Moterys karininkės visais laikais sulaukė ne tik palaikymo, bet ir nuostabos kupinų žvilgsnių ar net pajuokos. Ir nors gyvename išsivysčiusioje visuomenėje, „Sekundės“ pašnekovės atskleidžia, jog žmonės iki šiol keistai vertina tokią veiklą.
Deimantė ir Vilma sako, jog savanoriaujant išmokstama ne tik karinių dalykų, bet ir augama dvasiškai bei psichologiškai. U.Mikaliūno nuotr.
Aplinkinių reakcija – dviprasmiška
Vis daugiau dailiosios lyties atstovių renkasi vyriškas profesijas. Pastebimai auga ir jų susidomėjimas karine veikla. Moterų savanoriavimas Krašto apsaugos sistemoje daugeliui vyrų gali pasirodyti absurdiškas, o merginoms – atsisveikinimas su moteriškumu.
„Turiu daug draugų, kurie taip pat savanoriauja, tad toks mano sprendimas – natūralus“, − savo pasirinkimo savanoriauti Panevėžio krašto apsaugos kuopoje aplinkybes paaiškina Deimantė Nakrošytė.
Draugų bei artimųjų paskatintos tokį kelią pasirinko ir Agnė Paskačimaitė bei Vilma Juozaitytė.
„Keista, bet vis dar vyrauja nuomonė, kad merginos sutvertos tik prie puodų stovėti. Tačiau kariuomenėje esantys vaikinai mane labai džiugiai priėmė, visuomet pataria, o prireikus ir padeda, − pasakoja daugiau nei metus Pasvalio kuopoje savanoriaujanti Agnė. − Tačiau pasitaiko, kaip ir civiliniame gyvenime, kartais esame diskriminuojamos, o galbūt labiau – paerzinamos.“
Panevėžio kuopoje savanoriaujanti Vilma paaiškina, jog negatyvus požiūris jaučiamas tik iš su kariško gyvenimo būdu nesusidūrusių žmonių. „Atsiranda stereotipinių nuomonių, jog moterims kariuomenėje ne vieta, nes per sunku ir kad tokios moterys labai nemoteriškos. O kariškiai mus labai palaiko ir skatina judėti toliau“, − „Sekundei“ pasakojo mergina.
Deimantė sako, kad aplinkiniai dažniausiai labai nustemba sužinoję apie jos veiklą, tačiau per visą tarnybos laiką merginai dar neteko susidurti su vaikinų priešiškumu.
Nors savanorystė atima daug jėgų ir laiko, merginoms tai tik užsiėmimas. „Savanoriauti atėjau, kad realizuočiau save kariuomenėje ir išbandyčiau jėgas, tačiau tai nėra pagrindinė mano veikla“, − A. Paskačimaitė nuo rudens pradeda dantų technikos mokslus.
Kitoms merginoms savanoriavimas taip pat tik papildoma ar laikina veikla − Vilma savanoriauja ir policijos komisariate bei ketina rudenį studijuoti teisę, o Deimantė jau dabar kremta politikos mokslus.
Vyrai ir moterys – lygūs
Merginos įsitikinusios, kad krašto apsaugos savanorių komanda kaip vienas kumštis – vienas už visus ir visi už vieną.
Savanorė A. Paskačimaitė nuo rudens krims dantų technikos mokslus.
„Mes − bendras kolektyvas, visi esame įpratę dirbti kartu, vieni kitus suprantame. Todėl bet kokią užduotį lengva ir paprasta atlikti, nepaisant to, ar tu vaikinas, ar mergina“, − A. Paskačimaitės manymu, komandinis darbas yra užtikrintos sėkmės garantas.
„Moterys ir vyrai skirtingi, bet turi savų privalumų. Mes kiek atsakingesnės, apsukresnės, smulkmeniškesnės, o kai kada ir ištvermingesnės, tačiau fizinės galimybės ne visuomet leidžia tiek, kiek vyrams“, − nors V. Juozaitytė ir pripažįsta, kad fiziškai vyrai geba daugiau, bet tikina, jog dažnai ištvermė tampa svarbesnė už jėgą.
Deimantė pastebi, kad aplinkiniams dažnai kyla klausimas apie moterų privalumus kariuomenėje, bet atkerta, kad to paties būtų galima paklausti ir apie vyrų privalumus − juk visi esame skirtingi.
„Tačiau žiūrint bendrai moterys yra daug pastabesnės ir net atsakingesnės“, − priduria ji.
Savanorių būrys išties didelis, todėl nenuostabu, kad kaip ir kiekvienoje šeimoje kartais pasitaiko ir kiek nemalonių situacijų.
„Yra tekę susidurti su vaikinų netaktiškumu tik dėl to, kad esu mergina, tačiau jei moki atsakyti atgal − tai nesudaro didelių sunkumų“, – pasakoja D. Nakrošytė.
Kaip ir visur, kur vyrauja vyrų kolektyvas, taip ir kariuomenėje – moterys susiduria ir su nejaukiomis situacijomis. Tačiau, merginų teigimu, tai nesudaro problemų, tiesiog nereikia nusileisti iki jų lygio.
Kad ir kaip būtų, tiek vyrams, tiek moterims savanoriavimo sąlygos bei užduotys yra visiškai vienodos.
Neišdildoma gyvenimiška patirtis
Merginos prasitaria, jog savanoriaujant išmokstama ne tik karinių dalykų, bet ir augama dvasiškai bei psichologiškai. Juk tokia veikla reikalauja ne tik fizinių jėgų, bet ir ištvermės, susikaupimo, kantrybės ir pasiryžimo.
„Išmokau drausmės, tvarkos bei laikytis taisyklių. Įgijau patirties bendraujant su žmonėmis, − privalumus vardina A. Paskačimaitė. – Dabar esu tikslesnė ir konkretesnė kalbėdama su kitu asmeniu. Karinė drausmė – geriausia gyvenimo mokytoja.“
D. Nakrošytės manymu, savanoriavimas kariuomenėje leidžia žmogui augti, todėl kiekvienas čia įgauna tam tikros patirties, kuri pravers ir gyvenime.
Savanoriaujant tenka užsiimti įvairia veikla: saugoti patalpas, varžytis su kitomis kuopomis, valyti ginklus, dalyvauti iškilmingose ceremonijose ar eiti į naktinius žygius. Tačiau merginos tikina, jog visos užduotys joms yra vienodai svarbios, todėl negali jų išskirti kaip sunkesnių ar lengvesnių.
„Kai yra noro – nėra nei sunkių, nei lengvų užduočių, nes jos – tik vienas privalumas. Juk ateinama tobulėti, o ne galvoti, ar tau bus sunku, ar lengva“, − savo tvirtą požiūrį į paskirtas užduotis atskleidžia Deimantė.
„Dabar suprantu, kad tiek civiliniame gyvenime, tiek kariuomenėje nėra sunkių ar lengvų užduočių. Visos jos įvykdomos. Viskas priklauso nuo noro jas įvykdyti geriau ar prasčiau, įdėjus daugiau ar mažiau pastangų“, − po beveik dvejų tarnybos metų Vilma tvirtai gali teigi, jog jai nebėra neįveikiamų kliūčių.
Faktai
Šiais metais Pasvalio krašto apsaugos kuopoje savanoriauja vidutiniškai 15, o Panevėžio net apie 20 proc. moterų.
Toks reiškinys sparčiai plinta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Štai Prancūzijoje ir Norvegijoje moterys kariuomenėje sudaro net 15 proc. viso karių skaičiaus.
Jūratė JUŠKEVIČIŪTĖ
