Jau šį sekmadienį gražiausi pavasario žiedai bus skiriami brangiausioms ir mylimiausioms moterims. Nors dažnai sakoma, kad moterys – silpnoji lytis, šiuolaikinės dailiosios lyties atstovės nebesitenkina tik namų šeimininkės vaidmeniu.
Menininkė ir fotografė Milena Marcinkevičiūtė-Mili įsitikinusi, jog diskriminacija darbe išliks tol, kol lietuviai vyrai nepradės gerbti ir vertinti savo moterų. A. Repšio nuotr.
Ant svarstyklių karjera ir šeima
Laikai, kai moterys namuose laukdavo vyro, partempiančio mamutą, – jau seniai praeityje. Jos išsilavinusios, sėkmingai kopiančios karjeros laiptais, finansiškai nepriklausomos, sugebančios būti ne tik žmonos ir mamos, bet ir sėkmingos verslininkės, politikės, visuomenininkės, mokslininkės, menininkės.
Tačiau suderinti karjerą ir šeimą neretai būna savotiškas iššūkis, tuo labiau kad lipti karjeros laiptais moterims daug sunkiau nei vyrams. Panevėžyje žinomos ir savo srityje daug pasiekusios moterys pripažįsta, kad karjera joms visų pirma yra saviraiškos būdas ir jeigu tektų rinktis šeimą ar karjerą, daugelis jų pasirinktų šeimą.
Kaip teigė Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto dekanė Daiva Žostautienė, moters pašaukimas yra rūpintis šeimos židiniu, tačiau kai yra noras dirbti, siekti profesinių tikslų, viskas suderinama. Tai nelengva, bet lengvo kelio niekada nebūna, tenka daryti kompromisus, galbūt net kažko atsisakyti. Suklupimų ir klaidų žmogus negali išvengti, tik taip augama ir tobulėjama.
„Visą gyvenimą siekiau to, ką turiu dabar. Tas kelias nebuvo lengvas. Kai vaikai maži, jiems reikia mamos, o darbai nelaukia. Vadinasi, kažką reikia aukoti, bet kiekvienas sprendimas, ar jis susijęs su šeima, ar darbu, turi turėti galutinį tikslą. O kai rezultatas būna pasiektas, jis mane pakylėja ir visus vargus tarsi ranka nubraukia. Esu pati laimingiausia mama, kai mano vaikas mane apsikabina, ir laimingiausia darbuotoja, kai matau savo pasiektą rezultatą, kurį įvertina ir aplinkiniai“, – „Sekundei“ tvirtino D. Žostautienė.
Esamos pareigos tik atkaklaus darbo rezultatas. Kaip juokauja D. Žostautienė, ji neturėjo įtakingų dėdžių, kurie padėtų rasti šiltą vietelę, todėl viską pradėjo nuo nulio.
Dar mokydamasi universitete per praktiką sužavėjo savo darbdavius, tad šie jai pasiūlė likti įmonėje ir dirbti sekretore. Tiek darbdaviai, tiek ir dėstytojai gabią moterį skatino mokytis magistrantūroje, vėliau – ir doktorantūroje. Su didėjančiu žinių bagažu kilo ir pareigos: netrukus D. Žostautienė perėjo dirbti vadybininke, vėliau – komercijos direktore, dar po kiek laiko – direktorės pavaduotoja. Kol tapo įmones direktore bei akcininke.
„Esu dėkinga savo tėvams, ypač mamai, kuri mane išmokė, kad reikia dirbti arba labai gerai ir siekti savo tikslų, arba atvirai prisipažinti, kad to darbo nesugebėsi padaryti. Todėl kad ir ko imdavausi, viską stengiausi padaryti maksimaliai gerai. Aišku, reikėjo tikėjimo savimi, gero užsispyrimo. Labai lengva viską mesti susidūrus su pirma nesėkme, bet tai pats lengviausias kelias. Tik įveikti sunkumai gali motyvuoti. Tikiu, kad kiekvienam žmogui Dievas suteikia tokių savybių, kurios gyvenime gali padėti, tik reikia mokėti jas atrasti ir jomis pasinaudoti“, – įsitikinusi D. Žostautienė.
Moters prigimtis – kurstyti židinį
Dažnai karjeros siekiančios moterys motinystę atideda vėlyvam laikotarpiui arba net visai atsisako turėti vaikų. D. Žostautienė teigė, kad šeima jai svarbiausia.
Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto dekanė Daiva Žostautienė įsitikinusi, kad moters pašaukimas yra rūpintis šeimos židiniu, tačiau kai yra noras dirbti, siekti profesinių tikslų, viskas suderinama. Nuotr. iš asmeninio albumo.
„Planuojant šeimą spontaniškumo negali būti. Su vyru turėjome svajonę turėti nuosavus namus, kur galėtume pasodinti medį ir užsiauginti savų braškių. Toks buvo mūsų tikslas, o jį įgyvendinus atsirado ir vaikai. Manau, gyvenimas pats viską sudėlioja taip, kaip turi būti. Man atrodo, kad laimingiausia moteris yra šeimoje, bet kai galima suderinti ir darbą, geresnio varianto ir negali būti. Aišku, labai svarbus ir šeimos palaikymas. Gal man tiesiog pasisekė, kad turiu nuostabų vyrą, kuris dėl mano karjeros atsisakė savosios“, – kalbėjo moteris.
Pirmagimei dukrytei – jau vienuolika, o sūneliui – ketveri. Būtent sūnaus gimimas ją privertė šiek tiek sustoti. Dirbti įmones direktore, dėstytojauti ir auginti vaikus buvo pernelyg didelis krūvis gležniems moters pečiams, todėl ji liko dirbti tik universitete. Bet galiausiai suprato, kad vienos veiklos neužteks, todėl universitete dirba ir dėstytoja, ir dekane.
Moters teigimu, kad ir kiek būtų kalbama apie lyčių lygybę, į vadovaujamą darbą dirbančius vyrus žiūrima palankiau, todėl moterims siekti karjeros gerokai sunkiau.
„Šis požiūris po truputį keičiasi, bet dar reikės daug laiko, kol darbdaviai vienodai pradės vertinti vyrus ir moteris. Moterims gerokai sunkiau užsitarnauti pagarbą ir įrodyti savo vertę. Taip yra ne dėl to, kad jos mažiau išsilavinusios ar turi mažiau gebėjimų, o todėl, kad iš prigimties yra šeimos židinio saugotojos. Juk kai suserga vaikai, vyrai daug rečiau lieka namie jų slaugyti. Moterys geriau suvokia atsakomybę šeimai ir dažnai karjeros atsisako tik dėl šeimos. Tai tarsi suponuoja, kad geresnis vadovas yra vyras, bet tik dėl požiūrio į šeimą, o ne kitų priežasčių“, – mano D. Žostautienė.
Požiūris keičiasi
Politikos vilke vadinama buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sakė, kad karjera jai niekada nebuvo svarbiausias dalykas gyvenime. Į politiką ji atėjo su Sąjūdžiu, kai svarbiausia buvo laisvė, Nepriklausomybė ir Lietuvos gerovė, apie karjerą tuomet niekas negalvojo.
„Ir dabar esu toje srovėje, man tai ne darbas, ne karjera, o tiesiog toks pasirinkimas. Darau tai, kas man prie širdies“, – tvirtina R. Juknevičienė.
Pagal profesiją ji medikė ir nors nebedirba šio darbo, įgytos žinios labai praverčia ir politikoje. Kita vertus, tokios specialybės kaip politikas ir nėra – čia ateina dirbti įvairių profesijų ir specialybių žmonės.
„Mano išsilavinimas tik padeda. Politikoje reikia teisingai diagnozuoti ir pritaikyti tinkamą gydymą. Nesakau, kad visada teisingai diagnozuoju, bet tai padeda ta linkme mąstyti“, – šypsosi parlamentarė.
Nors politikoje moterų vis dar mažuma, ji tikino niekada neskirstanti žmonių pagal lytį. Žmonių gebėjimas dirbti bet kurioje srityje priklauso ne nuo lyties, o nuo gebėjimų ir asmeninių savybių.
„Tikrai neskirstau žmonių į vyrus ir moteris. Aišku, norėtųsi, kad moterų politikoje būtų daugiau, kita vertus, kodėl jos turi norėti čia būti. Juk būti šeimos moterimi ir auginti vaikus tikrai nėra mažiau svarbus darbas už politiko“, – mano politikė.
