Abipus Nevėžio upės, svarbiausių Lietuvos greitkelių sankirtoje įkurtas maždaug 50-ies kvadratinių kilometrų ploto Panevėžys sovietmečiu išgarsintą pramonės miesto įvaizdį pradėjo kurti dar nuo XIX amžiaus pradžios, kai jame gyveno vos 700 žmonių. Pakako šimtmečio, kad miestas prie Nevėžio taptų vienu iš stambiausių pramonės gamintojų ir regiono centru.
Progreso amžius
Net istorikai nesiima kategoriškai vertinti, kas diktavo XIX a. Panevėžio raidos pašėlusį tempą, tačiau tik per šimtmetį mieste gyventojų padaugėjo net aštuoniolika kartų ir XX a. pradžioje jų buvo 20 tūkst., o mieste ūžė odos, saldainių, spirito, tabako, žvakių fabrikėliai, malūnai, alaus darykla ir netgi viena pirmųjų Lietuvoje trąšų gamykla.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1900 m. Panevėžio pramonės įmonės pagamino 1,82 proc. visos šalies pramonės produkcijos. Per daugiau nei šimtmetį šis rodiklis tepakilo du kartus. 2011-aisiais Aukštaitijos sostinės įmonių produkcija sudarė 3,4 proc. pagamintosios šalyje, o gyventojų, Statistikos departamento duomenimis, buvo maždaug 98 tūkst.
Gamino nuo muilo iki sagų
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko teigimu, per visą XIX amžių Panevėžyje egzistavo įvairios – smulkios ir kiek stambesnės – įmonės.
Ramygalos g. pradžioje veikė alaus darykla, toje pačioje gatvėje 1864 m. darbą pradėjo odų dirbtuvė, tokios pat dvi įmonės 1881–1888 m. buvo atidarytos Klaipėdos g., o Turgaus aikštėje, dabartinėje Laisvės a., 1884-aisiais duris atvėrė degtinės gamyklėlė.
Panevėžyje buvo gaminamos net sagos. Teigiama, kad 1887 m. pradėjusi veikti I.Flaumano sagų dirbtuvė buvo gana stambi pagal tų laikų pramonės įmonėlių mastus. 1892-aisiais miesto valdyba leido atidaryti muilo virimo įmonę.
Beveik per visą XIX a. Panevėžyje, dabartinės Elektros g. pradžioje, veikė ir vandens malūnas.
Lūžis – Rusijos krizė
Tuomet nė 1000 gyventojų neturėjusio Panevėžio visose įmonėlėse dirbo vos po keletą darbininkų, o ir pats darbas dažnai tebūdavo sezoninis. Savo apimtimi išsiskyrė vienintelė žvakių gamykla. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1863 m. joje produkcijos buvo pagaminta už 2600 rublių. Tuo metu tai buvo ketvirta pagal dydį įmonė visoje Kauno gubernijoje, aprėpusioje maždaug du trečdalius Lietuvos.
Šalies pramonės lemiamas lūžis įvyko po šešetą metų su trumpa pertrauka trukusios Rusijos ekonomikos krizės. Pasak A.Astramsko, maždaug nuo 1885-ųjų visoje Lietuvoje prasidėjo iki tol nematytas augimas ir tęsėsi iki pat XX a. pradžios. Būtent jo metu šalyje buvo pradėti kurti stambūs ir modernūs fabrikai.
Panevėžys sugebėjo ne tik įšokti į to laiko traukinį, bet ir į istoriją įeiti kaip kai kurių pramonės šakų pionierius.
Mokė žemdirbystės
Pirmuoju pramonės modernizavimo bandymu laikoma apskrities bajorų vadovo Povilo Puzino įkurta iš kaulų trąšas gaminanti įmonė. 1885 m. atidaryta Bajorų, dabartinės Respublikos g., pabaigoje ant Nevėžio kranto gamykla ne tik darė įtaką šalies ekonomikai, bet ir atliko šviečiamąjį darbą.
Joje buvo gaminami klijai, aliejus, tačiau didžiausią produkcijos dalį sudarė kaulų miltai – fosfatinės trąšos. Tuo metu Lietuvos žemės ūkyje tik pradėtos naudoti mineralinės trąšos, o P.Puzino gamykla Panevėžyje buvo viena iš pirmųjų jų gamintojų. Taigi turbūt nesuklystume pasakę, kad miestą prie Nevėžio išgarsino trąšos.
P.Puzino galvoje sukosi mintys ne tik apie pelną. Lietuvoje nepopuliarias ir dar nežinomas trąšas užsimojusios gaminti įmonės savininkas ieškojo būdų, kaip pakelti žemės ūkį ir pramonės lygį. Istorikas A.Astramskas svarsto, kad toks verslininko dvilypumas galėjo būti viena iš priežasčių labai greitai, vos per kelerius metus, privedusių įmonę prie bankroto.
