Jaukios medinių namų gatvelės. Daugeliui, matyt, prieš akis iškart iškyla kaimas su trobomis, kuriose jau seniai niekas negyvena. Šiuolaikinės visuomenės sąmonėje mediniai namai tarsi nesiderina prie miesto peizažo. Per pastaruosius kelis dešimtmečius medis buvo primirštas, nuvertintas. Statyti medinį namą buvo neprestižas. Niekas nesirūpino autentiškai renovuoti išlikusius medinius namus, jeigu to nereikalavo paveldosaugininkai. Dabar lietuviai iš naujo atranda medį. Puikių idėjų jie gali pasisemti iš išlikusios Panevėžio senosios medinės architektūros.
Į kelionę po medinį miestą
Medis lietuvio sieloje ir pasaulėjautoje visada užėmė svarbią vietą. Ne vieną amžių mediena jam buvo prieinamiausia medžiaga būstui ręsti ir artimiausia gyvenimo būdui.
Lietuvos medinė architektūra neapsiribojo tik gyvenamaisiais namais. Iš medžio taip pat buvo statomi ir visuomeniniai, ir sakraliniai pastatai. Savito, gražaus senamiesčio neturintis Panevėžys gali didžiuotis tik medinės architektūros palikimu. Jis pradėjo formuotis kartu su miesto ištakomis XVI amžiuje. Istorinė medžiaga rodo, kad miestas augo palei kelius abejose Nevėžio upės pusėse. 1503 m. dešiniajame Nevėžio krante aplink pastatytą bažnyčią ir įsteigtą jos valdą besikuriantis senamiestis labai neišaugo. Miestas plėtėsi naujoje patogesnėje vietoje – kairėje upės pusėje už dvaro, prie svarbių kelių į Ramygalą ir pavieto centrą Upytę.
Naujasis miestas pradėtas minėti 1548 m. Jis augo didžiojo kunigaikščio dvaro žemėje, pietiniame ir vakariniame Nevėžio kilpos krante (dabar Kranto g.), ir pamažu tolo pietų kryptimi. Nuo XIX a. pradžios Naujasis Panevėžys augo sparčiau. Iki šimtmečio vidurio jo teritorija išplito daugiausia į vakarus, mažiau į rytus, o su kitomis miesto dalimis – senuoju Panevėžiu ir ypač išaugusia Smėlyne (Mikolajevu) (joje 1856 m. buvo 7 gatvės ir aikštė) – jau sudarė vientisą kompleksą.
„Panevėžys gimė kaip medinis miestas. Senamiesčio gatvėje, kur išlikę daug medinių namų, stovėjo pirmoji miesto bažnyčia iš medžio, smuklė, mokykla irgi buvo medinės. Medinė architektūra Panevėžyje dominavo gana ilgai“, – pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Vitalija Vasiliauskaitė.
Entologė „Sekundės“ dienraščiui pabuvo gide ekskursijoje po medinį Panevėžį.
Prisipažinsime, net neįtarėme, kad mūsų mieste tiek daug išlikusių medinės architektūros pavyzdžių: Senamiesčio, Šv. Zitos, A.Smetonos, A.Mackevičiaus, Sodų, Vyskupo M.Giedraičio ir kitose gatvėse. Istorikai ir architektai teisūs, sakydami, kad tą praeitį verta prikelti naujam gyvenimui, transformuoti į ateitį naujomis formomis.
Šalia – miestas ir kaimas
Iki mūsų dienų išliko daugiausia XX amžiuje statyti mediniai pastatai. Įdomu, kad tuo metu ne lietuviai, o rusai stačiatikiai garsėjo kaip nagingiausi meistrai. Tad juos žmonės dažniausiai ir samdėsi statybos darbams.
Pasak V.Vasiliauskaitės, medinė architektūra pasižymi plastiškomis, minkštomis ir originaliomis formomis, jos kiekvienam pastatui suteikia išskirtinumo. Nėra medinio namo, kuris būtų identiškas kitam. Net jeigu jų formos vienodos, papuošimai, polangių raižiniai skiriasi.
Etnologė pasakojo, kad medinėje miesto architektūroje galima išskirti dviejų tipų namus – miesto ir kaimo. Į Panevėžį prieš karą ir jam pasibaigus pradėjo keltis daug gyventojų iš kaimo, jie kūrėsi dar mažai apgyvendintose gatvėse – J.Basanavičiaus, Aukštaičių. Jų sau statomi namai labai skyrėsi nuo miesto medinių pastatų – didelių, erdvių.
Tačiau atsikėlusieji negyveno rąstiniuose, nedažytuose namuose. Panevėžyje iš rąstų pastatytus namus jie apkaldavo medinėmis lentelėmis, nudažydavo, dažniausiai – geltonai, rudai, žalsvai. Tipišką kaimo stiliaus medinį namą galima pamatyti Sodų gatvėje.
