Neįkainojama pokalbio galia (papildyta)

Šą savaitę Lietuva kartu su visomis šalimis paminėjo Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną. Ji skirta atkeipti dėmesį, kad labai daug žmonių savo noru pasitraukia iš gyvenimo, ir ieškoti išeičių užkirsti tam kelią. Į klausimą, kaip galima padėti kitiems įveikti sunkumus, galima atsakyti siūlymu savanoriauti pagalbos linijose. Dirbančiųjų šį darbą išties nemažai. „Jaunimo pagalbos“ linijų filialuose Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune savanoriauja ir studentai. Tarp jų – panevėžiečiai Donata Ulkytė ir Darius Kliminskas.

D. Ulkytė mano, kad atviras, nuoširdus pokalbis padeda ištrūkti iš užburto nevilties rato, pakilti iš duobės, o neretai ir išgelbsti gyvybę.

Donata šiuo metu vis dar kremta magistro studijas, jas baigusi taps vaikų psichologe, o Darius jau dirba Klaipėdos ir Tauragės kariuomenių įgulų psichologu. Nė vienas neketina mesti šios savanoriškos veiklos.

Panevėžietis į „Jaunimo liniją“ atėjo beveik prieš dvejus metus. Čia jį atvedė noras padėti žmonėms, kuriems labiausiai reikalinga parama ir palaikymas.

„Tai gana artimai siejasi su mano profesija. Savanorystė brandina mane kaip psichologą. Dabar, kai pažįstu šią organizaciją iš vidaus, man patinka, kad „Jaunimo linija“ yra ne tik organizacija, turinti savo tikslus ir vizijas, bet ir bendruomenė. Čia realizuoji savo norą padėti kitiems, be to, gauni įvairios kitos naudos“, – Darius paaiškina, kodėl pasirinko tokią savanorišką veiklą.

Vaikinas norėjo rasti nišą, kurioje galėtų būti naudingas. Parašė keletą laiškų įvairioms organizacijoms, tačiau atsiliepė tik „Jaunimo linija“. Darius patikina, kad pradėti savanoriauti šioje organizacijoje nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti.

Donata savanorio duonos ragauja jau ketverius metus. Esminis motyvas, paskatinęs imtis savanorystės, – noras padėti žmonėms.

„Norėjau įprasminti savo laisvalaikį, patirti ką nors naujo, nepažįstamo ir kartu svarbaus. Buvau antro kurso psichologijos studentė, tad tikėjausi įgyti žinių ir įgūdžių, praversiančių būsimoje profesijoje. Tačiau tai, ką gavau, pranoko visus lūkesčius.“, – „Sekundei“ pasakojo mergina.

Ji tikra, kad „Jaunimo linija“ prisidėjo ir prie jos asmenybės formavimosi. Mergina jaučiasi svarbi, reikalinga, sava.

Savanorystės pradžia

„Jaunimo linijos“ savanoriu gali tapti tik pilnametis asmuo. Kiekvienas norintysis gali dalyvauti informaciniame susitikime, jame pristatoma organizacijos veikla, vizija, misija, atsakoma į klausimus. Susidomėjusieji turi užpildyti dalyvio anketą ir dalyvauti pirmame pokalbyje. Per jį paaiškėja, ar kandidatui verta lankyti parengiamuosius kursus. Trijų keturių mėnesių kursuose lavinami aktyvaus klausymosi įgūdžiai, praktikuojamasi teikti emocinę paramą.

Sėkmingai pabaigus kursus jau galima budėti prie telefono, atsakyti į internetu atsiųstus laiškus. Panevėžiečiai jau prisideda prie naujų savanorių rengimo, jų kvalifikacijos kėlimo. Jaunuoliai padeda organizuoti įvairius prevencinius ir šviečiamuosius renginius, juose dalyvauja.

Dar viena veiklos sritis – rūpintis „Jaunimo linijos“ savanorių savijauta.

„Veiklų tikrai nemažai. Reikia ne tik emocinės paramos, bet ir sukurti sąlygas jai teikti, palaikyti darbuotojus, pritraukti naujų savanorių, didinti visuomenės supratingumą“, – darbus vardija Darius.

Jam pritaria Donata ir priduria, kad „Jaunimo linijoje“ organizuojamuose seminaruose dalyvauja ir kviestiniai lektoriai, ir žinomi visuomenės veikėjai. Panevėžiečiai net neskaičiuoja, kiek laiko per mėnesį jie skiria šiai veiklai. Donata prisimena, kad pradėjusi savanoriauti per mėnesį prie telefono budėdavo apie 30 valandų. Šiuo metu norma savanoriams yra 15 valandų.

„Kai vyksta savanorių rengimo kursai, „Jaunimo linijoje“ praleidžiu 20–30 valandų per mėnesį“, – sako studentė.

Remiantis 2014 m. statistika, per parą „Jaunimo linijos“ savanoriai atsiliepia į maždaug 314 skambučių. Bandymų prisiskambinti yra daug daugiau. Atsiliepiama tik maždaug į vieną iš septynių skambučių. Per parą gaunama apie tris keturis laiškus.