Tiesa, visuomenės požiūris į moteris politikes, ypač užimančias „vyriškas“ pareigas, vis dar gerokai atsilieka nuo vakariečių. R. Juknevičienei tapus krašto apsaugos ministre, teko išgirsti visokių atsiliepimų, net ir tokių, ką moteris gali išmanyti apie krašto apsaugą.
Rasa Juknevičienė teigė, jog auginti vaikus ir rūpintis šeima yra ne mažiau svarbus darbas nei politika, gal todėl didžioji dalis politikų – vyrai.
„Susidūriau ir su tokiu požiūriu, bet tokių buvo mažuma. Daugiausia vyresnės kartos žmonės, jaučiantys nostalgiją sovietmečiui, o jaunesni mane labai palaikė. Atsimenu, važiuodama į namus Tiltagaliuose sustojau Panevėžyje apsipirkti ir buvau labai maloniai nustebinta, kai priėjusi moteris padėkojo, kad savo pavyzdžiu įkvepiu ir kitas moteris“, – prisiminė R. Juknevičienė.
O kariuomenėje, kuri buvo suformuota jau nepriklausomoje Lietuvoje ir daugelis žmonių mokslus baigė ar stažavosi Vakaruose, ministrė moteris nieko nestebina. Puikiai suvokiama, jog kariuomenės vadas turi turėti karybos žinių, o ministras yra tik politikas.
Jos teigimu, auga nauja karta, visai kitaip žvelgianti į lyčių pasiskirstymą. Ir tas gajus stereotipas, kad moterys yra silpnoji lytis, jau seniai pasenęs net ir kariuomenėje, kur moterys sudaro 11 proc. Kariuomenėje reikia fizinės jėgos, tačiau vien jos nepakanka. Tarnauti kariuomenėje – tai ne tik kasti apkasus ir tampyti sunkius nešulius.
„Kai prasidėjo diskusija dėl šauktinių, labai daug moterų kėlė iniciatyvą, kad reikia keisti įstatymus ir privalomąją karo tarnybą padaryti privalomą tiek vyrams, tiek ir moterims. Jos ir dabar gali tarnauti savanoriškai, bet nori, kad tai taptų privaloma. Aš pati dar nesu tiek pribrendusi tokiam siūlymui, bet jeigu atsiras iniciatyva iš apačios, Seimas tai turės svarstyti, nes Estija tą jau daro“, – kalbėjo R. Juknevičienė.
Silpnoji lytis vyrai
Panevėžyje žinoma menininkė ir fotografė Milena Marcinkevičiūtė-Mili teigė, jog vyrų ir moterų diskriminacija profesinėje srityje išlieka dar gana opi problema. Tai atspindi ir statistikos skaičiai, jog moterys už tą patį darbą gauna gerokai mažesnį atlygį. Ir nors ji pati sau yra viršininkė, požiūrio, kad vyrai yra geresni specialistai, neišvengianti. Nors mene viską lemia įgimti gebėjimai ir talentas, vis dar gajus įsitikinimas, jog vyrai fotografai geresni. Ir jai pačiai teko keletą metų pavargti, kol išsikovojo savo nišą fotografijos pasaulyje.
„Vienintelis konkurentas sau esu aš pati. Man neįdomu nei kas kiek klientų turi, nei kiek uždirba. Man norisi tobulėti ir daryti kuo geriau, kiekvieną kartą pačią save nustebinti. Tiesa, pradžia nebuvo lengva, nes niekas manimi netikėjo. Tačiau aš niekada nesiklausau, ką sako kiti, nesiblaškau ir visada einu tik tuo keliu, kuriuo noriu. Svarbu tikėti tuo, ką darai. Nežinau, gal turiu stiprią intuiciją, nuojautą, iš vidaus kylančią kūrybos kibirkštį, kita vertus, viską galima pasiekti tik sunkiu darbu. Žmonės per greitai nuleidžia rankas – ai, man niekas neišeina. Bet man irgi reikėjo kelerių metų, kol buvau pastebėta, nes kažkodėl daugelis mano, kad vyrai fotografuoja geriau“, – atviravo M. Marcinkevičiūtė.
Tiesa, kartais būti moterimi yra tam tikras privalumas. Tiek vyrai, tiek moterys erotinei fotografijai renkasi moterį fotografę. Milena pastebi, kad moterys prieš fotoobjektyvą daug lengviau atsipalaiduoja, nes moteris fotografė į jas niekada nežiūrės kaip į geismo objektą.