Garsėjo spiritu ir alumi
Nors pažangios idėjos P.Puzinui nepadėjo išsilaikyti tuometėje rinkoje, riba jau buvo peržengta – tų laikų pažangią technologiją naudojančias pramonės įmones pradėta kurti viena po kitos. Bajorų g. (dabar – Respublikos g.) buvo atidarytas tabako fabrikas, bankrutavusios P.Puzino gamyklos pastatuose Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvila 1891 m. įsteigė spirito ir mielių gamyklą – stambiausią Panevėžio įmonę iki Pirmojo pasaulinio karo.
Joje pagamintas spiritas buvo realizuojamas visoje Kauno gubernijoje, o mielės iš Panevėžio pasiekdavo Peterburgą, Maskvą, Poltavą, Černigovą. 1904-aisiais gamykloje dirbo apie 30 nuolatinių darbininkų, o su padieniais – ir visas šimtas.
Gamyklai priklausė ir garo malūnas, per metus sumaldavęs daugiau kaip 3000 tonų grūdų, ten pat veikė metalo dirbtuvės. Jose gaminti plūgai, akėčios, geležinės tvorelės, laiptai, antkapiniai paminklai.
1909 m. S.Montvilos spirito ir mielių gamykla įkainota 203 700 rublių, o visų kitų miesto įmonių bendra vertė siekė apie 347 tūkst. rublių.
Pirmojo pasaulinio karo metais ji buvo uždaryta, išmontuoti įrenginiai išvežti į Vokietiją, o 1921 m. gamykla vėl pradėjo veikti. Dar po kurio laiko įmonė nacionalizuota, tapo valstybine, 1991 m. ji buvo privatizuota, o dabar jau nušluota nuo žemės paviršiaus. Buvusią miesto pramonės didybę dabar mena tik Nevėžio pakrantėje išlikę remonto besišaukiantys namukai – gamyklos liekanos.
O 1900-aisiais gavus Savivaldybės leidimą vokiečių kilmės dvarininko Alberto Foigto įsteigta alaus darykla veikia iki šiol. Tik ji vadinama nebe „Bergschlosschen“ (išvertus iš vokiečių k. – Pilaitė ant kalvos), o „Kalnapiliu“. Teigiama, kad pirmaisiais metais darykla išvirė apie 3 tūkst. kibirų alaus.
Darbo rankas pakeitė mašinos
XIX a. antrojoje pusėje prasidėjusį pramonės perversmą rodė spartus gamybos apimčių augimas. Tuomečiais milžiniškais ekonomikos augimo šuoliais galima tik stebėtis.
1885 m. Panevėžyje veikė keturiolika įmonių, per metus pagaminusių produkcijos už 13 tūkst. rublių. O vos po penkerių metų trylikos įmonių produkcijos vertė buvo 144 tūkst. rublių, o dar po penkerių dvylika Panevėžio įmonių pagamino prekių jau net už 945 tūkst. rublių. Toks greitas progresas aiškinamas darbo našumu – pramonėje rankų darbą išstūmė mašinos.
A.Astramsko teigimu, bene svarbiausiu pramonės revoliucijos bruožu reikėtų laikyti mechaninių variklių įdiegimą įmonėse. 1890 m. juos turėjo 26 proc. Lietuvos gamyklų. Panevėžio apylinkėse garo varikliai pasirodė devintojo dešimtmečio pradžioje – 1884 m. 12-os arklio galių garo variklis pradėjo darbą turtingo žydo Berlio Rubinšteino viename iš malūnų Tilto gatvėje (dabartinė Elektros g.). Garo variklius viena po kitos įsigydavo Panevėžio įmonės, o 1903 m. pasirodė ir modernesnė technika – miesto malūne pradėjo veikti garo turbina, 1909 m. Mykolo Dūdos vilnų valymo ir verpimo gamykloje buvo įrengtas dujų generatorius.
Elektrinės statybas nutraukė karas
Naują Panevėžio vystymosi etapą žymi pradėta naudoti elektros energija. Kada mieste atsirado pirmieji nedideli elektros generatoriai, tiksliai nėra žinoma.
Tačiau 1910 m. pradėję veikti du kino teatrai jau naudojo elektrą.
O po poros metų pasigirdo idėjų, kad verta būtų apšviesti ir miestą. Leidimo tiekti miestui elektrą, gaminamą lentpjūvėje, prašė jos savininkas žydas Z.Rabinovičius, tačiau verslininko planus sugriovė valstybės politika. Visiems miestams, norintiems statytis elektrines, valstybė paskelbė suteiksianti ilgalaikę lengvatinę paskolą. Tada ir Panevėžio savivaldybė suskubo rengti techninę ir finansinę dokumentaciją tokiam statiniui.
1913-aisiais elektrinei statyti gauta 125 tūkst. rublių paskola ir jau kitais metais dabartinės Elektros g. pradžioje iškilo vietinio inžinieriaus Dūdos projektuotas pastatas, nutiestos elektros linijos. Panevėžys netgi buvo nupirkęs įrenginius, tačiau prasidėjus karui iš Vokietijos gabentas dyzelis įstrigo Eitkūnų stotyje, o vėliau dingo.
Statyba buvo atnaujinta tik po karo.