Darius sako, kad telefonas tyli labai retai.

„Standartinis budėjimas – vos baigi pokalbį su vienu pašnekovu, o telefonas vėl skamba. Bet kokia ilgesnė tyla trikdo. Tada tikrini, ar technika nesugedusi, nes negali patikėti, kad niekas neskambina“, – kasdienybe dalijasi vaikinas.

Darbo krūvis priklauso ir nuo paros meto. Daugiausia skambučių sulaukiama nuo pietų iki paryčių

Pokalbis išgelbsti gyvybę

Kodėl sulaukiama tiek daug pagalbos skambučių, o Lietuva pirmauja Europoje pagal jaunimo savižudybes? Savanoriai įsitikinę, kad tai lemia įvairiausios priežastys. Dažniausiai įvardijami santykių su aplinkiniais sunkumai, vienišumo, nereikalingumo jausmas, gyvenimo prasmės nematymas, suicidinės mintys.

„Net sunku įsivaizduoti tokius gyvenimo scenarijus, kol apie tai išgirsti iš skambinančiojo“, – teigia Darius. „Jaunimo linijos“ savanoriai stengiasi išklausyti, jautriai priimti informaciją, suprasti. Jie padarė išvadą, kad daugumai skambinančiųjų labiausiai trūksta žmogaus, su kuriuo galėtų atvirai pasikalbėti, pasitarti, kuris nesmerktų ir neteistų.

„Manau, kad atviras, nuoširdus pokalbis padeda ištrūkti iš užburto nevilties rato, pakilti iš duobės. Žmogui, įvardijusiam garsiai savo bėdas, šios jam pačiam nuskamba tarsi iš šalies. To kartais labai reikia, nes užsibuvus vien su savo negatyviomis mintimis darosi išties baisu ir nepakeliama. Ta baimė kausto, neleidžia pamatyti situacijos kitomis akimis, rasti tinkamiausią sprendimą. O kartais pokalbis tiesiog padeda pajusti, kad kažkas tave girdi, kad jam svarbu, ką tu sakai“, – apie neįkainojamą vieno pokalbio galią sako Donata.

Savanoriai puikiai supranta negalintys panaikinti problemų ar sunkumų, tačiau Darius tikisi, kad jų palaikymas padeda žmonėms atsitiesti, rasti galimas išeitis ir pakeisti savo likimą.

„Nesumeluosiu sakydamas, kad tikrai ne vienas yra dėkingas „Jaunimo linijai“ už išgelbėtą gyvybę“, – savo darbo svarbą pabrėžia vaikinas.

Žinoma, savanoriai irgi susiduria su sunkumais, beviltiškomis situacijomis, kai nežinai, kaip padėti. Mergina sako, kad pasitaiko bejėgiškumo akimirkų, apmaudo, pykčio „ant viso pasaulio“ už tai, kad jame vyksta tokie žiaurūs dalykai. Ji pažymėjo, kad šie jausmai ypač dažni tik pradėjus savanoriauti.

„Manau, kad tai susiję su jaučiama didžiule atsakomybe už kitų gyvenimus, bet per patirtį ateina ir savo galimybių ribų pajutimas“, – sako savanorė.

Darius patikina, kad vienos formulės, kaip visiems padėti, nėra. Kiekvienas skambutis ar laiškas savitas, todėl nežinia ir netikėtumas visada šalia. Tada padeda nuoširdumas ir begalinis noras pagelbėti tuo, kuo gali.

Abu savanoriai tikina, kad labiau įsimena ne pačios skambinusiųjų istorijos, o tai, ar sekėsi užmegzti kontaktą su žmogumi. Vaikinas tvirtina, kad kartais tai padaryti itin sudėtinga, bet kartais viskas vyksta lyg savaime, lyg bendrautum su senu pažįstamu. Donatai ypač gera, kai ja pasitikima, kai per pokalbį atsiskleidžia po mintimis apie savižudybę pasislėpęs begalinis noras gyventi. Ir tas noras laimi.

Per gyvenimą neiname paviršiumi

D. Kliminsko (antras iš kairės) teigimu, „Jaunimo linijos“ savanoriai pasirengę išklausyti kiekvieną ir atvirai kalbėtis net pačiomis nepatogiausiomis temomis.

Daugybė valandų, praleistų kalbant pačiomis jautriausiomis temomis, bandymas suprasti, kas dedasi kito žmogaus sieloje, noras padėti išspręsti problemas daugeliui išspaustų ašarą. Savanoriai ieško būdų, kaip su tokiu jauduliu susidoroti.

Donata sako, kad tai labai individualu.

