynes dabar galbūt irgi primintų tauriojo metalo medalis.
Aštuntą vietą išpranašavo
„Trūksta stiprių varžovų fechtavimosi treniruotėse“, – apgailestauja 8-as likęs žaidynių debiutantas.
J.Kinderis pripažįsta buvęs geras pranašas – nė neįsivaizdavęs, kas yra olimpiada, penkiakovininkas į Londoną vyko matydamas save tarp aštuonių pasaulio geriausiųjų.
„Penkiakovė – nenuspėjamas sportas. Penkios rungtys ir bet kurioje gali suklupti net ir labai gerai pasiruošęs. Lūkesčiai gali būti labai dideli, tokias mintis reikia vyti šalin. Jei galvosi apie medalį, o ne kaip padaryti geriau, jį sapnuose ir tematysi“, – įsitikinęs santūrumu išsiskiriantis sportininkas.
Jo kolegė Londone triumfavusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė pripažino metus iki olimpiados lentynoje šalia kitų trofėjų laikiusi popierinį aukso medalį ir nepraradusi tikėjimo parsivežti auksinį. J.Kinderis tvirtina laimėjimo nebandantis prisišaukti jokiais kitais būdais, tik darbu.
Pailgino kelią į Londoną
Patekti į olimpiadą – jau yra laimėjimas. O J.Kinderiui, ne dėl savo, o svetimų klaidų sunkiai vėrusiam olimpinių žaidynių duris, netgi labai didelis. Penkiakovininkas turėjo vilčių į olimpines žaidynes patekti trumpiausiu keliu – iškovoti kelialapį pernai vykusiame Europos čempionate.
Deja, likimas su J.Kinderiu turbūt panoro papokštauti. Čempionatui organizatoriai nebuvo tinkamai pasirengę – ūmai užstrigę lazeriniai pistoletai sužlugdė panevėžiečio pasirodymą. Piktų technikos išdaigų kartą nuskriaustam penkiakovininkui iš Panevėžio teko visus metus vienose po kitų varžybose skintis kelią į Londoną.
„Europos čempionate mano šaudymo laikas buvo 2,45 min., o olimpinėse žaidynėse, kur jaudulys ir atsakomybė kur kas didesni, 47 sekundės. Tarp 36 čempionato dalyvių net į finalą nepakliuvau, nors net dabar, po savaitės poilsio nebūtų tam didelių problemų. Turbūt kažkas turėjo taip nukentėti ir juo tapau aš, todėl turėjau įveikti labai sunkų ir ilgą kelią, kad būčiau atrinktas į žaidynes turbūt iš milijonų kandidatų“, – pasakojo J.Kinderis.
Penkiakovininkas neslepia: didžiausių problemų jam kelia fechtavimasis, nors išnaudoja visus savo resursus, o varžovams nesunku jį perprasti. Mat treniruotės labiau panašios į žaidimą, o ne tikrą profesionalų kovą.
„Lietuvoje nėra stiprių priešininkų, o vienam treniruotis nieko nereiškia. Tas pats, kaip krepšininkui vienam mėtyti kamuolį, o paskui surinkus penkis žaidėjus rungtis prieš rimtą komandą. Kai žinau, kas gresia, atsiranda ir psichologinių problemų“, – teigia J.Kinderis.
Šėlti neturėjo laiko
Olimpinių žaidynių debiutantas tebegyvena jų nepakartojamais įspūdžiais, nors susikaupęs vienam tikslui – pasirodyti kiek įmanoma geriau, nematė nei fantastiško olimpiados atidarymo, nešėlo ir olimpiniame miestelyje. Pasaulio žiniasklaidoje mirgėję pranešimai apie nevaržomas iš viso pasaulio suvažiavusių sportininkų linksmybes ir savanorių armijos olimpiečiams teikiamas intymias paslaugas, Justino nuomone, buvo gerokai pagražinti.
