Grįžti prie alko temos paskatino keistokas
akmuo, gulintis Senvagės stačiame rytiniame krante po žilvičiais, aukščiausioje
skardžio vietoje. Jis – stambus, piramidės formos, ant vakarinio akmens šono yra
natūrali plati įduba, patogi atsisėsti. Akmeninis „krėslas“ galėjo būti
vadinamas ir aukuru. (Aukuras – akmuo, lygiu paviršiumi arba su įduba, ant kurio
dedamos aukos.) Akmeniniai „rakandai“ su įdubomis ir be jų dažnai buvo naudojami
vietoj aukurų. Veikiausiai apie šį akmenį rašė kraštotyrininkas Jokūbas Atkočius
laiške archeologui Petrui Tarasenkai.
Akmeninius baltų dievų „rakandus“ sudaro „krėslai“, „sostai“, „suolai”, „stalai”, „lovos”. Jie, „išsėdėti”, „išgulėti”, turi dievų buvimo žymių. Dievų ženklai reiškė pačių dievų buvimą. Vasarą įšilęs akmuo primena gyvą, šiltą būtybę, taigi dar sustiprina šventumo efektą. Dievybė tam tikrais ritualais buvo iššaukiama ir inkarnuojama (įkeldinama) į akmenį, kad vėliau jai būtų aukojamos aukos. Akmeninių „dievų rakandų” randama Lietuvoje, Latvijoje, Prūsijoje ir baltų gyventose žemėse – Gudijoje, Rusijoje.
Akmenis „dievų rakandus“ gaubia daugiasluoksnis mitologinis šydas. Keitėsi epochos, ideologijos, kito religijos ir mitai, tačiau apeiginiai akmenys išsaugodavo šventumą, tradiciją, jie išlikdavo žmonių dėmesio traukos centru.
Seniausias akmens „krėslo“ mitologinis sluoksnis mena paleolito Didžiąją Deivę Motiną, siejamą su aukso amžiumi. Deivės atributai buvo upė (vanduo, drėgmė), plaukai, šukos, vainikas, audeklas ir kiti.
Senovėje Nevėžio upė buvo vadinama moterišku vardu – Nevėžė, Nevėžėlė. Gal tai buvo upės deivės vardas? Adutiškyje užrašytoje dainoje „Teka upelė, dobile“ apdainuota deivė, sėdinti krėslelyje. Dainose ji vadinama „panele”, „mergele”. Akmeninių „krėslų” šventumas sietinas su užmirštąja Didžiąja Deive Motina, nes ji buvo įsivaizduojama sėdinti krėsle.
Velnių krėslai
Antrasis mitologinis sluoksnis siekia neolitą, ankstyvosios žemdirbystės laikus, kai buvo išplitęs chtoniškojo (požemio) dievo Vėlino ir mirusiųjų kultas. Vėlinas buvo mūsų demiurgas, mokytojas, išmokęs žmones gyvulininkystės, amatų, burtų, Jis buvo „atsakingas” ne tik už vėlių kelionę į dausas, bet ir už šeimos gausą, vaikų gimimą.
Dar pagonybės laikais Vėlinas buvo išstumtas iš lietuvių panteono, sukarikatūrintas ir išjuoktas, pakito net jo vardas. Karių ir kunigaikščių dievas Perkūnas ėmė negailestingai persekioti Vėliną – Velnią. Krikščionys baltiškąjį Velnią sutapatino su žydų absoliutaus blogio dykumos demonu Satanu (arabų Šaitan) ir ėmė jį vadinti šėtonu. Bet velnias išliko populiarus lietuvių sakmėse, priežodžiuose kaip šmaikštus ir linksmas išdaigininkas, aklai besilaikantis susitarimų, meistras, nagingas statybininkas, batsiuvys, muzikantas, gudrus lošėjas, mergų viliotojas.
