Karas Ukrainoje po pasaulį išblaškė milijonus pabėgėlių. Manoma, kad Panevėžyje jų gyvena apie du tūkstančius.
Viena tokių užuovėjų, kur ukrainiečiai gali ne tik sulaukti materialinės paramos, bet ir pabendrauti su tautiečiais, Aukštaitijos sostinėje jiems tapo labdaros ir paramos fondas „Nauja viltis“.
Jo vadovė Irina Burkauskienė pasakoja, kad karo pradžioje daugelis atvyko kone kaip stovi.
Bėgo kaip stovi
„Visko matėme. Ateina mama su vaikais ir viena kuprine ant pečių“, – pasakoja I. Burkauskienė.
Kiti, paveikti stipraus streso, griebė iš namų, kas papuolė po ranka.
Viena ukrainietė, pamena fondo vadovė, skubėdama įsidėjo daugybę kojinių, tačiau nuotraukų ar kitų svarbių daiktų taip ir nepasiėmė.
Namų netekusiems žmonėms reikėjo elementarių dalykų – nuo drabužių iki higienos priemonių, virtuvės rykų ar baldų.
Tačiau ne ką mažiau svarbus buvo šiltas žodis, nuraminimas.
Ir šiandien, karui tebesitęsiant jau penktus metus, Panevėžys sulaukia naujų pabėgėlių iš Ukrainos.
Jie – geriau pasiruošę nei pirmosios bangos pabėgėliai: dažniausiai atvyksta automobiliais, o pasiimti daiktai būna apgalvoti.
Todėl ir lietuviams dabar dalijamos specialistų rekomendacijos turėti parengtą išgyvenimo krepšį, pasak pašnekovės, yra labai naudingos.
I. Burkauskienė pripažįsta pati tokio dar nesusikrovusi, tačiau bent jau išklausiusi mokymus žino, ką reikėtų susidėti, tad, jei nutiktų diena X, tikisi nesiblaškyti. Be to, jau įsigijo ir radijo imtuvą.
Daugiau nei parama daiktais
Panevėžyje veikiantis labdaros ir paramos fondas „Nauja viltis“ nuo pat karo Ukrainoje pradžios, kai plūstelėjo pabėgėlių banga, teikia jiems pagalbą ir suburia bendruomenę įvairioms veikloms.
Fondo direktorė Irina Burkauskienė pasakoja, kad šiuo metu jų veikla apima tris pagrindines sritis. Veikia humanitarinis centras, kuriame – panevėžiečių paaukoti drabužiai, virtuvės reikmenys, nedideli baldai, žaislai ir kiti daiktai.
Kita veiklos sritis susijusi su ukrainiečių integracija. Čia vyksta įvairios edukacijos, organizuojami lietuvių kalbos kursai.
Pasak I. Burkauskienės, netrukus prasidės projektai, kuriuose su karo pabėgėliais dirbs psichologas, bus organizuojamos meno terapijos ir kitos veiklos.
Be to, patys ukrainiečiai buriasi pagal pomėgius – vieni šoka, kiti dainuoja, vaikams organizuojamos stovyklos.
„Žmonėms labai svarbus tarpusavio ryšys. Čia jie bendrauja, vieni kitiems rodo nuotraukas, gali kalbėti gimtąja kalba. To esant toli nuo tėvynės labai reikia“, – teigia I. Burkauskienė.
Trečioji veiklos kryptis – humanitarinė pagalba Ukrainoje gyvenantiems žmonėms.
Ji siunčiama ir civiliams gyventojams, ir kariams.
Sunkiausia – rasti būstą ir darbą
I. Burkauskienės nuomone, Panevėžyje gyvena apie 2000 ukrainiečių ir šis skaičius gana stabilus – nors vieni išvyksta, atvyksta kiti.
„Prieš savaitę sulaukėme šeimos iš Pokrovsko“, – pasakoja fondo vadovė.
Šis miestas jau kurį laiką yra vienas karščiausių fronto taškų.
Pasak I. Burkauskienės, dėl priverstinės gyventojų evakuacijos šeima buvo persikėlusi gyventi į kitą vietą. Dabar juos į Panevėžį pakvietė čia gyvenantys draugai. Šeimai prireiks nemažos pagalbos kuriantis.
