Margučiai atgimsta per Velykas

Panevėžio rajone esantį Margučių kaimą, ko gero, žino visa Lietuva. Artėjant Velykoms kaimas tokiu simboliniu pavadinimu sulaukia išskirtinio dėmesio. Kaip Margučiai rengiasi didžiausiai pavasario šventei?

 

Panevėžio rajone esantį Margučių kaimą, ko gero, žino visa Lietuva. Artėjant Velykoms kaimas tokiu simboliniu pavadinimu sulaukia išskirtinio dėmesio.

Šiokiadieniais Margučiuose tuščia ir tylu, pro šalį pravažiuoja nebent kaimo pakraštyje esančios žemės ūkio technikos remonto įmonės klientai, ar vienas kitas atsitiktinis svečias. Tačiau per Velykas ar kitas svarbias metų šventes Margučiai atgyja – kiemus ir vienintelę kaimo gatvelę užpildo šurmulys. Ir ne todėl, kad kaimas taip velykiškai vadinamas.

Gimtojo lizdo, savųjų pasiilgę suvažiuoja suguža iš visų kampelių margutiškių vaikai ir anūkai – suklega jauni balsai beveik po kiekvienu stogu.

Be to, Margučių pavadinimas vargu ar yra susijęs su velykiniu atributu margučiu. Greičiausiai tai tik sutapimas. Kaip sako netoli Margučių gyvenanti šio krašto senbuvė Janina Bikinienė, toks kaimo pavadinimas gali būti kilęs nuo kadaise čia gyvenusios įvairiatautės bendruomenės.

„Apylinkėse gyveno ne tik lietuviai, bet ir rusų, baltarusių, kitų tautų žmonės – susidarė kalbų ir tikėjimų margumynas, gal todėl ir kaimas Margučiais buvo pavadintas“, – svarsto moteris.

Vietiniai per daug galvos nesuka, kodėl jų kaimas taip vadinamas, – ir pavadinimu, ir gyvenimu jame daugelis visai patenkinti. Dažnai mėgsta pajuokauti, kad taip jaukiai ir gražiai vadinamame kaime net negali būti blogai.

Velykų medis

Margučiai – ne vienintelis Velykas simbolizuojantis akcentas. Prie visų kitų, įprastų ir gerai žinomų, puikiai tiktų pridėti dar vieną – namus puošiantį Velykų medį.

Nors nemažai šeimų įvairiomis velykinėmis puokštėmis, šakomis namus puošia, tai ne šių dienų idėja, ne naujovių nuolat ieškančių menininkų sumanymas, o sena tradicija.

Prieš pat Velykas 88-ojo gimtadienio sulaukusi J. Bikinienė tokius medžius pradėjo kurti prisimindama savo močiutės pamokas. Garbaus amžiaus moteris mena, kad jos močiutė Akvilija kiekvienoms Velykoms, taip pat ir Kalėdoms, puošdavo iš anksto pasiruoštas, nulupta žieve, išdžiovintas obels ar kito medžio šakas ir kabindavo jas savo dūminės pirkios kampe, palubėje.

Puošdavo medį popieriniais karpiniais, iš to paties popieriaus, siūlų ar kitų medžiagų padarytais žiedais. Patalpa taip pat būdavo puošiama iš šiaudų pintomis žvaigždėmis.

J. Bikinienė kiekvienais metais Velykoms puošia nors nedidelę šaką, o labiausiai jai patinka puošti jaunystės medžiu vadinamos liepos šakas.

Prieš keletą metų ji ėmėsi ypatingo darbo, papuošė didelę obels šaką. Iš baltų siūlų padaryti žiedai, iš žalios medžiagos – lapai pavertė dirbtinį medį tikra Velykų puošmena. Tokius alyvas primenančius baltus žiedus gaminti moteris taip pat išmoko iš savo šviesaus atminimo močiutės.

Prieš maždaug pusantro šimto metų gimusios močiutės patarimų, pamokymų nepamiršusi, per gyvenimą nešusi ir saugojusi anūkė ir kitiems juos dalijo, ragino puoselėti senąsias tradicijas.