Daugelyje sakmių akmeniniai krėslai siejami su velniu. Akmeniniai krėslai netgi vadinami „velnių krėslais“. Netoli Pakruojo, Girelės miško pakraštyje, prie pelkės, vadinamos Velniabala, stovi Guostagalio „velnio krėslas“. Tokių akmenų yra prie Pomelaičių kaimo, Anykščių rajone, Prūdninkų kaime, Kaišiadorių rajone, panašus akmuo krėslas yra Utenos rajone, prie Užpalių, vidury ganyklos.
Plungės rajone, prie Pliauskinių kaimo, yra netaisyklingos piramidės formos akmuo „velnio kojinė”. Šone yra patogi įduba „užpakaliui pasidėti”, bet ji aukštai nuo žemės. Sakoma, kad naktimis ant akmens sėdėdavo velnias ir „punčekas susieravodavo”. „Nunešk ant akmens ir susieravos velns“. Tokie akmenys labai paplitę Gudijoje ir sudaro atskirą šventųjų akmenų grupę, vadinamą „kriaučių ir šiaučių akmenimis“.
Magiškų galių akmenys
Daugelyje sakmių velnias, sėdėdamas ant akmens, siuvasi avalynę arba ją lopo. Kaip ir ant Antališkių akmens „Šiaučiuko”. Yra viena kita sakmė, kurioje velnias žmogų išmoko batsiuvio amato. Jam labai gerai sekasi siūti batus. Kalbant apie velnio išvaizdą, dažnai akcentuojami jo batai…
Pagal senąją mūsų liaudies pasaulėžiūrą apavas buvo laikomas velniui artimu daiktu ir manyta, kad darbas su avalyne jau savaime gali provokuoti jo pasirodymą. Velnio ir avalynės ryšys taip pat rodo jo artumą mirusiesiems, nes daugelio tautų laidojimo papročiuose ir tikėjimuose, kaip yra pastebėjęs V.Propas, avalynė buvo ypač svarbi. Ji dažnai minima, kalbant apie mirusiuosius, jų globėjus ir mirusiųjų pasaulį.
Kadangi velnias yra burtininkas, ir jo akmenys turi magiškų galių. Kretingos rajono Kartenos bažnyčios šventoriuje guli akmuo su ištašyta įduba sėdėti ir inicialais G.T., G.P. Meilės magijoje yra žinomas vaikino viliojimo būdas: jį sodina į įsimylėjusios merginos išsėdėtą vietą ir geidžiamasis patenka į meilės tinklus. Papuošalai taip pat buvo skirti daugiau meilės magijos negu puošybos tikslams.
Smagūs dalykai gali nutikti žmogui, atsisėdus į velnio krėslą ar atsigulus į laumės lovą. Matyt, būta tabu, nes vienoje pasakoje perspėjama: atsisėdo valstietis ant didelio akmens, kelio pakrašty, pailsėti, o prie jo prišoko rėkdamas velnias: „Nedrįsk ant mano krėslo sėdėti!”
Akustinis efektas
Kartais akmenys „krėslai“ stovi tokiose vietose, kur susidaro akustinis efektas. Sustiprėja garsas arba gerai girdisi, ką tolumoje kalba žmonės. Tokioje vietoje, dauboje, stūkso Švenčionių rajono Dvarciškių kaimo akmuo „krėslas”. Apie Biržų rajono Migdoliškių kaime buvusį akmenį, nuo kurio labai toli sklido garsas, man papasakojo ponia Genovaitė Stakienė, gyvenanti Panevėžyje, Jaunimo gatvėje: „Susėdusios mergaitės ant šilto akmens verkdavome ir dainuodavome. Į vieną pusę skambėdavo vienaip, į kitą – kitaip“. Migdoliškių akmuo gulėjo plačioje dauboje. Po melioracijos akmenį kažkur išvežė. Kitas toks akmuo „velnio sostas”, su išgludinta 35 cm ilgio įduba, patogia sėdėti ir rankoms pasidėti, yra kairiajame šaltiniuotame Druskio upelio krante prie Kvėdarnos Padievaičio piliakalnio, Šilalės rajone. Istorikai mano, kad ant šio piliakalnio stovėjo Kvėdarnos pilis, ją 1329 metais sunaikino kryžiuočiai. Pasak padavimo, prie piliakalnio buvo velnių mokykla. Ant akmens sėdėdavo senas velnias ir mokė savo vaikus velniavos. Žmogaus, sėdinčio „velnio soste”, balsas klausantiesiems piliakalnyje girdimas gerokai sustiprėjęs. Kiekvienas, atėjęs čia melstis, privalėjo atsinešti žemių. Jos buvo išpilamos ant kalno. Žemaičiai tikėjo, kad kuo aukštesnis šventasis kalnas, tuo lengviau malda pasiekia Dievą.