Šiuo metu atvykėliai glaudžiasi nedideliame bute kartu su draugais. Jiems būtina kuo skubiau susirasti būstą, susitvarkyti dokumentus ir gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje – be jo įsidarbinti nepavyks.
Nemokant lietuvių kalbos, darbų pasirinkimas nėra platus.
Pasak I. Burkauskienės, ukrainiečiai dažniausiai įsidarbina gamyklose, tačiau Panevėžyje gyvena nemažai moterų su mažais vaikais, todėl darbas pamainomis neretai netinka – nėra kur palikti mažųjų.
„Dauguma nuo karo pabėgusių ukrainiečių Panevėžyje dirba ne pagal specialybę. Labai geri specialistai – mokytojai, teisininkai, o dirba valytojais ar kitus nekvalifikuotus darbus. Kabinasi į gyvenimą kaip galėdami“, – pasakoja pašnekovė.
Kiek lengviau sekasi grožio srities darbuotojams, tačiau ir jiems reikia išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, kad galėtų su klientais bendrauti lietuviškai.
Viena ukrainietė Panevėžyje dirba kepyklėlėje, o po darbo internetu rūpinasi savo įmone Kyjive.
Pasak I. Burkauskienės, ukrainiečiams nėra paprasta susirasti ne tik darbą, bet ir išsinuomoti būstą.
Net ir šiandien, karui Ukrainoje tęsiantis penktus metus, ne visi panevėžiečiai nori išnuomoti būstą pabėgėliams, kiti, net ir išnuomoję, nenori leisti deklaruoti gyvenamosios vietos.
Neturėdami tokios deklaracijos, ukrainiečiai negali tvarkytis įvairių dokumentų, be to, gali kilti problemų prisirašant prie gydymo įstaigos.
I. Burkauskienė taip pat pastebi, kad per tuos ketverius metus labai išaugo būsto nuomos kainos, tad atvykėliams darosi dar sunkiau.
Netikėjo įstrigti ilgam
„Visi iš pradžių galvojo, kad greitai išvažiuos. Sakė: daugiausia trys mėnesiai ir grįšime namo, nieko mums nereikia. Siūlydavome pasiimti drabužių, nes artėjo pavasaris, tačiau jie sakė: ne, mes greitai išvažiuosime, nereikia“, – pirmųjų į Panevėžį prieš ketvertą metų atvykusių pabėgėlių reakciją pamena I. Burkauskienė.
Tačiau karas užsitęsė, ir dabar į fondą ateina nemažai tų, kurie į Panevėžį atvyko dar 2022-aisiais.
„Iš tų, su kuriais susipažinome pirmaisiais mėnesiais, mažai kas išvažiavo. Daugelis dabar ateina pas mus į lietuvių kalbos kursus, edukacijas“, – sako ji.
Per tuos ketverius metus poreikiai pasikeitė. Pasak I. Burkauskienės, anksčiau fondo kuruojamas humanitarinis centras dirbo kasdien. Dabar duris atveria tik šeštadieniais. Praėjusį čia apsilankė apie pusšimtis žmonių.
Panevėžyje gyvenantys ukrainiečiai, pasakoja fondo vadovė, prašo įvairių daiktų, dalijasi jais tarpusavyje. Šiuo metu labiausiai trūksta didesnių dydžių moteriškų drabužių.
I. Burkauskienės teigimu, karo pradžioje atvykusiems pabėgėliams labiausiai reikėjo paguodos, paprasčiausio apkabinimo, emocinio palaikymo. Dabar daugiau prireikia praktinės pagalbos – padėti susirasti būstą, darbą ir panašiai.
„Mes žinome, ką reiškia, kai neturi nieko. Vieni atvažiavo tik su vienu lagaminu, kiti – net ir be jo, tik su kuprinėmis.“
I. Čykalo
Prispausti nepritekliaus grįžta į tėvynę
Nemažai ukrainiečių Panevėžyje jau įleido šaknis.
I. Burkauskienė žino bent porą šeimų, kurios Panevėžyje įsigijo nuosavą būstą. Ne viena ukrainietė čia sukūrė šeimą su lietuviu.
