Girtuokliais ir narkomanais tampama ir dėl psichinės sveikatos sutrikimų, kurie negydomi skatina progresuoti priklausomybes, kol žmogus atsiduria pačiame gyvenimo dugne. Žinomas šalyje psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna sako, kad pasaulyje keičiasi požiūris į priklausomybės ligonius. Žmogus gydomas ne tik nuo alkoholio ar kvaišalų potraukio, bet ir nuo kitų ligų, kurios lėmė priklausomybėms atsirasti.
Kas slepiasi anapus
Veiksmingiausiai gydant priklausomybės ligas padeda toli gražu ne vaistai, o psichoterapija ir komandinis įvairių specialistų – psichiatrų, psichologų, slaugytojų, socialinių darbuotojų, pedagogų – darbas su ligoniu.
Ilgametę patirtį gydant įvairias priklausomybes turintis R. Alekna pastaruosius pusantrų metų dirbo Norvegijoje, Oslo apskrities ligoninėje, psichiatrijos ir priklausomybių ligų vadinamajame dvigubų diagnozių skyriuje. Jis pats turėjo progos įsitikinti norvegų taikomų priklausomybės ligonių gydymo metodų veiksmingumu.
Šių metodų, kurių pagrindą sudaro stacionaro ir ambulatorinės grandies specialistų glaudus bendradarbiavimas gydant ligonį ir psichoterapijos paslaugos, esmė ta, kad žmogus yra motyvuojamas ir įgalinamas keistis pats.
Sužadinamas ir stiprinamas jo noras atsisakyti sveikatą žalojančių medžiagų ne dėl artimųjų, aplinkos spaudimo, bet dėl savęs. Pasak R. Aleknos, tokiu būdu žmogus ne gyvena abstinencijos būsenos, t. y. tam tikrą laiką nejaučia alkoholio, kvaišalų ar kitos medžiagos potraukio, o pasveiksta nuo priklausomybės.
Žinoma, kaip ir gydant bet kurią ligą, nėra pasveikimo garantijos. Galimas ir atkritis, tačiau norvegų specialistų pasiekti rezultatai, pasak gydytojo, įkvepiantys.
„Žmogaus psichika veikia pagal tam tikrus dėsningumus. Alkoholikui ar narkomanui iš pradžių sunku suvokti pačius elementariausius dalykus. Kai jo smegenyse įvyksta lūžis, žmogus tarsi praregi. Kad pasveiktum, reikia laiko. Psichoterapija trunka mažiausiai dvejus trejus metus, bet rezultatai labai geri“, – kalbėjo Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centrui vadovaujantis R. Alekna.
Gydytojui buvo labai įdomu stebėti kolegų norvegų reakciją, kai jie išvysdavo pacientą praėjus tam tikram laikui po jo pirmųjų vizitų. Labiausiai medikus džiugindavo ne pašviesėjęs to žmogaus veidas, o pasikeitęs mąstymas.
„Atrodo, kad priešais stovi visai kita asmenybė“, – prisipažindavo norvegai lietuviui.
Stebėdamas kolegų darbą R. Alekna ir pats tuo turėjo progos įsitikinti.
Psichoterapijos specialistas ketina Norvegijoje taikomus priklausomybės ligonių gydymo metodus taikyti Lietuvoje. Norvegus jis kviesis į mūsų šalį pasidalyti patirtimi su priklausomybės ligų specialistais – pradedant slaugytojais, baigiant psichiatrais-psichoterapeutais.
R. Aleknos teigimu, visuomenėje priklausomybės ligos yra tarsi demonai, girtaujantys, kvaišalus vartojantys, šeimas, namus, darbus praradę asmenys dažniausiai sulaukia paniekos ir pasmerkimo. Dar jų bijoma.
