Policijoje jau daugiau kaip tris dešimtmečius dirbantis Kriminalistinių tyrimų biuro viršininkas Vitalijus Valentijus dėkoja likimui, atvedusiam jį į policijos struktūrą. Nors kasdienis darbas nė iš tolo nekvepia romantika, tačiau kitur jis savęs neįsivaizduoja.
Ateina tarnauti žmogui
Prie žydrųjų televizijos ekranų kone kiekvieną vakarą žiūrovų dėmesį prikausto kriminaliniai serialai, kuriuose narpliojamos įvairios įvykio versijos, o tyrėjai ieško įkalčių ir įtariamųjų. Visų jų pabaiga tokia pati – triumfuoja teisybė.
Tačiau realus kriminalistų darbas gerokai skiriasi. Nors įvairios technologijos tobulėja, bet kol kas vien nusikaltėlio plauko nepakanka įrodyti jo kaltės. Kita vertus, net ir tobuliausia technika negali pakeisti žmogaus.
Kaip teigė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro, kuris pripažintas vienas geriausių visoje Lietuvoje, vadovas Vitalijus Valentijus, spausdinimo mašinėles jau seniai pakeitė kompiuteriai, o elementarius mikroskopus – skaitmeninės technologijos, tačiau be profesionalios komandos puikių rezultatų pasiekti nepavyks.
„Tyrimo būdai kasmet tobulėja, niekas vietoje nestovi. Tačiau prakalbinti tam tikrus objektus gali tik profesionalas, kuris iš turimų įkalčių kaip mozaiką atkuria įvykio detales“, – sako V. Valentijus.
Anot vadovo, kriminalinėje policijoje gali dirbti tik toks žmogus, kuris žino, ko čia ateina. Kriminalisto darbas neapsiriboja tik aštuoniomis valandomis per dieną, tenka aukoti ir laisvadienius.
„Manau, kad turi būti pašaukimas, ateinantieji dirbti į policiją pirmiausia ateina tarnauti žmogui. Kriminalistu tenka būti 24 valandas per parą“, – pabrėžė pareigūnas.
Visa policijos struktūra susiduria su tam tikrais iššūkiais: daug profesionalų palieka tarnybą, o jaunimas nesiveržia į ją, tačiau V. Valentijaus vadovaujamame biure darbuotojų kaitos praktiškai nėra. Jau beveik dvidešimt metų kolektyvo branduolys išliko beveik toks pat.
Anot viršininko, čia paslapties jokios nėra – tiesiog visi siekia tų pačių rezultatų.
„Mus vienija bendras tikslas ir žinojimas, dėl ko dirbame. O pasitikėjimas vienas kitu ir puikūs santykiai palaiko darbingą aplinką. Esame kaip vienas kumštis. Jeigu negirdėsime vienas kito, gerų rezultatų bus sunku pasiekti“, – darnaus kolektyvo paslaptį atskleidė Kriminalistinių tyrimų biuro viršininkas.
Gyvenimas pats sudėlioja
Ne kartą ir pačiam V. Valentijui buvo kilusi mintis pasinaudoti galimybe anksčiau išeiti į pensiją, tačiau ja nepasinaudojo. Anot jo, dar ne laikas, dar savyje turi parako ir nuversti kalnus. Kai žmogus jaučiasi sėdintis savo rogėse, darbas teikia tik malonumą.
Prieš trisdešimt dvejus metus įžengęs į policijos komisariatą Tulpių gatvėje V. Valentijus nė sekundę nesudvejojo dėl savo pasirinkimo. Jis mano, kad tai yra jo likimas. Juk baigęs elektrotechnikos mokslus po kariuomenės buvo kviečiamas į tuo metu vieną didžiausių Lietuvoje „Ekrano“ gamyklų, bet atėjo į policiją.
„Galime vadinti tai sutapimu, bet man atrodo, kad tai mano likimas. Radau savo vietą. Šis darbas man patinka, nes kiekviena diena vis kitokia“, – sakė pareigūnas.
Likimo pirštu jis laiko ir tai, kad gimęs ir užaugęs Vakarų Ukrainoje, Livove, po mokyklos baigimo buvo paskirtas tarnauti į Ukmergės karinį dalinį, o jo žmona, su kuria kartu mokėsi mokykloje, – į Šiaulius, geležinkelio aptarnavimo tarnybą. Laiškai netruko peraugti į šiltus jausmus ir naujai susikūrusi šeima nusprendė šaknis įleisti Panevėžyje.