„Su vyrais yra šiek tiek kitaip. Kai fotografuoja moteris, jie jaučiasi drąsiau, prieš vyrą juk neapsinuoginsi, tai per daug subtilu. Tačiau su vyrais reikia labai atsargiai – ne jiems, o man reikia pasitikėjimo jais. Ne taip retai jie ateina ne dėl erotinių nuotraukų, o todėl, kad juos kankina tam tikros psichologinės bėdos, nori į save atkreipti dėmesį“, – pastebi fotografė.
Jos nuomone, dar reikės nemažai laiko, kol lietuviai vyrai pradės gerbti savo moteris. O kai atsiras pagarba, neliks ir diskriminacijos darbe. Požiūris į moterį kaip silpnesniąją lytį atėjęs iš sovietmečio. Gal todėl tiek daug lietuvaičių moterų į vyrus renkasi užsieniečius, nes šie visai kitaip žiūri į moterį, ją vertina ir gerbia. O lietuviai, jeigu moteris turi savo gyvenimo filosofiją, kitokį požiūrį ir yra nepriklausoma, dažnai ją išvadina tiesiog feministe ar net ragana. Tiesa, dalį atsakomybės dėl diskriminacijos turi prisiimti ir moterys.
„Tokio požiūrio nepavyks išgyvendinti, kol pačios moterys į vyrus žiūrės kaip didžiausius pasaulio stebuklus. Dabar vyrai taip išlepinti moterų dėmesio, kad jaučiasi kaip dievai. Tikrai būčiau švelni ir miela moteris, garbinčiau vyrą, jeigu jis būtų vyras iš didžiosios raidės, kad bent stovėtų ant to paties laiptelio kaip ir aš. Bet kai vyrą reikia popinti kaip vaiką, pačiai priimti visus sprendimus ir laikyti visus keturis namų kampus, tada supranti, kad silpnoji lytis ne moterys, o vyrai“, – kritikos vyriškajai giminei negailėjo M. Marcinkevičiūtė.
Vyrai turi lygiuotis į moteris
Gediminas Navaitis, M. Romerio universiteto docentas, psichologas psichoterapeutas
Vartojame daug atgyvenusių terminų, vienas iš jų kalbant apie moteris sakyti, kad jos yra silpnoji lytis. Pabandykime apibrėžti, kas yra silpnumas. Visi sutiksime, kad fizine prasme silpnumas ar stiprumas sietinas su raumenų jėga, bet ne tik raumenys parodo stiprumą, tai ir ištvermė, ir daugybė kitų savybių.
Pavyzdžiui, moterų gyvenimo trukmė yra apie dešimt metų ilgesnė. Berniukų gimsta daugiau – 51,5 proc., todėl šiuo aspektu fizinio pranašumo nepavyktų įžvelgti.
Psichologinio silpnumo viena iš pagrindinių formų – savižudybė. Iš 100 tūkst. moterų per metus nusižudo apie 12–15, o vyrų – 65–70. Skirtumas akivaizdus, tad psichologiškai stipresnės moterys.
Stiprumas gali būti sietinas ir su intelektiniu stiprumu. Nors intelekto negalime tapatinti su išsilavinimu, ryšio tarp jų taip pat negalime paneigti. Universitetuose tūkstančiui vyrų tenka 1400 moterų, o neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose – net 1800 moterų. Tad apie intelektinį pranašumą taip pat neverta diskutuoti.
Galiausiai dar vienas rodiklis – kas šeimoje priima svarbiausius sprendimus. Buvo atlikta reprezentatyvi apklausa: abiturientų buvo klausiama, kas jų šeimoje taria lemiamą žodį, priimant svarbiausius sprendimus. 54 proc. respondentų teigė, kad nusprendžia abu tėvai drauge, 35 proc. – mama ir tik 6 proc. – tėvas.
Todėl sąvokai silpnoji lytis nereikėtų teikti romantinio atspalvio. Moteris daugeliu atvejų yra labiau išsilavinusi už vyrą, uždirba panašiai kaip jis. Šeimų, kur vyras gali atlikti mums įprasto tradicinio vyro vaidmenį, jog yra pranašesnis už moterį tiek finansiškai, tiek ir intelektu, yra maždaug 6 proc.
Lina DRANSEIKAITĖ