„Tie, kurie dirba, jaučiasi stabiliau. Jie pas mus dažniausiai ateina į edukacijas, ekskursijas, stovyklas, lietuvių kalbos kursus arba kai kyla kokių klausimų“, – pasakoja ji.
Tačiau, pažymi pabėgėlių globėja, Lietuvoje itin sunku pragyventi vienišiems pensininkams, neturintiems padedančių vaikų.
Pasak fondo vadovės, jų pajamos čia labai nedidelės, o reikia išlaikyti būstą, mokėti nuomą, pirkti vaistus ir maistą. Todėl ne vienas senjoras nusprendė grįžti į karo alinamą Ukrainą.
„Sako: negaliu pasilikti, nėra iš ko mokėti. Ukrainoje nors apšaudo, bet turiu savo namus, galiu ten gyventi, kažką užsiauginti“, – pasakoja I. Burkauskienė.
Nebegalėdami išsiversti Lietuvoje, grįžta į savo namus ir gyvena nuolatinių apšaudymų sąlygomis.
Ne ką paprasčiau, jos žiniomis, ir pačioje Ukrainoje.
Ten taip pat brangi nuoma, parduotuvėse didelės kainos, daug kur nėra darbo.
Amžino streso gniaužtuose
Kiek ukrainiečių po karo norės sugrįžti į gimtinę, I. Burkauskienė nedrįsta prognozuoti.
Pasak jos, lietuviškas mokyklas lankantys vaikai jau puikiai kalba lietuviškai, čia susirado draugų, priprato prie aplinkos.
„Iš ukrainiečių paauglių girdžiu, kad jau nebenori grįžti“, – pasakoja ji.
Vis dėlto yra ir tvirtai apsisprendusių grįžti šeimų – Ukrainoje likę jų tėvai, vyrai.
Nors frontas ir sprogimai toli, žmonių mintys vis tiek lieka gimtinėje.
Pasak jos, daugelis karo pabėgėlių prisipažįsta dėl streso ir dabar naktimis negalintys miegoti, juos kamuoja nuolatiniai košmarai.
„Ateina pas mus ir sako: kariauja vyras, sūnus, negaliu ramiai gyventi. Atrodo, visada šypsosi, lyg viskas būtų gerai, bet taip nėra“, – sako I. Burkauskienė.
Netgi jei Lietuvoje – visa šeima, Ukrainoje likę giminės, draugai.
Ir jos pačios sūnėnas šiuo metu tarnauja Ukrainos kariuomenėje ir netrukus bus išsiųstas į frontą.
Tokia įtampa, pasak I. Burkauskienės, negali neatsiliepti ir sveikatai – vis dažniau kalbama, kad Ukrainoje labai padaugėjo sergančiųjų vėžiu.
Remia ne tik karius
Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai artimiesiems į tėvynę siunčia drabužius ir kitus būtiniausius daiktus.
„Kainos Ukrainoje kosminės – ne visi išgali ką nors nusipirkti, kai nėra darbo ir galimybių užsidirbti“, – sako ji ir pabrėžia, kad pagalba labai reikalinga ir civiliams.
Fondas neseniai nupirko šiltų antklodžių ir išsiuntė jas į Ukrainą. Taip pat veža šiltus drabužius, kojines. Kadangi infrastruktūra smarkiai sugriauta, nupirkta ir žibintuvėlių.
Jau porą metų fondas bendradarbiauja su gimdymo namais Slavjanske – mieste, kuris šiuo metu yra vos už 19 kilometrų nuo fronto linijos.
Čia gyvena apie 60 tūkstančių žmonių. Neseniai panevėžiečiai ten siuntė sauskelnių kūdikiams, pieno mišinių, higienos priemonių. Pasak pašnekovės, buvo prašoma ir sauskelnių didesniems vaikams, nes parduotuvių lentynos dažnai tuščios.
Ukrainoje liko daug senolių, nenorinčių palikti namų. Dalis jų sunkiai serga, prikaustyti prie lovos, jiems reikalingos suaugusiesiems skirtos sauskelnės. Kai kurių artimieji jų negali išgabenti dėl sveikatos būklės ar karo, o dalis senolių patys atsisako palikti namus.
„Čia mano karvė, čia mano ožka, mano daržas – kur aš dėsiuosi, nepaliksiu“, – senjorų argumentus įvardija I. Burkauskienė.