„Žmogus planuoja, o gyvenimas gražiai sudėlioja. Aišku, sentimentai gimtajam kraštui dideli, juk ten gyvena sesuo su šeima, mama. Kai ateina laikas, kai viskas krenta iš rankų, įsisuki į nesibaigiantį darbų maratoną, apninka depresinė nuotaika ar jauti, kad kažko trūksta, tiesiog būtina nuvažiuoti ten, kur pirmą kartą atsistojai ant šios žemės, pajusti tą sunkiai nusakomą ryšį. Man tai labai padeda“, – atvirai kalbėjo V. Valentijus.
Emocijas privalu slėpti
Kriminalisto darbas nė iš tolo nekvepia romantika. Kone kasdien matyti mirtį, ypač smurtinę, nėra lengva, bet, kaip sako V. Valentijus, ir šitą darbą kam nors reikia dirbti. Turi save paruošti, išmokti atsiriboti nuo emocijų, antraip išlikti profesionalu negalėsi. Tačiau kaip tai padaryti, recepto nėra.
„Kiekvienas su tomis emocijomis turi susitvarkyti. Kaip tai padaryti, receptą reikia atrasti savo. Kai tik pradėjau dirbti, man kolegos vis kartodavo, kad tai tik darbas, kurio niekas kitas nepadarys. Niekada nereikia savyje viso to nešiotis, geriausia prieš einant į namus užrakinti kažkur giliai stalčiuje. Taip, tai padaryti labai sunku, bet toks darbas.
Kita vertus, nesu iš tų žmonių, kurie bėga nuo sunkumų. Niekada nesuprasiu tų, kurie sako „aš negaliu“, „man neišeis“, „viskas blogai“. Kartodami žodį „blogai“ tą blogį žmonės ir prisišaukia. Reikia tikėti, kad viskas bus gerai“, – kalbėjo pareigūnas.
Tiesa, jis pripažįsta, kad be šeimos palaikymo vargu ar būtų pasiekęs tokių karjeros aukštumų. Nepriklausomybės aušroje, kai kraupūs nusikaltimai Panevėžyje buvo kasdienybė, V. Valentijaus namuose praktiškai nebūdavo. Kartais atsitikdavo taip, kad tik peržengęs namų slenkstį vėl turėdavo apsigręžti ir skubėti į įvykio vietą. Dėl tokio įtempto darbo tempo net nepastebėjo, kaip užaugo vaikai.
„1990-aisiais apie poilsį buvo galima tik pasvajoti. Kai grįždavau namo, vaikai jau miegodavo, o kai išeidavau, jie dar nebuvo atsikėlę. Ir savo, ir kitų darbuotojų šeimoms ir artimiesiems noriu padėkoti už supratingumą ir pagalbą. Be viso to būtų labai sunku. Tik šeimoje gauname šilumą, gerumą, kurie atsveria tą neigiamą gyvenimo pusę, su kuria susiduriame darbe“, – už palaikymą artimiesiems gerų žodžių negailėjo V. Valentijus.
Tobulėjimui nėra ribų
Nors tėtis namuose buvo retas svečias, tačiau vyresnėlis sūnus nusprendė žengti jo pėdomis. Tiesa, į įvairius įvykius jis nevažiuoja. Baigęs mokslus liko gyventi sostinėje ir dirba didžiausioje Lietuvoje kriminalistikos laboratorijoje, kur atliekami sudėtingiausi genetiniai, biologiniai, fizikiniai tyrimai.
Policininko uniforma dukters netraukė – jaunėlė nusprendė užsivilkti medikės chalatą. Šiemet Kauno medicinos universitete baigusi mokslus, ji grįžo į Panevėžį dirbti šeimos gydytoja.
Vaikams pakėlus sparnus ir pradėjus savarankišką gyvenimą, V. Valentijus atsirado daugiau laisvo laiko, tačiau kriminalistika taip įaugo į kraują, tad net ir pomėgiai susiję su darbu. Ir darbo kabinete, ir namuose pilna kriminalistikos knygų ir vadovėlių. Artimieji ir draugai žino, kad geresnės dovanos kaip nauja knyga V. Valentijui nėra.
„Be galo malonu rankose laikyti knygą, jaučiu kažkokį nepaaiškinamą ryšį. Kita vertus, be domėjimosi kriminalistikos naujovėmis gerų rezultatų pasiekti nepavyks. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad po penkerių metų praktikos žmogus jau gali dirbti savarankiškai, tačiau mokytis reikia nuolat. Galimybių tobulėti, skaityti naujausią literatūrą dabar daugiau nei bet kada, bet visą informaciją reikia labai kritiškai vertinti. Kaip vadovas, turiu numatyti žingsnį į priekį, bet mūsų toks darbas, kad niekada negali žinoti, kas bus rytoj“, – pabrėžė pareigūnas.
Lina DRANSEIKAITĖ
