Ar ryžtumėtės mesti gerą darbą, stabilias pajamas, palikti įprastą miestą, artimuosius, draugus ir iškeliauti į kitą planetos pusrutulį? Taip pasielgė panevėžietė Rasa Bajoriūnaitė. Ji iš esmės pakeitė savo gyvenimą ir pasirinko visišką nežinią: pagal mainų programą metams išvyko į Kanadą, Vankuverio miestą.
Kanadiečiai mėgsta aktyvų laisvalaikį, saulėtomis dienomis daug kas bėgioja, važinėja dviračiais, riedlentėmis ar riedučiais. Rasa taip pat, laisvu nuo darbo metu, stengiasi pažinti miestą bei jo apylinkes. R. Bajoriūnaitės asmeninio alb. nuotr.
Iš savo santaupų 27-erių R. Bajoriūnaitė viena iškeliavo į nepažįstamą aplinką, neturėdama darbo, draugų. Niekas jos svetimame mieste nelaukė. Pradėjusi naują gyvenimą Kanadoje, savo įspūdžiais Rasa dalijosi tinklaraštyje, naujienas skelbė socialiniame tinkle „Facebook“.
Vieni žavėjosi merginos drąsa ir ryžtu, kiti nesuprato jos sprendimų ir motyvų. Tikrai yra ko stebėtis: kodėl, baigusi mokslus, nesiekia karjeros, nekuria šeimos ir atsisako „kaip visų“ gyvenimo? Kodėl prireikė gyvenimo prasmės paieškų, kodėl keliavo būtent į Kanadą, kaip sekėsi kurti naują gyvenimą svetimame mieste? Apie tai Rasa papasakojo „Sekundės“ korespondentui.
Vietoj biuro kėdės – spragėsiai
– Kaip nusprendėte, kad jau laikas palikti namus, šeimą ir padirbėti užsienyje?
– Tiesiog suvokiau, kad išvažiuoti metams į Kanadą galiu ryžtis tik dabar arba niekada. Jei leisiu nugalėti save baimei, gailėsiuosi visą gyvenimą. Keliauti, pažinti, atrasti ar užsidirbti pinigų nebuvo
pagrindinis tikslas. Šitą kelionę traktuoju kaip gyvenimo mokyklą. Norėjosi save įstumti į nepatogią situaciją ir pažiūrėti, ką sugebu. Siekiau užsiauginti storesnę odą, geriau pažinti save. Kai esi už tūkstančio kilometrų nuo draugų ir artimų žmonių, nori nenori dažnai stoji akistaton su pačiu savimi. Nepalankios situacijos užgrūdina. Aplinka, žmonės, viso pasaulio kultūros viename mieste įneša naujo vėjo ir naujų minčių. Į daug ką dabar žiūriu kitu žvilgsniu, daug ką kitaip vertinu ir suprantu. Netgi save. Ir kasdien džiaugiuosi, kad pasiryžau šiam žingsniui.
– Ar nebuvo baisu? Juk keliavote nežinodama, kur apsistosite, ką veiksite?
– Žinoma, bijojau. Ir net labai! Juk ne šiaip atostogauti į Palangą išvažiavau. Nėra lengva tiesiog imti ir palikti šeimą, draugus, išeiti iš darbo, išlipti iš patogiai susikurto gyvenimo, prarasti materialinį saugumą. Suvokiau, kad nebus taip paprasta kada panorėjus grįžti pas mamą, kai sunku… Ir realiai būsiu visiškai viena svetimame žemyne ir turėsiu pati susikurti gyvenimą per itin
trumpą laiką: susirasti namus, darbą, naujus draugus, kad nebūtų liūdna. Ir išvykstu metams, ne savaitei, o per tokį laiką juk daug kas nutinka. Bet kai jau gavau leidimą gyventi ir dirbti Kanadoje, supratau, kad negaliu praleisti tokios galimybės, tokio nuotykio. Negaliu leisti baimei nugalėti noro keliauti, pažinti, atrasti, išmokti. Tiesiog užsimerkiau ir žengiau į niekur, o kartu ir ten, kur geidžia širdis.
– Kokį darbą pasisekė rasti Vankuveryje?