Pražūtinga savigyda – iš nevilties
Oslo apskrities ligoninės Psichiatrijos ir priklausomybės ligų skyriuje gydomi asmenys, turintys priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų ir kenčiantys dėl įvairių psichinės sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, nuo tokių kaip bipolinis (nuotaikos) sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys depresijos ir manijos epizodai, tarp jų būna ir normalios nuotaikos epizodų, ar disociacinio, vadinamojo asmenybės susidvejinimo, kai žmogus nebepajėgia normaliai mąstyti, asmenybė tarsi suskyla į atskiras dalis. Psichiniai išgyvenimai virsta įvairiais ligų simptomais, fizine ir psichine negalia. Į dvigubų diagnozių skyrių guldomi ir pasikartojančios depresijos kamuojami žmonės.
Psichiatro-psichoterapeuto teigimu, didelių psichinės sveikatos problemų turintys žmonės paprastai sunkiai adaptuojasi visuomenėje, jiems nelengva užmegzti ir palaikyti gerus asmeninius santykius, susirasti darbą, tinkamai jį atlikti.
Jie griebiasi alkoholio, narkotikų, nes tai sukuria palengvėjimo iliuziją, tada pasijuntama lygiaverčiais sociumo nariais.
„Tokie žmonės geria ar svaiginasi kvaišalais ne todėl, kad jiems būtų labai skanu ar malonu, bet todėl, kad išgyventų. Jie užsiima savotiška savigyda. Iš pradžių jų savijauta pagerėja, bet ilgai vartojant alkoholį, narkotikus išsivysčiusi priklausomybė dar labiau komplikuoja pirminę ligą. Simptomai tampa aštresni. Tarp sergančiųjų priklausomybės ligomis yra dažnos savižudybė“, – kalbėjo gydytojas.
R. Aleknos teigimu, pasenęs požiūris, kad priklausomybės ligos yra atskiros nuo kitų ir niekaip nesusijusios, užkerta kelią ligoniui gauti veiksmingą pagalbą.
Gydytojas sako, kad tarp psichikos ligų nėra labai aiškių ribų. Iš vienos formos jos gali pereiti į kitą.
Daugiau prievartos, daugiau laisvės
R. Aleknos teigimu, visuomenėje priklausomybės ligos yra tarsi demonai, girtaujantys, kvaišalus vartojantys, šeimas, namus, darbus praradę asmenys dažniausiai sulaukia paniekos ir pasmerkimo.
Norvegijoje, kaip ir Lietuvoje, priklausomybės ligoniams iš pradžių skiriama detoksikacija, kad stabilizuotųsi jų fizinė būsena. Į psichoterapinį gydymą orientuotuose dvigubų diagnozių skyriuose pacientams neskubama skirti medikamentinio gydymo. Nesiekiama, kad vartojantis vaistus žmogus pasijustų labai gerai, nes tada jis neturės motyvacijos psichoterapijai. Tačiau vaistai nėra eliminuoti. Tabletės pagerina paciento gebėjimą bendrauti, palengvina psichoterapiją.
Psichoterapija priklausomybės ligoniui leidžia tarsi iš šalies pažvelgti į savo vidų ir surasti savyje priežastis, dėl ko jis gyvena taip, atrasti savyje jėgų keistis.
„Jeigu esminės, giluminės problemos neišspręstos, žmogus po kurio laiko vėl grįš prie senosios išgyvenimo strategijos, tai yra svaiginsis“, – aiškino R. Alekna.
Oslo apskrities ligoninėje į stacionarą guldomi tik patys sunkiausi ligoniai. Psichiatras neslepia, kad kartais jį kolegų sprendimas neguldyti paciento į ligoninę, o tęsti ambulatorinį gydymą stebindavo. Tačiau į stacionarą paguldyti ligoniai gali būti gydomi gana ilgai. R. Aleknai į akis krito, kad gydymo atžvilgiu taikoma daugiau prievartos nei pas mus, tačiau pradėjusiam ambulatoriškai gydytis pacientui suteikiama daugiau laisvės.
„Specialistų komanda, kuria sudaro psichiatrai, psichoterapeutai, slaugytojos, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, savivaldybių atsakingi darbuotojai, nebando primesti savo valios. Jie įsiklauso, ko pačiam žmogui reikia, kad jis norėtų ir galėtų gyventi blaivus“, – pasakojo pašnekovas.
