Margučių kaime gyvenantis dviejų sūnų tėvas Rimantas Januška, kaip ir tūkstančiai kitų tėčių, šį sekmadienį sulauks ypatingo savo atžalų dėmesio ir sveikinimų – Lietuvoje minima Tėvo diena.
Šiltą dieną tėčiui gera pailsėti ir pabūti su sūnumis Arnu ir Vidmantu. U. Mikaliūno nuotr.
Ypatinga pagarba
Pirmasis birželio sekmadienis tėvystei pagerbti skiriamas jau daugiau kaip šimtą metų. Šios iniciatyvos pradininkė yra amerikietė moteris, kurią, mirus motinai, kartu su dar penkiais broliais ir seserimis užaugino vienas tėvas. Jam pagerbti ir buvo sumanyta ši šventė.
R. Januška savo vaikus taip pat augina vienas. Skirtumas tas, kad jo vaikų ne šeši – tik du, o ir motina nemirusi – tiesiog pasuko kitu keliu.
Ką reiškia vienam likti su dar trejų ir ketverių metukų nesulaukusiais pipirais, vyras patyrė savo kailiu. Tik nenori tų dienų nei prisiminti, nei apie jas kalbėti.
Visų pirma Rimantas dėkingas tėvams, nepalikusiems bėdoje ir visokeriopai padėjusiems. Trisdešimties dar nesulaukusiam vyrui, turinčiam atstoti ir mamą, daug teko iš naujo mokytis suprasti, aiškintis, sužinoti.
Tėčiui su sūnumi darbas lengvesnis ir greičiau einasi.
Dabar gyvenimas į šią šeimą atsisukęs šviesiąja puse – tėvas džiaugiasi, kad vaikai jau dideli: Arnui liepą sukaks penkiolika, jaunėliui Vidmantui rugsėjį bus keturiolika.
Aišku, tėčio dėmesio ir pagalbos jiems ir dabar labai reikia, gal net daugiau nei vaikystėje. Todėl visas laisvas valandėles Rimantas stengiasi leisti kartu su mylimais sūnumis ir sako gyvenimo be jų nė įsivaizduoti negalintis.
„Jie – visas mano gyvenimas. Aišku, žinau, kad ateis toks laikas, kai teks skirtis, vaikai išskris iš namų, jų lauks studijos, savas gyvenimas, savi reikalai“, – svarsto tėtis.
Jam vienam teko šluostyti mažylių ašaras, sunegalavusiems girdyti vaistus, vieną po kito savo berniukus lydėti į pirmąją klasę, girti juos už gerus įvertinimus, barti už prasižengimus.
Gyvenimo prasmė
R. Januška sūnus vadina tikrąja savo gyvenimo prasme, pasakoja apie skirtingus berniukų charakterius, jų pomėgius, gabumus.
Iš pradžių, kai Rimanto pečius netikėtai prislėgė atsakomybės ir rūpesčių našta, jis prisipažįsta, kad veikiausiai būtų visiškai sutrikęs, jeigu ne tėvai.
„Nežinojau nei kokiais drabužėliais vaikus rengti, nei ką jiems valgyti virti. Į pagalbą atėjo mama – ji, kol būdavau darbe, prižiūrėjo vaikus, o grįžusį mane mokė, regis, paprasčiausių buities darbų“, – pasakojo R. Januška.
Rimantas dėkingas tėvams, kad jie visada palaikė ir padėjo.
Jo mama Birutė Januškienė tikina, kad sūnui grįžus iš darbo ji jau nebesikišdavo.
„Jis pats ir vakarienę virdavo, ir kitai dienai drabužius berniukams suruošdavo“, – sako moteris.
Ir dabar, kai vaikai paaugo, Rimanto tėvai – vis dar pirmieji pagalbininkai. Senelis į gimnaziją berniukus nuveža ir iš jos parveža. Močiutė, jeigu reikia, pietus išverda. Visiems kartu rūpesčių našta lengvesnė, darbai greičiau nudirbami.
B. Januškienė džiaugiasi, kad anūkai ir patys jau geba valgyti pasidaryti, ir ją pavaišinti. Jaunėlio Vidmanto pagaminti valgiai su geriausių virėjų patiekalais gali lygintis – kepsnius, troškinius jis tokius paruošia, kad net pirštus apsilaižysi.
„Žino, kokie prieskoniai kokiam patiekalui tinkamiausi, kada kokį reikia berti. Mes, vyresnės šeimininkės, tik pipirus, svogūnus, česnakus naudojom, o dabar tų prieskonių yra pačių įvairiausių, tik spėk susivokti“, – šypsosi moteris.
Pasak močiutės, Vidmantas mėgsta ir iš medžio įvairius darbelius drožinėti, ir su tėčiu muzikuoti. O vyresnysis Arnas visą save futbolui atidavęs – jam ši sporto šaka svarbiausia, nuolat treniruojasi, žaidžia. Prakalbus apie futbolą, iš karto pagyvėja – ši tema jam svarbi.
Griežtas tėvo žodis
Sūnūs, paprašyti papasakoti apie tėtį, susimąsto.
„Jis linksmas. Mūsų tėtis muzikantas – skambina gitara, dainuoja savo kūrybos dainas, be to, jis – Trakiškio kapelos muzikantas“, – kalba berniukai.