– Vos atvykusi įsidarbinau viešbučio administratore. Darbas buvo naktinis. Ištvėriau vos kelias naktis. Paskui pradėjau dirbti kino teatre. Pardavinėjau kukurūzų spragėsius, tikrinau bilietus. Taip, buvo keistas ir įdomus jausmas atsikelti nuo minkštos biuro kėdės ir pradėti kepti spragėsius. Tačiau per daug dėl to nesijaudinau, tam buvau pasiruošusi. Suvokiau, kad esu Kanadoje, kitame žemyne. Tikslas buvo vienas: išgyventi ir negrįžti po poros mėnesių, pasibaigus santaupoms. Vankuveryje viskas labai brangu! Taigi labai džiaugiausi įsidarbinusi. Kino teatre suradau pirmuosius draugus. Kadangi ten dirbau tik po kelias valandas per dieną, įsidarbinau drabužių parduotuvėje. Nors iš pradžių ten nebuvo lengva, bet per porą mėnesių įrodžiau, kad esu gera darbuotoja, ir man buvo patikėta prižiūrėti vieną skyrių. Žinoma, darbas nestebuklingas, bet kai turi savo vertę įrodyti svetima kalba, džiaugiesi kiekvienu mažu laimėjimu.
– Kokios jūsų užsienio kalbos žinios buvo prieš išvykstant į Kanadą?
– Anglų kalbos mokiausi tik mokykloje, turėjau keletą draugų užsieniečių, taigi susikalbėti galėjau. Bet tik susikalbėti. Manau, dėl to, kad negaliu laisvai reikšti savo minčių, ir buvo sunkiausia. Labai mėgstu bendrauti, juokauti. Atvykusi į Kanadą supratau, kad galiu tik paprastai atsakyti: mėgstu – nemėgstu, gražu – negražu, juoda – balta, tačiau išreikšti savo emocijas, padiskutuoti ar kartais apginti savo nuomonę svetima kalba buvo labai sunku. Kartais jaučiausi kaip žuvis. Ypač kai atsidurdavau kanadiečių kompanijoje, kur visi kalba labai greitai ir labai daug. Tada tik stengdavausi suprasti, apie ką šnekama. Kartais taip norėdavosi pasiginčyti ar papasakoti kokią nors istoriją, tačiau tai padaryti anglų kalba pasirodydavo sudėtinga. Taip ir likdavo daugelis minčių tik mano vienos galvoje. Esu ne kartą patekusi į juokingas situacijas, kai manęs žmonės klausia vieno, o aš atsakiau ką kita. Tačiau nepasidaviau. Stengiausi bendrauti. Beveik visi mano draugai yra užsieniečiai, taigi turėjau kalbėti. Dabar jau lengviau. Jaučiu, kad gerokai pramokau angliškai ir kalbu vis laisviau.
Kanadą pasiūlė kolegė
– Ką veikėte prieš kelionę?
– Prieš atvykdama į Kanadą, Vilniuje dirbau vienoje telekomunikacijų kompanijoje teisminio skolų išieškojimo vadybininke. Paprasčiau tariant, nuspręsdavau, kuriuos klientus skolininkus reikia paduoti į teismą, rengdavau dokumentus ir panašiai. Jaučiau, kad tas darbas ne man. Nesu sukurta ištisą dieną sėdėti biure prie kompiuterio. Man reikia bendravimo, kūrybos, laisvės. Iš šalies atrodė, gyvenu normalų gyvenimą, tokio kiti gali pavydėti. Turiu kaip ir gerą darbą, netrūksta draugų, mėgstamų užsiėmimų. Tačiau jaučiau, kad švaistau laiką ir žudau save iš vidaus. Ilgiau negalėjau taip kankintis. Kadangi niekas pririšęs nelaikė, ryžausi nuotykiui.
– Kodėl pasirinkote Kanadą, o ne Vakarų Europa, Australiją, Naująją Zelandiją ar JAV?
– Niekada neturėjau minties tokiam ilgam laikui išvažiuoti iš Lietuvos. Žinoma, kartkartėmis pagalvodavau, kad būtų įdomu atsidurti kitoje šalyje, atitrūkti nuo įprastos aplinkos ir pabūti svetimame krašte tiesiog su savimi. Juk visiems, manau, kartais norisi nuo visko pabėgti.