Pasak fondo direktorės, kai kurie Panevėžyje gyvenantys ukrainiečiai pavasarį važiuoja į tėvynę apsodinti daržų, vėliau grįžta nuimti derliaus.
„O yra ir tokių, kurie Ukrainoje prarado viską. Jiems jau nebėra kur grįžti – namus gali parodyti tik nuotraukose“, – sako ji.
Panevėžys tapo namais
Kai karo pradžioje Panevėžio gyventojai sužinojo apie renkamą pagalbą, plūdo nešini įvairiausiais daiktais.
Dabar, pasak I. Burkauskienės, paramos gerokai sumažėjo, tačiau socialiniuose tinkluose perskaitę, ko konkrečiai reikia, žmonės vis dar prisideda.
Ir miesto bendruomenės nuolat teiraujasi, kokios pagalbos reikia, ateina ar paskambina ir pavieniai gyventojai.
Kai kurie tiesiog perveda pinigus fondui, kad šis galėtų nupirkti reikalingų daiktų Ukrainoje. Panevėžiečiai kartu su ukrainiečiais taip pat pina apsauginius tinklus, mezga kojines.
Viena tokių mezgėjų – Iryna Čykalo.
Panevėžyje ji gyvena nuo 2022-ųjų, jau kalba ir supranta lietuviškai.
Ji – viena iš nedaugelio karo pabėgėlių Panevėžyje, dirbančių pagal savo specialybę: moteris yra transporto vadybininkė.
Jauna moteris pasakoja į Panevėžį atvykusi praėjus dviem mėnesiams nuo karo pradžios.
Pasak jos, fondas „Nauja viltis“ suteikia labai svarbią pagalbą – čia galima ne tik gauti drabužių ar kitų reikalingų daiktų, bet ir pasikalbėti su žmonėmis, susipažinti, lankyti lietuvių kalbos kursus.
I. Čykalo prisimena, kad dar 2014 metais, prasidėjus karui Ukrainoje, ankstesnėje darbovietėje kartu su kolegėmis taip pat mezgė kojines kariams.
„Čia vėl radau save – ačiū už tai. Nors ir maža dalimi, bet kuo galime, tuo padedame“, – sako ji, pridurdama, kad tokia veikla Panevėžyje jai labai svarbi.
Pasak moters, ukrainiečiai puikiai žino, ką reiškia svetimoje šalyje likti be nieko. Todėl gerų, bet jau nebereikalingų ar išaugtų drabužių neišmeta – atneša į fondą, kad jais galėtų pasinaudoti kiti.
„Mes žinome, ką reiškia, kai neturi nieko. Vieni atvažiavo tik su vienu lagaminu, kiti – net ir be jo, tik su kuprinėmis“, – sako Iryna.
Kaip buvo, nebebus
Iš Černihivo netoli Baltarusijos ir rusijos sienos atvykusi I. Čykalo pasakoja, kad rusijos kariuomenė iš šio regiono pasitraukė 2022 metų balandį.
„Mes buvome užpulti vieni pirmųjų. Du mėnesius buvome apsupti. Kai atsirado daugiau galimybių išvykti, nusprendėme susikrauti lagaminus ir išvažiuoti“, – pasakoja ji.
Moteris džiaugiasi, kad jos namai liko sveiki, o artimieji nenukentėjo.
Brolis su šeima tuomet išvyko į Italiją, o ji pati – į Panevėžį, kur jau gyveno draugė.
„Draugė su vaiku į Panevėžį atvyko beveik iškart prasidėjus karui ir susirado giminaičius, o aš atvažiavau pas ją“, – pasakoja pašnekovė.
Jau po poros savaičių I. Čykalo rado darbą pagal savo specialybę.
„Panevėžyje jaučiuosi kaip namuose“, – džiaugiasi ukrainietė.
Ką darys pasibaigus karui, moteris sako kol kas per daug negalvojanti – spręs, kai ateis laikas.
„Sunku pasakyti, kaip bus. Labai noriu grįžti, bet nežinau. Visi ukrainiečiai norime gyventi tokioje Ukrainoje, kokia ji buvo prieš karą. Ir visi suprantame, kad ji nebebus tokia pati, kokią palikome“, – sako I. Čykalo.
