Jeigu yra kraštas, į kurį būtų galima nesusimąsčius keliauti, pasaulio žemėlapyje ieškočiau Maroko. Monarchija, įsikūrusi Šiaurės Afrikos kamputyje, iš vienos pusės apjuosta Sacharos kopų, iš kitos šiurenama Atlanto vandenyno bangų. Įvairius šalies kraštus puošia dangų remiantys kalnai, peizažą spalvina žalios oazės, o vietinis žmonių margumynas su unikaliu folkloru ir gyvenimo būdu, daro Maroką idealia kelionių kryptimi. Visą šią egzotiką galima pajusti keliaujant maršrutu „Marokas aštriai“ su „Magelano kelionėmis“
Marokas nėra šalis milžinė, bet turi įvairiausių gamtos stebuklų ir daugybę autentika dvelkiančių miestų. Kelios valandos lėktuvu iš Lietuvos arba geras pusvalandis keltu iš Ispanijos – ir jūs keliaujate kelis šimtus metų į praeitį.
Maroko pietryčiai – stulbinanti autentika
Maroko pietryčiai – dykumų ir kalnų kraštas nuo Marakešo žemyn į pietus, kur kelias kopia į kalnus ir plyti stepės, bei jų plotus keičianti bekraštė dykuma. Šis kraštas – tikras karališkojo Maroko atspindys – Šachrazados pasaka, su aktoriais – paprastais berberais, jojančiais ant asiliukų turgaus dieną iš savo neaprėpiamų stepių į miestelius parduoti ir pirkti įvairaus gėrio bei tuaregais – buvusia karinga gentimi, o dabar kupranugarių varovais, išdidžiai vaikščiojančiais vėjo pustomomis kopomis. Marakešo miestas – kaip pulsuojanti arterija, iš kurios, lyg gyslos vingiuoja keliai į egzotišką provinciją, kildami į Atlaso kalnus ir leisdamiesi tarpekliais į akmeningą dykumą.
Marakešas yra įspūdingas. Giedrą dieną sėdint vienoje iš kavinių terasų, geriant mėtų arbatą galima grožėtis baltuojančių kalnų viršūnėmis, o vakare, sutemus – nuo tų pačių terasų atsiveria vaizdas į tikrą skruzdėlyną, kuriame kas vakarą gyvą spektaklį ekspromtu kuria tūkstančiai personažų. Tikras Marakešo magnetas – Jemna El Fna aikštė. Arabiškai šis pavadinimas skamba šiurpiai – „mirusiųjų vieta“, turbūt, pavadinimas tiesiogiai susijęs su čia vykdytomis egzekucijomis viduramžiais. Žiemą, nors čia ir Afrika, Marakeše būna vėsu, o dar iš dykumos pustelėjęs žvarbus vėjas išvis gali menkiau apsirengusį į ragą suriesti. Nuo šalčio ir nuo jo keliamų ligų, marokiečiai geria hodanžalą. Tai karštas gėrimas, panašus į pertusiną, prieš išmaukiant stiklinę viralo, vietiniai dar kartokų miltelių, panašių į prieskonius įsimeta. Taip ir išgyvena, jiems žvarbius žiemos mėnesius. Norintiems glostančios šilumos, kelionės į Maroką žiemą reikėtų neplanuoti.
Jemna El Fna aikštė gyviausia tamsiais vakarais, kada į dangų iš puodų ir keptuvių kyla garai, ir nosį vilioja egzotiški kvapai. Patiekalai – kuo įvairiausi ir gurmanams tikrai yra ką čia veikti – norite sraigių sriubos, kupranugario mėsos ar išvirtos avies galvos – prašom. Kas nenusiteikę kulinariams išbandymams ras didelį kraitį salotų, vaisių ir skaniausių vietinių patiekalų – kuskuso, tirštos sriubos ir tadžino – marokietiško troškinio. Ragauji Maroko ir dairaisi į aplink pulsuojantį gyvenimą – šokinėjančius akrobatus, gyvačių kerėtojus, istorijų pasakotojus (pasakoja vietiniams arabiškai), charizmatiškus vandens prekeivius ir rėksnius apelsinų sulčių pardavėjus. Ta aplinka ir visas procesas įtraukia į tikrą Maroko pasaką, tikrą šimto ir vienos nakties stebuklą.
M’hamide, kur plyti bekraštė smėlio jūra, molinių trobelių stovyklavietėje berberai patiesia ant smėlio kilimą. Lėkštutėse datulės, alyvuogės, į dailiais ornamentais išpaišytas stiklines pilamas marokietiškas viskis – mėtų arbata. Už mūsų nugarų leidžiasi saulė, iš berberų lūpų sklinda malda Alachui. Po jos – laužoma duona, geriama arbata, pasakojamos istorijos, grojama tradiciniais instrumentais. Tada supranti, ką duoda keliautojui kelionės.
Po galva – marokietiška pagalvė, prieš akis – stebuklingas ir tamsus dangus, nusėtais mirgančiais žvaigždžių tinklais, aplink – dykumos paslaptys, o mintyse kirba neapsakomai džiugus jausmas būti šioje pasakoje, ir svajonė sugrįžti čia dar daug kartų.
Parengė Dainius Kinderis „Magelano kelionės“