Tačiau niekada per daug tokios galimybės rimtai nesvarsčiau. Viskas įvyko spontaniškai. Vieną dieną sėdėjau darbe nusiminusi, kad vėl pirmąją Naujųjų metų dieną teks dirbti. Kolegė tiesiog pasiūlė: „Rasa, gal nori išvažiuoti metams į Kanadą?“ „Žinoma, noriu!“– atsakiau. Taip viskas ir prasidėjo. Paskui, žinoma, pradėjau svarstyti, ar gerai elgiuosi. Palikti artimuosius, draugus, patogų gyvenimą, minkštą biuro kėdę ir pasiryžti išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą, kuriame niekas nelaukia, nėra taip paprasta. Tačiau negalėjau leisti baimei nugalėti noro pažinti, keliauti, atrasti. Taigi apie kitas šalis net negalvojau.
Nuo euforijos iki susierzinimo
– Atsidūrėte visiškai nepažįstamoje aplinkoje. Kas kėlė nuostabą, kas labiausiai stebino?
Viešėdama Havajuose Rasa nepraleido progos nuskristi iki Havajų salyno, čia netikėtai sutiko lietuvių kilmės keliautoją.
– Teko patirti kultūrinį šoką. Kultūrinio šokas nėra tiesiog tai, kad atvykus į svetimą šalį išsigąsti ar nustembi pamatęs skirtumus. Tai ilgalaikis iš keleto psichologinių reakcijų susidedantis procesas: euforija, dezorientacija, neigimas ir priėmimas. Vos atvykus, žinoma, buvau ištikta euforijos, viskas atrodė taip nuostabu! Be galo graži gamta, įspūdingi dangoraižiai, pozityvūs ir malonūs žmonės, kurie, kad ir kokia situacija būtų, stengiasi įžvelgti šviesiąją pusę, tautų maišalynė.
Iš tikro pasijutau kaip kurorte, kuriame visi laimingi ir atsipalaidavę, tiesiog mėgaujasi gyvenimu, džiaugiasi kiekviena diena. Po poros mėnesių patyriau antrąjį kultūrinio šoko etapą. Pradėjo viskas, kas kitaip nei Lietuvoje, erzinti: perdėtas mandagumas, atsiprašinėjimai dėl niekniekių, kinų kalba, nes Vankuveryje apie 60 proc. gyventojų yra azijiečiai, pasiilgau lietuviško kokybiško maisto, lietuviškų juokelių ir panašiai.
Galiausiai pradėjau suvokti gyvenimo Kanadoje teigiamas ir neigiamas puses. Vankuveris be galo ramus ir saugus miestas. Čia už minimalų atlyginimą galima išsinuomoti gerą kambarį miesto centre, susitaupyti pinigų kelionėms, retkarčiais išeiti su draugais pasilinksminti. Finansinės galimybės čia kur kas geresnės. Be to, žmonės labai draugiški, daugiau nei pusė gyventojų yra tokie pat atvykėliai kaip aš. Visi vieni kitus supranta, nes patys kažkada buvo patekę į panašią situaciją. Ir šiame dideliame mieste už tūkstančių kilometrų nuo artimųjų nesijauti toks svetimas.
– Ar sunki emigrantės dalia?
– Kanadiečiai labai tolerantiškai žiūri į atvykėlius ar į tuos, kurie sunkiai kalba angliškai. Visi prie to įpratę, imigrantai čia nieko nestebina. Tačiau yra šio, iš šalies atrodytų tobulo, gyvenimo ir liūdnoji dalis. Atvykęs į svetimą šalį turi susikurti viską nuo pradžių. Niekam neįdomu, kas buvai savame krašte, kokius mokslus baigei, jei nesi tam tikros srities specialistas. Kaip minėjau, Vankuveryje labai daug tokių atvykėlių kaip aš. Todėl turi kabintis nagais ir ragais, kad įrodytum savo vertę. O iš pradžių, kai dar negali laisvai kalbėti angliškai, tai padaryti labai sunku. Taigi patyriau visus kultūrinio šoko etapus. Dabar tiesiog realistiškai žiūriu į šią gyvenimo avantiūrą.