Jos pastangos įvertintos. J. Bikinienė už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą Lietuvos kultūros ministro padėkos raštu buvo apdovanota.

Savame krašte Miežiškių seniūnijos gyventoja J. Bikinienė taip pat gerbiama ir vertinama, daug apdovanojimų pelniusi. Metų naštai pasiduoti neketinanti moteris dar ir dabar dainuoja Trakiškio kultūros centro folkloro ansamblyje „Margutis“.

Nuobodu nebūna

„Tai tikras švytintis kaimo perliukas“, – sako ansamblio „Margutis“ vadovė Vilija Šaparnienė ir priduria, jog J. Bikinienė ir tradicinės kultūros puoselėtoja, ir pasakotoja, rankdarbių mėgėja, tautosakos, liaudies medicinos, senųjų amatų, kulinarinio paveldo žinovė.

Nuobodžių valandėlių šios moters gyvenime nebūna – ji vis dar neria, mezga, kurti rankdarbius įvairiomis senosiomis technikomis ir kitus pamoko. Štai nerti vadinamąsias „karakulio“ apykakles merginas išmokiusi džiaugiasi, kad jos gerai išmoko, gražiai pasirodė, parodose aukštai vertinamos.

Auksarankė močiutė Janina yra prikūrusi gausybę įvairiausių rankdarbių – staltiesėlių, lovatiesių, šalikų, šlepečių, uždangalų, takelių, dekoratyvinių darbelių – gėlių, paukščių, uogų ir kt. Jos kūriniais ne vienas apdovanotas.

Be to, savo sodybos senovinėje klėtelėje ji yra įrengusi namų muziejų, kuriame saugoja savo šeimos ir iš giminų surinktus senovinius rakandus.

Jau daugiau kaip dešimt metų rugsėjo pabaigoje savo sodyboje ši moteris su bendraminčiais rengia įspūdingą kulinarinio paveldo šventę ,,Bulvė ir maistas, ir vaistas“.

Iš kur atsiranda jėgų tokiai aktyviai veiklai, dėmesio kiekvienam sutiktam žmogui, širdies šilumos visiems?

„Gal Dievo palaima mane lydi. Mama sakydavo, kad gimiau Velykų išvakarėse ir pavasarį tą dieną atnešiau. Iš tikrųjų daug bėdų, nelaimių per gyvenimą išvengiau, vis šviesesnę jo pusę mačiau“, – šypsosi krašto šviesuolė.

Kruopščiai ruošdavosi

Prisiminimai apie vaikystės Velykas iki šiol išlikę senolės atmintyje – labai svarbi anuomet būdavusi visa priešvelykinė savaitė, dar švaros savaite vadinta.

Nuo pirmadienio visi imdavo tvarkytis: vyrai privalėdavo baigti malkas skaldyti, skiedryną išvalyti ir kitus su malkų atsargų ruošimu susijusius darbus baigti, o moterys švarindavo kiekvieną namų kertelę. Darbai tęsdavosi ir trečiadienį, ketvirtadienį, bet jau tomis dienomis vaikus prausdavo, perrengdavo, penktadienį patalus keisdavo ir jau pyragus pradėdavo kepti. Pirtis suaugusiesiems būdavo penktadienį ar šeštadienį. „Penktadienį žmonės eidavo švęstos ugnies iš bažnyčios parnešti, mano broliai raiti jodavo – išdžiovintomis kempinėmis iš miško tą ugnį parnešdavo, pirmiausia krosniai, paskui pirčiai ugnį atiduodavo“, – pasakoja J. Bikinienė.

Šeštadienio vakare žmonės, ypač jaunimas, eidavo į bažnyčią, iki vidurnakčio ten būdavo, o Velykų sekmadienio rytą jau visa šeima į bažnyčią vykdavo. Grįžus jau ir prie šventinio stalo galima sėsti, daužti svogūnų lukštais, pupų ankštimis, kitais augalais dažytus margučius.

„Ant stalo dideliame dubenyje gabalas mėsos aplink dešromis apdėtas, būtinai pyragai, Velykų boba, putojančio miežinio alučio ąsotis“, – prisimena kaimo šviesuolė.