Paklausti, ar labai griežtas jų tėtis, susižvalgę ištaria: „Per vidurį.“
Tėvas šypsosi, kad be griežtesnio žodžio kartais nepavyksta išsiversti. „Tačiau per daug nesipykstame, reikalus aptariame. Kiekviena sūnų nesėkmė tarsi mano, o kiekvienas pasisekimas – ir mano džiaugsmas. Dabar džiaugiuosi, kad Vidmantas labai pasistengė, palyginti neblogai mokslo metus baigė, didžiuojuosi juo“, – sako Rimantas.
Rimantas Januška – Trakiškio kapelos muzikantas.
Žvelgdamas į savo jau baigiančius jį praaugti sūnus tėvas stebisi: kaip greitai jie išsitempė. Ne veltui dainuojama „Rodos, ir vargo nebuvo…“
O juk visko būta. Klausimų klausimėlių tiek įvairiausių kildavo, ir į juos atsakymų be tėvų pagalbos būtų buvę nelengva rasti. Žinoma, ir dabar tarsi per sviestą gyvenimas neina – vaikai auga, tad rūpesčiai jau kiti – ir išlaidų daugėja, ir neatsakytų klausimų.
Liepos mėnesį 40 metų gimtadienį švęsiantis R. Januška mano, kad kiekvieno žmogaus laimė pirmiausia prasideda šeimoje.
Be abejo, svarbu ir darbas – jo neturinčiam arba dirbančiam prie širdies nelimpantį laimingam būti sunku. Šiuo metu R. Januška dirba pagal patentą, deda kaminų įdėklus, užsakymų gauna iš visur, tad važinėja po visą Lietuvą.
Kai tenka išvažiuoti toliau, dėl sūnų sako esantis ramus – tėvai pasirūpins. Bet visada skuba namo, nes žino, kad yra laukiamas.
R. Januška stebisi parodytu dėmesiu: „Negi aš vienas toks, kurio gyvenimas taip susiklostė, kad reikia vienam auginti vaikus? Tikrai tokių šeimų yra daugiau. Kuo vyrai blogesni už moteris: kai jos vienos augina, niekas nesistebi? Svarbu vaikus mylėti, jausti, kokie jie tau svarbūs, reikalingi, o problemos tam ir yra, kad jas spręstume.“
Lydi muzika
Be mylimos šeimos, mėgstamo darbo, R. Januškos gyvenime yra dar ir daugiau svarbių dalykų – tai muzika ir poezija.
„Man tai daugiau negu pomėgis, muzika yra mano gyvenimas, džiaugsmas, paguoda ir visko įprasminimas“, – sako vyras. Jis nuo pat vaikystės rašo eilėraščius, ieško žodžių prasmės, jų skambesio, pritaiko jiems muziką, kuria dainas.
Tėčiui skambinant gitara jam klavišiniais kartais pritaria sūnus Vidmantas.
Netrukus, padedant Miežiškių seniūnijai, dienos šviesą turėtų išvysti R. Januškos eilėraščių knygelė „Praeities pušyne“.
Rudenį vyras ketina kultūros centre surengti knygos pristatymą, taip pat autorinį savo dainų vakarą. Pirmieji žiūrovai, be abejo, bus sūnūs – kasmet vis besistiepiantys, vis daugiau ateities svajonių puoselėjantys.
Meilę muzikai vyras mano paveldėjęs iš mamos – šiai muzika taip pat labai svarbi. Moters mėgstamas instrumentas – armonika, ja groti išmoko savarankiškai dar visai maža būdama.
„Vyresnis brolis gražiai grodavo, tai žiūrėdavau, kur jis spaudo, kaip ką daro, pati norėjau pabandyti. Būdavo, išeina brolis į mokyklą, o aš – už armonikos. Kartą anksčiau grįžo ir rado mane grojančią. Išsigandau, bet nebarė, sako, jau moki – tai ir grok, tik armonikos nesugadink“, – prisimena moteris.
Išmokusi groti ji ilgai draugavo su armonika, pasirodydavo scenoje, o kartą garsiajame Miežiškių kultūros centro konkurse „Petronės armonika“ net prizinę vietą buvo pelniusi.
Išsikalbėjus paaiškėjo, kad ir Rimanto tėčiui Antanui muzika buvo svarbi – jaunystėje jis grodavo.
Išlydės į kariuomenę
R. Januška sako, kad gyvenime visada norintis žiūrėti tik į priekį – nedejuoti ir nesižvalgyti atgal.
Į daugelį reiškinių savo požiūrį turintis vyras yra šalies patriotas. Jis labai pritaria tam, kad Lietuva sugrąžino šauktinius.
„Atėjus laikui ir savo sūnus išlydėsiu tarnauti tėvynei – koks vyras be kariuomenės“, – sako jis.
Pats Rimantas krašto apsaugos savanoriu tapo vos sulaukęs 17 metų, pačioje atkurtos Nepriklausomybės pradžioje. Paskui tarnavo aštuonis mėnesius Rukloje, vėliau – Pajuostyje.
Dabar, kartais kartu su sūnumis, dalyvauja savanorių stovyklose, po kelias dienas praleidžia miškuose, treniruojasi, įveikia kliūčių ruožus. Birželio pabaigoje į tokią stovyklą jie vėl turėtų keliauti.
Antros žmonos, pamotės vaikams, į namus parvesti vyras neketina – jam dabar, sako, svarbiausia berniukus užauginti, padėti jiems ant kojų atsistoti, surasti savas vietas gyvenime. „O paskui žiūrėsime“, – šypsosi R. Januška.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