Žinutė Lietuvos vyrams
– Kas labiausiai nustebino, šokiravo, liūdino, pralinksmino?
– Kanadoje viskas kitaip nei Lietuvoje. Iš pradžių mane tai stebino: be galo gražūs kalnai, žmonių pozityvumas ir geranoriškumas, tolerancija. Čia nebijoma būti
savimi. Čia galima išeiti į gatvę maišą ant galvos užsidėjus ir niekas net neatkreips dėmesio, gal vienas kitas praeivis tik nusišypsos. Čia homoseksualai laisvai vaikšto susikibę už rankų ir
nebijo pripažinti, kad jie kitokios pakraipos nei dauguma. Niekas jų dėl to neapmėto akmenimis, visi gyvena laisvą visavertį gyvenimą. Netgi benamiai kitokie, nuolat šypsosi ir sveikinasi su
aplinkiniais. Visi šie kitoniškumai iš pradžių stebina, paskui imi suvokti, kad taip ir turi būti, kad visi turi gyventi laisvai ne tik Kanadoje, bet ir Lietuvoje. Ir tas tvyrantis pozityvumas užkrečiamas!
– Koks vietinių elgesys labiausiai stebino?
– Galiu pasakyti: Lietuvos vyrai, jūs esate patys šauniausi. Ir nė kiek nepataikauju. Nes jūs arba didžioji dauguma jūsų, esate tikri džentelmenai. Nes tik jūs susiprantat atidaryti moteriai duris, jums įgimta leisti jai eiti priekyje, o ne iš paskos. Jūs rūpinatės moterimi prie stalo ir kartkartėmis papildote jos taurę. Pasaulio vyrai auklėti kitaip. Iš pradžių buvo labai keista ir nemalonu, kai Kanadoje vyrai nerodė jokių džentelmeniškumo ženklų. Nesupratau kodėl. Bet paskui tapo aišku, kad jie tiesiog nežino, kaip kitaip elgtis. Jų kitokia kultūra. O ir pasaulio moterims to džentelmeniškumo nelabai reikia.
Tik vienas sutiktas vyras Kanadoje praleido mane pro duris. Tai buvo slovėnas. Stovėjome prie durų penkiese: aš ir keturi vyrai. Atsidarė durys: meksikietis, kanadietis ir kinas žengė pirmi. Slovėnas stovėjo ir laukė, kol aš įeisiu. Na, mūsų šalių istorija ir kultūra šiek tiek panaši, ta pati Rytų Europa, taigi nieko keisto. Vakarų Europa per daug išsivysčiusi, per daug demokratiška ir lygiateisė, taigi ir Vakarų europiečiai per daug „geri“, kad būtų džentelmenai.
– Ar lengva susirasti draugų, ar turite gerų bičiulių Vankuveryje?
– Mano naujieji bičiuliai – tokie pat atvykėliai. Per trumpą laiką tapome labai artimi ir buvo sunku išsiskirti. Bičiuliai tampa ir mama, ir tėčiu, ir mažesniu broliu, o kartais ir vyresniu. Atrodo, visai smagu – naujos pažintys, naujos istorijos, nauji juokeliai. Iš tiesų taip ir yra! Kiek daug visko išmokau per tuos kelis mėnesius. Tačiau yra ir viso šito liūdnoji dalis. Kai kurie mano kelyje sutikti žmonės, kurie tapo labai artimi, jau išvažiavo į savo gimtąsias šalis.
Atrodytų, kas čia tokio. Atsiras naujų draugų. Taip, atsiras. Bet niekas, to nepatyręs, negali net įsivaizduoti, kaip liūdna, kai šeima tapę žmonės tave palieka. Ir jau niekada tau nebebus tokie artimi. Gal niekada gyvenime jų nebeteks sutikti ir apkabinti. Jie jau niekada taip smarkiai nebesidalins savo gyvenimu, laisvalaikiu, džiaugsmais ir liūdesiu. Ir širdy iš tiesų atsiranda tuštuma, kurią dideliam mieste tuoj pat norisi užpildyti.