Jasvilonių kaimas, kuriame ji su trimis broliais augo, buvo aštuoniolikos trobų, – per visas jas būrys vaikų, iš balanų padarytas kraiteles pasiėmę, eidavo kiaušiniauti. Pas krikšto mamą užsukę du margučius gaudavo, o iš kitų po vieną. Kraitelės kaipmat prisipildydavo – būdavo ką ridenti. Daug Velykų tradicijų išliko iki šių dienų, bet nemažai jų mus pasiekė pasikeitusios.

Tik Margučiuose

Margučiai anuomet irgi kitokie nei dabar buvo – per ilgus dešimtmečius daug kas tame kaime kito. Senieji, jeigu iš kapų pakiltų, gal ir nebepažintų savųjų Margučių.

Dabar dauguma čia gyvenančiųjų iš kitų vietovių suvažiavę – net žemaitė, iki šiol savo gimtąja tarme žodžius berianti, margutiške tapo.

Aldona Ribždienė Margučiuose gyvena trisdešimt penkerius metus – žemaitė nuo Rietavo Aukštaitijoje puikiai prigijo ir juokauja aukštaitišką pilietybę jau tikrai užsitarnavusi.

Septyniasdešimt penkerių metų šešių vaikų motina apgailestauja, kad visų savo atžalų Velykoms nesulauks – iš Londono dukra galės grįžti tik birželį, per atostogas, kai kurie kiti irgi kitam kartui atidėjo kelionę pas mamą.

Tačiau vaikų, anūkų ir proanūkių susirinks nemažas būrelis – Velykos Margučiuose patinka visiems.

Aukštaičių ir žemaičių šventiniai patiekalai panašūs: kiaušiniai, mėsa, dešros, pyragai. Aukštaitijoje gyvendama žemaitiško kastinio sako jau nebesukanti – nelabai jis čia patinka.

Pati taip pat šešių vaikų šeimoje užaugusi, A. Ribždienė prisimena žemaitiškas savo jaunystės Velykas ir sako, jog, rodos, ir įdomesnės, ir labai linksmos jos būdavusios. Dabar, matyt, ir gimtinėje Velykos jau kitokios, nauji laikai – kiti papročiai.

Anicetas ir Aldona Mickūnai Margučiuose apsigyveno prieš keturiasdešimt metų, – jauni specialistai zootechnikai iš Anykščių persikėlė į Panevėžio rajoną.

„Labai nenorėjau į Margučius. Atrodė, toks tolimas, nuošalus kaimas, bet kadangi būsto Trakiškyje, kur labiausiai norėjosi, nebuvo, sutikome laikinai ir čia pagyventi“, – prisimena A. Mickūnienė.

Tačiau įsikūrus tame kaime, pradėjus dirbti, gyventi nuomonė greitai pasikeitė, šeima suprato, kad niekur kitur jau nebenori – vieta graži, čia pat Juosta teka, žmonės draugiški, vieningi. „Jau atrodė, kad taip gerai kaip Margučiuose niekur kitur nerasi. Taip ir likome visam laikui“, – sako moteris.

Per Velykas šeima taip pat sulauks gausaus būrio svečių – suvažiuos visi trys vaikai su šeimomis. Kaip ir per visas Velykas, šeimininkė ne mažiau nei septyniasdešimt kiaušinių margins – kad užtektų ir vaišintis, ir ridenti, ir lauktuvių parsivežti.

A. Mickūnienė pasakoja kiaušinius marginanti vašku, taip pat mėgsta su žilvičio kačiukais, raudonaisiais burokėliais ar raudonojo kopūsto lapais. Kad būtų spalvingiau ir įvairiau, kad Margučiuose numarginti kiaušiniai ne prastesni, o dar šaunesni negu kitur būtų.

Per Velykas margutiškė A. Mickūnienė ant stalo šalia margučių ir kitų gardžių vaišių būtinai dės ir rūkyto kumpio, šoninės. Šventės išvakarėse mėsą ji kaip tik baigė išrūkyti – visa troba kvepės šviežiu kaimišku dūmu.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

U. Mikaliūno nuotr.