„Dievų rakandai“
Trečiasis (naujausias) mitologinis sluoksnis, lydintis akmeninius „dievų rakandus”, susiformavo kartu su Perkūno kultu jau istoriniais laikais, prieš gerą tūkstantį metų. Didžioji dievų kaita atspindėta dievų vestuvių mite, kai Perkūnas baudžia Deivę žmoną (Laumę, Boružę) už neištikimybę su velniu, skriaudžia Deivės vaikus. Matriarchato laikais tėvas nebuvo žinomas, tai buvo visai nesvarbu. Vaikai gimdavo suvalgius stebuklingą obuolį, atsigėrus šaltinio vandens, papūtus vėjui…
Tėvystė tapo svarbi tik įsigalėjus patriarchatui, Perkūnui, rūsčiajam karių dievui, svarbu tapo, kad jo vaikams liktų užkariauti turtai, žemės. Ant akmeninių „dievų rakandų” buvo atliekamas iniciacijos ritualas, mitą (pasaulio kūrimą, dievų vestuvių fragmentus) atkartojančios apeigos. Iniciacija – įvedimas, žmogaus įšventinimas pereinant iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Dažniausiai tokie ritualai buvo siejami su simboline mirtimi ir persikūnijimu, atgimimu. Jų metu tekdavo iškęsti įvairius išbandymus. Per iniciacijas apsireikšdavo dievai, dvasios, protėviai, būdavo įgyjamos ypatingos žinios.
Vienoje altajiečių pasakoje vaizduojama, kaip ant akmens atliekama iniciacijos apeiga: „Kai milžinas mušė berniuką ant plataus akmens, berniukas augo į plotį. Kai mušė ant ilgo, berniukas augo į ilgį. Kai mušė ant smailo akmens, tai jis augo į aukštį. Pagaliau berniukas išaugo ir užmušė milžiną”. Panašus išbandymo motyvas yra graikų mite apie milžiną plėšiką Prokrustą, kuris, pagavęs pakeleivį, guldydavo į lovą ir mažą tempdavo, kol pailgėdavo, o didelį mušdavo, kol sumažėdavo, arba nukirsdavo kojas, kad tilptų į lovą. Neapsikentęs Prokrustą nužudė Tesėjas.
Lietuvių sakmėse laumės vaikus dažnai skriaudžia, plaka. Pasikartojančią užuominą apie laumės vaikų mušimą tyrinėtojai sieja su dangiškos šeimos neištikimybės ir vaikų išbandymo mitu, norint atskirti Perkūno ir laumės vaikus nuo velnio ir laumės vaikų. Ir Eglės vaikų kankinimas gali būti susietas su laumės vaikų kankinimu.
Piramidės fenomenas
Kai kurie akmeniniai krėslai, kaip kad Nevėžio senvagės „krėslas”, yra piramidės formos. Ant tokio akmens nepatogu dėti aukas. Tokių akmenų veikiausiai buvo kita paskirtis, prie jų per iniciaciją buvo atliekamos ypatingos apeigos. Manoma, kad piramidės formos akmenims būdingos kokios nors užmirštos savybės, jas žinojo tik pašvęstieji. Pavyzdžiui, Meksikos spaudoje pasirodė pranešimai apie keistą žmonių elgesį, pastebėtą ant majų piramidžių. Piramidės viršūnėje žmones apima gilus miegas ir tokių atvejų užfiksuota šimtai. Tokia būsena aiškinama piramidės viršūnėje kylančiomis garsinėmis vibracijomis, kurios veikia atitinkamus žmonių nervinius centrus.