Mano draugai – kanadiečiai, prancūzai, filipiniečiai, kinai, japonai, vokiečiai, brazilai, kolumbietis, iranietė, slovakas, australas, britas. Įdomu klausytis jų gyvenimo istorijų. Keisčiausia, kad mes visi esame iš įvairių pasaulio kampelių, kitaip auklėti, skirtingų tikėjimų, tačiau vis dėlto visi tokie panašūs. Visi vienodai linksminamės, vienodai jaučiame, vienodai
mylime, visi turime vienodą širdį.
Kanadoje, žinoma, labiausiai trūksta šeimos. Kartais norisi pakalbėti lietuviškai. Ir cepelinų ar balandėlių kartais labai užsinoriu.
– Koks jūsų laisvalaikis Kanadoje? Kaip linksminasi vietiniai?
– Stengiuosi aplankyti Vankuverio apylinkes, išbandyti ar pamatyti ką nors naujo. Juk čia taip gražu, ypač dabar, pavasarį. Jau buvau keliuose aplinkiniuose miestuose, savaitę
ilsėjausi Havajuose. Iš Vankuverio nuskristi į šį salyną nėra sudėtinga ir brangu, todėl negalėjau praleisti tokios progos. Be to, įsigijau dviratį, taigi mėgstu vakarais važinėti šalia namų
esančiame gražiame parke ar vandenyno pakrante.
Kanadiečiai mėgsta aktyvų laisvalaikį, todėl saulėtomis dienomis čia daug kas bėgioja, važinėja dviračiais, riedlentėmis ar riedučiais, žiemą slidinėja. O kai atšyla, daugelis mėgsta kopti į kalnus. Aš jau buvau vieno kalno viršūnėje! Labai patiko, kopsiu dar ne kartą.
Nesuka galvos dėl ateities
– Ar norėsis grįžti į Lietuvą, Vilnių ar gimtąjį miestą Panevėžį po patirties Vankuveryje?
– Kas ten žino, ką pasiūlys gyvenimas. Pastaruosius septynerius metus gyvenau Vilniuje, todėl, manau, kad grįšiu būtent į sostinę. Į Lietuvą žadu skristi tik po penkių mėnesių, jau dabar kartkartėmis pagalvoju, kaip reikės adaptuotis. Lietuva ir Kanada – du skirtingi pasauliai, juos sunku lyginti. Ir viename, ir kitame yra daug pliusų ir minusų. Žinoma, labiausiai pasiilgsiu kanadietiškos tolerancijos, laisvės, pozityvumo, besišypsančių veidų gatvėse, gero oro ir kalnų grožio. Ir iš tiesų kyla dviprasmiški jausmai. Esu viename geriausių miestų pasaulyje, atrodo, negali būti puikesnės vietos gyventi, tačiau jei turėčiau galimybę likti Kanadoje , nežinau, ar ryžčiausi. Namai yra namai. Niekas negali atstoti mamos, tėčio, sesės, pačių artimiausių draugų, likusių Lietuvoje.
– Ką planuojate veikti grįžusi iš Vankuverio?
– Per daug kol kas neplanuoju. Juk ateitis tėra iliuzija. Gyvenimas nenuspėjamas, aš net nežinau, ką jis man pasiūlys rytoj. Todėl gyventi ir yra įdomu. Žinoma, turiu keletą idėjų, ką norėčiau veikti Lietuvoje.
– Ką patartumėte norintiesiems pakeisti savo gyvenimą, bet nesiryžtantiesiems?
– Siūlau klausyti savo širdies. Ne aplinkinių, ne giminaičių, ne draugų, o savęs. Žinau, kad labai sunku, žinau, kad visuomenė galvoja kitaip, tačiau siūlau užsidengti ausis ir veikti, tiesiog pradėti. Viskas gyvenime daug paprasčiau nei atrodo. Dažniausiai mes labiausiai bijom to, ko nežinom. Tačiau reikia išdrįsti ir netingėti veikti. Juk niekas nieko pririšęs nelaiko. Kažkas nepatinka – padaryk, kad patiktų. Juk tavo gyvenimas priklauso tik nuo tavęs.
Vankuveryje pradėjau rašyti tinklaraštį www.eureka5.com, jame dalinuosi savo mintimis ir nuotykiais Kanadoje. Tikiuosi, kad mano istorijos įkvėps ir kitus neapsisprendusius ką nors keisti ir pradėti gyventi kitaip.
Linas JOCIUS