Nuo Anglijos atsiliko 120 metų
Per XIX amžių Panevėžys užsitikrino vietą tarp pramonę išplėtojusių Lietuvos didžiųjų miestų. Pagal pramonės produkcijos kiekį XIX a. pabaigoje Panevėžys užėmė penktą vietą. Šiauliuose produkcijos pagaminta 1,9 karto, Kaune 4,6 karto, Klaipėdoje 8,9 karto, o Vilniuje net 12,7 karto daugiau.
Tačiau, pasak A.Astramsko, šie bendri rodikliai neparodo tikrosios pramonės jėgos miestuose. 1900-aisiais Lietuvoje 1000-iui gyventojų vidutiniškai teko 8 pramonės darbuotojai. Tuo metu Panevėžyje iš 1000-io miestiečių įmonėse dirbo 21-as. Daugiausia darbo vietų buvo sukūrusios spirito ir mielių, šerių rūšiavimo, tabako gamyklos. Kur kas gausesnės pramonės darbininkų gretos buvo tik Klaipėdoje – 96. Didesni už Panevėžį miestai Vilnius, Kaunas, Šiauliai darbininkų skaičiumi dabartinę Aukštaitijos sostinę lenkė tik simboliškai.
Tačiau pagal pagamintos produkcijos, tenkančios vienam gyventojui, kiekį Panevėžys buvo lygus su Vilniumi – po 40 rublių. Kaune vienam gyventojui teko 32 rublių vertės produkcijos. Ryškūs lyderiai buvo Klaipėda ir Šiauliai. Juose 1900 m. vienam gyventojui teko produkcijos atitinkamai už 192 ir 63 rublius.
„XIX a. pab.–XX a. pr. Panevėžys susiformavo kaip nedidelis, bet savarankiškas regioninis pramonės centras. Pramonės perversmas mieste turėjo beveik visus Europoje būdingus bruožus – gamybos procesas buvo sudėtingesnis, pradėti naudoti mechaniniai varikliai, įmonės įsijungė į mainus su tolimais regionais. Tik, žinoma, prasidėjęs pramonės perversmas Lietuvoje nuo Anglijos atsiliko 120 metų, nuo Prancūzijos ir Vokietijos – 80 metų“, – pažymi A.Astramskas.
Mugės panevėžiečių nedomino
Pasak A.Astramsko, galbūt kas nors gali nusivilti, bet Panevėžys nebuvo turgų ir mugių miestas. Nors turgaus dienomis – ketvirtadieniais ir sekmadieniais – arklių vežimais būdavo užstatyta ne tik centrinė miesto aikštė, bet ir aplinkinės gatvės, tačiau jame didelių sandėrių nevykdavo – miestiečiai daugiausia pirko maisto produktų, o kaimo žmonės taip apsirūpindavo pinigais mokesčiams sumokėti, amatininkų dirbiniais.
XIX a. pradžioje du kartus per metus – per Velykas ir trys dienos prieš adventą – Panevėžyje dar vykdavo mugės, tačiau iki amžiaus vidurio jos visiškai sunyko. 1855 m. į muges, organizuotas sausį, gegužę ir rugsėjį, prekybininkai nesusirinko. Tas pats kartojosi ir po poros metų. O 1864 m. Rusijos miestų ekonominės padėties ap-žvalgoje rašoma: nors Panevėžyje įsteigtos trys mugės, bet jas galima laikyti nevykstančiomis.
Metai bėgo, bet mugės netapo populiaresnės. 1880 m. Panevėžyje per jas parduota prekių už juokingai mažą sumą – 1500 rublių. Tais pačiais metais mugių Ukmergėje apyvarta siekė 45 tūkst. rublių, Raseiniuose – 20 tūkst., Šėtoje – 75 tūkst. rublių. Caro valdininkai buvo įsitikinę, kad taip yra dėl to, jog trūksta informacijos spaudoje. Tačiau istorikai mano, kad tikroji priežastis – ekonomika.
Turgininkus keitė prekybininkai
Kad turgus ir mugės menkai sudomina panevėžiečius ne tik šiais laikais, bet ir prieš porą šimtmečių, A.Astramsko nuomone, liūdėti nėra reikalo. Mat XIX. a. jos jau nebuvo pagrindinės prekybos formos ir pagal jas spręsti apie miesto ekonomiką būtų neteisinga.
Pavyzdžiui, XIX a. pab. visos Kauno gubernijos mugėse parduota prekių už 700 tūkst. rublių, tai yra net tris kartus mažiau nei Panevėžio įmonių ir parduotuvių bendra apyvarta tais pačiais metais.
XIX a. pradžioje Turgaus aikštėje (Laisvės a.) stovėjo 12-a prekybos kioskų, be to, nuolat silkėmis ir druska prekiavo dar 32 vadinamieji šinkoriai – alkoholinių gėrimų pardavėjai. Tačiau nuolatinių prekybos vietų labai greitai daugėjo ir jau 1857-aisiais Panevėžyje buvo 112 parduotuvių, o amžiaus pabaigoje mieste vertėsi 520 prekybininkų. Miestas sparčiai žengė į naują, besivystančios pramonės ir su užsieniu verslo santykius mezgančių prekybininkų erą.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
Projekto konsultantas – Panevėžio kraštotyros muziejus