Šiaurės Amerikos indėnai berniukai prieš tapdami vyrais po ilgo pasninko miegodavo ant šventų uolų ir dvasios bendraudavo su jais. Vengrijoje prie Stregočevarų kaimo guli didelis akmuo. Legenda perspėja, kad žmogų, kuris naktį permiegos prie to akmens, paskui visą gyvenimą sekios kito pasaulio dvasios.
Lietuviški dievų olimpai
Dievų vestuvių puotą mena šventųjų akmenų grupės, jas sudaro „krėslas”, „kėdės” ir „stalas”. Tokių akmenų grupės būna išdėstytos ne daubose, bet skardžių, kalvų viršūnėse – tikri lietuviškų dievų olimpai. Dievų puotai stovi paruošti akmeniniai stalai, krėslai ir tebelaukia svečių… Apeiga yra tarsi mito inscenizavimas, pats mitas būna apeigos pagrindas. Plungės rajono Plikių apylinkėje, kur tęsiasi Plungės aukštumos, yra vieta, kur dievai puotaudavo. Netoli dievo krėslo kalno, Šašaičių kaime, Plungės rajone, yra didelis 6,2 metro ilgio, 3,8 metro pločio ir 2,15 metro aukščio akmuo „dievo stalas”. Ant smailios akmens viršūnės pastatyta medinė koplytėlė, joje yra varinė lėkštė, pilna monetų. Netoliese, 50 metrų į pietus, guli stambokas pailgas akmuo, jo literatūroje neminima.
Kitą „akmeninių rakandų” grupę 1997 metais radau Telšių rajono Tryškių apylinkės Šarkalnės kaime, prie Pašilių sodybos. Prie senojo Tryškių kelio, stačiame Virvyčios slėnio skardyje, lygioje aikštelėje, išdėstyta stambių akmenų grupė: „stalas”, „krėslas”, „galąstuvas”. Pietinį aikštelės kraštą riboja mažesnių, įleistų į žemę, orientuotų R ir V ašimi šešių akmenų eilė. Tame pačiame Šarkalnės kaime yra senojo geležies amžiaus pilkapynas. Panaši akmenų grupė yra Latvijoje, Madonos rajone. Silu Badakmens akmenų grupę sudaro „krėslas” ir „stalas”.
Tai rodo, kad šiaurinėse baltų žemėse būta standartizuoto ritualo, sietino su dievų puota (vestuvėmis) alkavietėse su tikslingai išdėstytais atitinkamos formos akmenimis, Europos centre, Europos parke puikuojasi milžiniškas D.Openheimo „Krėslas”. Atvykęs į Lietuvą menininkas pratęsė tūkstantmetę tradiciją ir pastatė paminklą Didžiajai Deivei Motinai. Ne veltui Vėlinas globoja menininkus. Valant Nevėžio senvagę, buvo rasta stambių akmenų, lygiu paviršiumi, primenančių akmeninį „stalą“. Akmeninis „krėslas” išliko upės šlaite, gal net su savuoju kultūriniu sluoksniu.
Spartėjant gyvenimo tempui, keičiantis dvasiniams kriterijams baugu, kad neprarastume vertybių, kurias išsaugojome tūkstantmečius. Vertėtų archeologams ištirti Nevėžio skardį dabartiniame Panevėžio centre, kur būta alko, kurį sudarė šventųjų akmenų grupė.
Laimutis VASILEVIČIUS
S.Bagdonavičiaus nuotr.
Nevėžio senvagėje rastas akmeninis krėslas laukia archeologų dėmesio.