„Visur visko pasitaiko, bet tokių orgijų, apie kokias buvo rašoma, nebuvo. Nemačiau, kad kažkas būtų ėjęs viešai poruotis“, – tvirtina sportininkas.
J.Kinderis į olimpinį miestelį atvyko vos pora dienų iki starto, tam, kad kiek įmanoma išvengtų jaudulio.
„Nenorėjau blaškytis – treniruotis namuose visai kas kita nei naujoje vietoje. Be to, startuojančių olimpiečių emocijoms irgi negali likti abejingas“, – olimpinius niuansus vardija penkiakovininkas.
Prieš varžybas Justinas stengėsi kuo mažiau bendrauti su olimpiečiais ir ypač vengė penkiakovininkų. Anot jo, svarbiausia buvo nukreipti mintis kitur, kad negalvotų apie būsimą startą ir iš anksto nepervargtų psichologiškai.
O atlikus svarbiausią misiją linksmybėms tiesiog nebebuvo laiko – jau kitą dieną laukė olimpiados uždarymo ceremonija, o telefonas kaito nuo sveikinimo skambučių.
Mama sulaukė išimties
Londono žaidynėse debiutavo ne tik J.Kinderis, bet ir jo mama, pirmą kartą stebėjusi nuo devynerių metų sportuojančio sūnaus varžybas gyvai.
Valstybinėje mokesčių inspekcijoje dirbanti Audronė Kinderienė ne kartą būtų lėkusi palaikyti Justino, jei ne jo nuostata – ant žiūrovų suolelio ne vieta kunkuliuojantiems nuo įtampos artimiesiems.
„Ką ten veiksi“, – išgirsdavo iš sūnaus į varžybas besiprašanti A.Kinderienė.
„Kiti sportininkai, atvirkščiai, specialiai atsiveža žmonas, vaikus – tribūnose šaukia palaikančios šeimos. Aš esu ramesnio būdo ir, jei galėčiau pasirinkti, būtų geriausia, kad niekas iš artimųjų nevaikščiotų į varžybas“, – pripažįsta J.Kinderis.
Kaip atsitiko, kad tarsi tyčia jo vienintelio iš Lietuvos olimpiečių mama buvo atrinkta dalyvauti programoje „Ačiū tau, mama“, Justinas tvirtina nė neįsivaizduojantis. Iš 50-ies šalių pakviestų per 150 sportininkų mamų programos organizatoriai apgaubė ypatingu dėmesiu – moterys ne tik vaišinosi, pramogavo. Pasak J.Kinderio, jo mama Londone išbandė net grožio procedūras.
Stebisi pristatomas vilniečiu
Panevėžyje gimusį ir augusį, bet sporto aukštumų sostinėje siekiantį J.Kinderį stebina, kad jis dažniausiai pristatomas vilniečiu. Netgi olimpiečių sutiktuvėse Vilniaus Rotušėje Justinas neišgirdo esąs panevėžietis.
„Man tai labai keista. Kiti sportininkai irgi treniruojasi Vilniuje, bet vis tiek juos pristatant paminimas gimtasis miestas“, – lipdoma vilniečio etikete stebisi J.Kinderis.
Tačiau Justinas gimtojo miesto niekada nebuvo išsižadėjęs. Užtikrintai kopiantis į sportinės karjeros aukštumas jaunuolis pripažįsta jaučiantis nedidelio ir ramaus Panevėžio nostalgiją ir jau kelintus metus iš eilės penkiakovininkas „Žemynos“ vidurinėje mokykloje organizuoja vaikų stovyklas.
Panevėžį Justinas paliko vos 15-os, kai bėgimo takelyje greitai skuodžiantį plaukiką pastebėjo jo dabartinis treneris Jurijus Moskvičiovas.
Nuo trečios klasės „Žemynos“ mokyklos baseine pradėjęs treniruotis J.Kinderis plaukimui atiduodavo visas jėgas, bet vis tiek prieš save vandenyje matydavo prašmėžuojančias nesunkiai jį aplenkusių bičiulių kojas.