Vidurinis personalas išmano nesudėtingas psichoterapines technikas, pavyzdžiui, slaugytojos ir be gydytojo gali padėti panikos priepuolio ištiktajam.
Pasak R. Aleknos, norvegų patirtis rodo, jog per pusę metų galima pasiekti, kad žmogus liautųsi vartoti alkoholį ar narkotikus. Kai kurie savo valia meta ir rūkyti. Pacientas motyvuojamas siekti geros sveikatos. Tada žmogus atsisako to, kas, jo supratimu, žalinga. Kitaip tariant, jis meta gerti ne todėl, kad tai jį verčia daryti artimieji ar visuomenė, o dėl to, kad pats to nori.
Norvegai įsitikinę, kad pastangos davė rezultatų, kai pacientas rodo norą susirasti darbą, būstą, atkuria ryšius su vaikais, giminėmis.
R. Alekna sakė, jog prireikia mažiausiai dvejų trejų metų psichoterapijos, kad buvęs alkoholikas ar narkomanas pasveiktų. Jis neslėpė, kad ne visiems pavyksta, kai kurie vėl grįžta į tą patį kelią.
Problemų ištakos – vaikystėje
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas su Lietuvos kolegomis diskutuoja, kaip kuo geriau išnaudoti stacionarinį ir ambulatorinį gydymą priklausomybės ligoniams. Tiksliau – kaip teikiant pagalbą žmogui šias dvi grandis sujungti į vieną gerai funkcionuojančią.
Norvegijoje pacientas iš stacionaro į ambulatorinę grandį perduodamas iš rankų į rankas. Tai yra ambulatorinėje grandyje dirbanti komanda tęsia stacionare pradėtą gydymą, o prireikus pacientą gali grąžinti į ligoninę.
R. Aleknos teigimu, Lietuvoje psichiatrija yra aukšto lygio, bet nepakankamai išnaudojamos psichoterapijos galimybės. Gydytojas pasakojo, kad ir Norvegijoje priklausomybės ligonių gydymo sistema nėra tobula, didesniuose centruose pagalba išplėtota labai gerai, mažesniuose – prasčiau dėl žmogiškųjų resursų trūkumo.
Kad pagalbą būtų prieinamesnė, valstybė perka paslaugas ir iš privačių gydymo įstaigų.
R. Alekna, kalbėdamas apie didelį lietuvių polinkį į priklausomybės ligas, sakė, kad dėl to kalta ir švietimo sistema. Jo teigimu, žmogų reikia ne tik išmokyti rašyti be klaidų ir atlikti sudėtingesnius matematinius veiksmus, bet ir ugdyti jo gebėjimą susikurti psichologiškai ir fiziškai saugų gyvenimą.
Gydytojas juokauja, kad psichologai dirba su pedagogų darbo broku, o psichiatrai – su psichologų darbo broku.
Baiminasi dėl privatumo
Buvęs panevėžietis R. Alekna negailėjo gerų žodžių Panevėžio kolegoms. Pasak jo, Panevėžio medikai yra puikūs savo srities specialistai, apskritai mieste yra sudarytos geros sąlygos psichikos ir priklausomybės ligoms gydyti. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje yra Psichiatrijos ir Dienos stacionaro skyriai. Panevėžio poliklinikoje veikia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyrius, mieste yra Priklausomybės ligų centras.
Tačiau nemažai panevėžiečių ieško pagalbos sostinėje ir kituose didesniuose miestuose. R. Aleknos vadovaujama įstaiga glaudžiai bendradarbiauja su Vilniaus „Ąžuolyno“ klinika, teikiančia pagalbą priklausomybės ligoniams. Klinika yra sudariusi sutartį su Panevėžio teritorine ligoniu kasa, tad paslaugos siuntimus turintiems pacientams yra nemokamas.
Gydytojo teigimu, panevėžiečiai vengia ieškoti pagalbos savo mieste, nes baiminasi dėl konfidencialumo.
„Tikiu, kad mano kolegos jį užtikrina“, – R. Alekna nemano, kad dėl to gali būti problemų.