„Priklauso nuo kiekvieno gyvenimo patirties, asmeninių savybių. Kalbant su žmogumi, kuris turi sunkumų, yra vienišas, kenčia smurtą ar patyčias, be abejo, neišvengiama įvairių emocijų. Per kursus yra kalbama, kokių jausmų gali kilti savanoriui ir kaip su jais susidoroti. Jokiu būdu nėra siekiama, kad žmogus taptų šaltas ir bejausmis. Kiekvienas esame unikalus, vienoms ar kitoms temoms jautresnis, ir tai natūralu. Man pačiai padeda suvokimas, kad galiu padėti paskambinusiam žmogui, kuriam dabar labai sunku ir jis greičiausiai neturi su kuo daugiau pasikalbėti. Aš galiu jį išklausyti nesmerkdama, galiu su juo pabūti, jeigu reikia, – patylėti, galiu suteikti inormaciją apie specialistus“, – apie savo emocijų valdymą pasakoja mergina.

Ji jaučiasi galinti daug, susitelkia į žmogų, bando jį suprasti, todėl ašaroms laiko nelieka. Donata mano esanti emocionali, verkia žiūrėdama socialinius eksperimentus, tačiau dirbdama „Jaunimo linijoje“ būna emociškai stipri ir stabili. Šį laiką ji sąmoningai skiria tiems, kuriems reikia suprantančio, neteisiančio ir jų bėdas besąlygiškai išklausančio bei priimančio žmogaus.

Psichologu dirbančiam Dariui tokios situacijos irgi ne naujiena. Savanoriai nėra paliekami vieni. „Jaunimo linija“ skiria dėmesį psichologinei savanorių būsenai, veikia tarpusavio pagalbos sistema. Čia galima pasidalyti savo išgyvenimais, jausmais, pasitarti rūpimais klausimais.

Žmogus nori gyventi

Higienos instituto duomenimis, 2013 m. Lietuvoje nusižudė 44 nuo 10 iki 19 metų asmenys. Kitaip tariant, po vieną jauną žmogų nusižudydavo beveik kiekvieną savaitę. Tokie rodikliai šokiruoja, o liūdniausia, kad jie negerėja.

Savanoriai nežino, kas skatina jaunimą priimti tokius drastiškus sprendimus.

„Galima kalbėti apie socialines ar ekonomines problemas, tačiau nemanau, kad savižudybę lemia kuris nors vienas veiksnys. Tai kompleksas aplinkybių, kai žmogaus skausmas tampa didesnis už norą gyventi“, – tvirtina Darius.

„Jaunimo linijoje“ pabrėžiama, kad svarbiausia nelikti vienam su savo sunkumu. Donata mano, kad apie savižudybę mąstantis žmogus jaučiasi likęs visai vienas, neturintis į ką atsiremti, su kuo pakalbėti.

„Vienatvė ir nereikalingumo jausmas verčia užmiršti priežastis, dėl ko verta gyventi. O priežasčių visada yra“, – įsitikinusi panevėžietė.

Yra ir tokių jaunų žmonių, kurie nori, bet nedrįsta paskambinti. Juk kartais tikinama, kad pagalbos kreipiasi tik silpni.

„Sugebėjimas kreiptis pagalbos man mažai kuo siejasi su žmogaus stiprybe. Ir kaip tą stiprybę pamatuoti? Kas yra stiprūs, o kas – silpni? Akivaizdu tik tai, kad besikreipiantysis pagalbos suteikia sau šansą įveikti patiriamus sunkumus ir pakilti naujam gyvenimui“, – tvirtina Darius.

„Lūžusio kaulo dažniausiai nesiimame gydyti patys. Dėl ko yra kitaip, kai skauda viduje? Vis dėlto noriu pasidžiaugti, kad klišių apie silpnus ir stiprius, bent jau aš, girdžiu vis rečiau. Požiūris pamažu keičiasi. Tikiu, kad vidinė savijauta netrukus taps tokia pat svarbi, kaip tas lūžęs kaulas“, – neabejoja mergina.

„Jaunimo linijos“ savanoriai pasirengę išklausyti kiekvieną ir atvirai kalbėtis net pačiomis nepatogiausiomis temomis. Visuomenė, artimieji tokių temų dažnai vengia, o „Jaunimo linija“ suteikia galimybę pasidalyti tuo, kas iš tiesų rūpi, kas skauda. Svarbiausia – nelikti vienam su savo sunkumais. Savanoriams rūpi, kaip jaučiais kiti.

Dažnas mano, kad žmonės apie savižudybę kalba nerimtai. Tiek Darius, tiek Donata skuba patikinti, kad tai – tik mitas. Pasak jų, į bet kokias užuominas turime reaguoti rimtai, nes tai gali būti gyvybės ar mirties klausimas. Žmogus šaukiasi pagalbos, net jei ir atrodo, kad jis manipuliuoja.

Niekada nėra vėlu kreiptis į emocinės pagalbos tarnybas. „Vaikų linija“ dirba kasdien 11–21 val., tel. 116 111, „Jaunimo linija“ dirba visą parą – tel. 8800 28888, Panevėžio paguodos telefonas dirba darbo dienomis nuo 20 iki 8 val., tel. 8 45 500965.

Danielė PATAPAITĖ