„Apmaudu buvo, kai mažiau besistengusieji mane lenkdavo plaukime. Bet man sekėsi bėgti. Be jokių pastangų visus aplenkdavau ir man atrodė net keista, kaip galima lėčiau bėgti“, – sportinės karjeros pradžią pamena Justinas.
Jis neabejoja: jei J.Moskvičiovas kadaise nebūtų jo ištraukęs iš plaukimo, Kinderio pavardės dabar nebūtų ne tik olimpiečių, bet ir sportininkų sąraše.
O dar prieš dešimtmetį olimpietis ne tik nebuvo rankose laikęs špagos, sėdėjęs ant žirgo ar šaudęs, bet netgi nežinojo, kas ta penkiakovė.
Vaikinas juokauja net bėgti nemokėjęs, tik tam turėjo talentą.
Savimi tuomet abejojusiu jaunuoliu tikėjo treneris. Net 19-mečiams savo auklėtiniams dabar nepatikintis lazerinio pistoleto J.Moskvičiovas nebijojo dėl Justino, kambaryje laikančio pneumatinį šautuvą.
Būsimas teisininkas
J.Kinderis viliasi po ketverių metų olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire pakilti dar aukščiau. Tačiau iki tol olimpietis turi pasiekti kitą savo tikslą – tapti diplomuotu teisininku. Jei ne Londono olimpiada, Justinas M.Romerio universiteto diplomą jau laikytų rankose. Tik dėl jos penkiakovininkas atidėjo likusį vienintelį baigiamąjį egzaminą.
„Patirtis rodo, kad po egzamino varžybose būnu labai silpnas, psichologiškai išsikrovęs. Net nerizikavau laikyti“, – pripažįsta J.Kinderis.
Sportininkas jau turi skaudžios patirties, kai kartą bandė suderinti mokslą ir sportą – tąkart egzaminas liko neišlaikytas, o varžybos įstrigo kaip pačios blogiausios jo karjeroje.
Užbaigti studijas J.Kinderis planuoja rugsėjį, nors iš olimpiados ritmo greitai persiorientuoti į studento gyvenimą, anot jo, taip pat sunku, kaip niekada nesportavusiam suaugusiam žmogui pradėti treniruotis kaip profesionalui.
Justinas prasitaria stodamas į universitetą slapčia vylęsis iš dėstytojų sulaukti nuolaidų. Deja, pasirodė, kad teisininkus rengiantiems profesoriams sportas mažiausiai rūpi.
„Turbūt 80–90 proc. dėstytojų net nežinojo, kad sportuoju. Be to, dėl varžybų praleidžiu daug egzaminų, o ateiti individualiai atsiskaityti neišmokus – gėda“, – pripažįsta J.Kinderis.
Sportininkas dar neįsivaizduoja savęs teisininku, vilkinčiu solidžiu kostiumu, su odiniu portfeliu rankose. Tačiau penkiakovininko karjera – ne iki senatvės.
2008-ųjų Pekino olimpinių žaidynių prizininkas Edvinas Krungolcas, pasak Justino, net ir 39-erių yra puikios sportinės formos, tačiau kitiems penkiakovininkams špagą tenka padėti į kampą sulaukus ir vos 32-ejų.
Po olimpinių žaidynių artimuosius Panevėžyje lankantis olimpietis stengiasi apie treniruotes kol kas nė negalvoti.
„Turiu išsiilgti penkiakovės, sulaukti jausmo, kad vėl degu noru sportuoti. Jei dabar vėl pradėsiu treniruotis, po mėnesio galvą nuleisiu iš nuovargio“, – sako J.Kinderis.
Olimpietis pagaliau sau leis atsipalaiduoti – jau šiandieną išskrenda į Romą, iš jos su dviem draugais patrauks trims savaitėms į Tailandą.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