Tos gatvės septintasis namas yra stačiakampio formos, geltonai dažytas, su langinėmis, vadinamaisiais gonkais. Apatinę ir viršutinę pastato dalį puošia raižiniai.
Visai čia pat, šalia Švč. Trejybės bažnyčios, kuri kadaise irgi buvo medinė, tik 1803 metais atstatyta iš akmenų, stovi XX a. pradžios pastatas, kuriame dabar įkurta klebonija. Šį pastatą panevėžiečiai vadina žaliuoju namu, mat jis nudažytas ryškia, sodria spalva.
Pastatui prilipęs ir vyskupo namo vardas. Jame 1926–1949 metais gyveno pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.
Pasak V.Vasiliauskaitės, tai klasikinis miesto stiliaus namo pavyzdys. Pastatas – didelis, erdvus, su mansarda, balkonu, dideliais langais, neturinčiais langinių, dekoruotas raižiniais.
Jie nėra įmantrūs, bet subtilesni nei kaimo stiliaus namo.
Miesto stiliaus namo architektūra visada sudėtingesnė: nuskliausti stogai, erdvios verandos.
Etnologė apgailestauja, kad gražūs turtingesnių miestiečių namai tarybiniais metais buvo nacionalizuoti, išdalinti liaudžiai ir nugyventi.
„Medinį pastatą visada sunkiau prižiūrėti. Jeigu šeimininkai nerūpestingi ar sunkiai verčiasi, mediniai statiniai pasmerkti mirčiai“, – kalbėjo V.Vasiliauskaitė.
Ji džiaugiasi, kad Panevėžyje dar liko medinės architektūros paveldo. Senoviniai mediniai statiniai mieste daro įspūdį užsieniečiams. Etnologė prisiminė, kaip svečiai iš Kalmaro miesto, Švedijos, jos klausinėjo, ar Panevėžys įkurtas viduramžiais. Išgirdę, kad ne – stebėjosi.
Panevėžyje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje mediniai buvo ir visuomeninės paskirties pastatai: ligoninės, bažnyčios, mokyklos. Iki šių dienų išliko 1892 metais statyta medinė Kristaus prisikėlimo cerkvė J.Tilvyčio gatvėje.
A.Mackevičiaus gatvėje tebestovi rusų sentikių maldos namai. Jie buvo pastatyti apie 1910 metus, tačiau maždaug po dviejų dešimtmečių juos nusiaubė gaisras. Sentikių bendruomenė atstatė savo šventovę ir iki šiol joje meldžiasi.
Dar vienas senosios medinės architektūros paminklas – liuteronų evangelikų bažnyčia – stovi Ukmergės gatvėje. Ji pastatyta 1845–1850 metais. Tai medinis pastatas su bokštu, gotikinės formos langais ir durimis.
1940 metais, sovietams nacionalizavus pastatą, bokštas buvo nugriautas, o pastatas naudojamas kaip šokių klubas. Vėliau čia buvo įkurta ūkinių prekių parduotuvė. Todėl buvo išgriautos kolonos, sunaikintas altorius, o jų vietoje, atitvėrus siena, įrengtas sandėlis. Pastato buvusi paskirtis atkurta tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
Įkvepiamas pavyzdys
1780 m. vėl sudegus Senojo Panevėžio bažnyčiai, jau kitoje vietoje – priešais tiltą į Naujamiestį – buvo pastatyta nauja medinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, o aplink ją, iškirtus mišką, padaryta kvadratinė aikštė ir pradėtas kurti stačiakampio plano miestelis ar, tiksliau, miesto dalis, ateityje sujungusi Senamiestį su Naujamiesčiu. Iš pradžių ji buvo vadina Mikolajevu, paskui – Smėlyne.
Šv. Zitos gatvėje, kuri anuomet irgi buvo priskiriama Mikolajevo gyvenvietei, išlikę daug medinių namų. Vieni apleisti, nutriušę, kiti suremontuoti ir tik nedaugelis autentiškai atkurti. V.Vasiliauskaitė pasakojo, kad šioje vaizdingoje miesto dalyje anuomet cariniai valdininkai statėsi didelius namus ir dvarus. Viename iš jų buvo įkurta pirmoji apskrities ligoninė. Tradiciją statyti didelius, gražius namus tęsė lietuviai valdininkai. Šv. Zitos gatvėje 1925 metais Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas pastatė dviejų aukštų medinį namą nuomoti.
Šv. Zitos g. 18-asis pastatas į istoriją įėjo kaip rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namas.
Ši iškili moteris jame gyveno 1932–1943 metais. Po karo namas buvo nacionalizuotas, išdalintas kelioms šeimoms. Dabar jo būklė – avarinė, pastatas baigia sugriūti.
Paveldosaugos specialistai teigia, kad namas neturi didesnės architektūrinės reikšmės. Esą tai yra paprasčiausias tarpukario miesčioniškas namas. Sovietmečiu visos jo fasado lentelės perkaltos, stogas pakeistas kita skarda. Anot jų, autentiški čia tik pamatai ir gegnės.
Tačiau V.Vasiliauskaitei, kaip ir daugeliui kultūrai, istorijai neabejingų panevėžiečių, skauda širdį matant, kaip nyksta šis pastatas. Priešais vaiduokliu virtusį rašytojos namą stovintis XIX a. pabaigoje statytas medinukas tiesiog blizga. Jis atnaujintas šiuolaikiškai.
Bene gražiausias senosios medinės architektūros pavyzdys yra Šv. Zitos g. 14-asis namas. Akivaizdu, kad jo dabartiniai šeimininkai stengėsi atkurti tokį stilių, koks kadaise buvo. V.Vasiliauskaitė gyrė juos už išlaikytas senovinę langų struktūrą, elegantišką, subtilią apdailą, kurioje nėra nė vienos plastikinės detalės. Šiame name iš tiesų nuostabiai dera senovė ir šiuolaikiškumas.
Etnologė juokavo, kad šis gražuolis netrukus turės konkurentą. Mat autentiškai rekonstruojamas gretimas didžiulis, originalios architektūros medinis namas. Medinių gyvenamųjų namų apstu ir čia pat esančioje Vyskupo M.Giedraičio gatvėje. Tarp jų galima išvysti ir vieną kitą moderniai renovuotą, bet išsaugojusį anų laikų dvasią.
Garsioji poetės buveinė
Nemažai medinių namų išlikę ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, abiejose Smėlynės gatvės pusėse. Tačiau dalies jų nepavadintum miesto medinės architektūros paveldu, jeigu to nežinotum: apmūryti, apkalti plastikinėmis lentelėmis. Arba smarkiai apleisti.
V.Vasiliauskaitė Smėlynės gatvėje stabtelėjo ties 9-uoju namu, kuriame dabar veikia ritualinių prekių parduotuvė. Pasirodo, šiame name su bokšteliu gyveno poetė Salomėja Nėris. Iki šiol išliko įspūdingas medinis raižinys, įrėminantis duris, vedančias į parduotuvę.
Šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios esantys mediniai namai, anuomet buvusios špitolės – vargšų prieglaudos – per daugybę metų irgi neišsaugojo savo buvusios išvaizdos, tik panašumą.
Visiška priešingybė savastį praradusiems mediniams pastatams – A.Jakšto gatvėje, prie sporto rūmų, stovintis didelis kalbininko Petro Būtėno namas. Kad jis būtų prikeltas naujam gyvenimui, bet išlaikyta senoji savastis, pasirūpino P.Būtėno sūnus Donatas Būtėnas.
Įėjo į chirurgijos istoriją
P.Puzino gatvėje dėmesį traukia du mediniai namai. Vienas jų, šeštasis, priklausė Panevėžyje prieš karą garsiems inteligentams Didžiuliams. 1929 metais statytame dviejų aukštų name – daug butų, bet visi jie buvo skirti gyventi vienai didelei šeimai, tarp jos narių buvo gydytojų, mokytojų, rašytojų. Šiame name dar tebegyvena Didžiulių giminės atstovai. Šalia – toks pat didžiulis, tik visiškai nugyventas, griūvantis gydytojo chirurgo Vitalijaus Gusevo namas. Medikas gyveno antrame aukšte, o pirmame buvo įkūręs privačią ligoninę. Beje, V.Gusevas dirbo ir miesto ligoninėje.
1926 metais chirurgas savo privačioje ligoninėje atliko pirmąją Lietuvoje širdies operaciją. Jis pacientui sėkmingai užsiuvo durtinę kairiojo širdies skilvelio žaizdą ir tapo širdies chirurgijos pradininku. Šį atvejį chirurgas aprašė žurnale „Medicina“ 1929 metais.
Etnologė kaip vieną iš gražiausių medinės architektūros palikimų rodo namą A.Smetonos g. 20.
Ji pasakojo, kad Kauno gubernijos archyve buvo rastas šito pastato projektas. Pasirodo, kad XIX a. viduryje jis projektuotas kaip miesto ligoninė, bet nežinoma, ar ji čia veikė.
V.Vasiliauskaitės žiniomis, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje šiame name veikė privati mergaičių mokykla. Rusų meistrų statytas namas buvo išdabintas raižiniais, išpuošti polangiai ir viršlangiai. Vadinamieji gonkai buvo neįstiklinti, tai, beje, nelabai būdinga miesto stiliaus namui. Etnologė neabejoja: jeigu namas būtų prižiūrimas, išsaugotas jo autentiškas grožis, šiandien miestas galėtų didžiuotis šiuo pastatu.
V.Vasiliauskaitė įsitikinusi, jog medinė architektūra labai vertinga, ji norėtų, kad žmonės iš naujo atrastų medį.
