Iš Panevėžio kilusi kinų kalbos ir kultūros specialistė Vilma Šniukštaitė tvirtina, kad kelionės po pasaulį, domėjimasis kitų tautų gyvenimu – geriausias kelias pažinti save.
Studijos grąžino į Panevėžį
Vilma Šniukštaitė pastarosiomis savaitėmis neretai turi progų prisiminti akimirkas, patirtas prieš keletą metų baigus gimnaziją ir išvažiuojant studijuoti. Tuomet, sako, vis sukosi mintis, kad pasirinkusi išskirtines sinologijos (mokslo šaka, nagrinėjanti Kiniją, pirmiausiai – jos kultūrą) studijas, Panevėžyje darbo tikrai neturės.
Tačiau šiemet miestui tapus Lietuvos kultūros sostine ir kiekvieną mėnesį paskyrus pristatyti kurios nors pasaulio šalies kultūrai, Vilmai darbo gimtinėje atsirado apsčiai. Metų pradžioje Panevėžyje pristatant Kinijos kultūrą mergina čia skaitė paskaitą, supažindino su parodomis, atlydėjo kolegas, vertėjavo. Ir, kaip patikina, visa šia veikla labai džiaugėsi: „Malonu, kad viešnages gimtajame mieste suderinau su darbu ir sutikau tiek mielų žmonių. Smagu, kad jie taip nuoširdžiai domisi Kinijos kultūra.
Panevėžys man visada buvo mielas būtent dėl žmonių – šviesių, skleidžiančių gėrį. Niekada nemaniau, kad mano miestas yra provincialus. Pritariu teiginiui, kad žmonės bet kur gyvendami gali būti ir provincialūs, neįdomūs, ir šviesūs, turtingos dvasios.“
Siūlo nebijoti kitoniškumo
Atvykėliams Kinijoje šoką sukelia šalies mastai, žmonių gausa, grūstys, triukšmas.
Vilma jau daugiau nei trejus metus dirba Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto projektų vadove. Jos darbas – organizuoti renginius, pristatyti kinų kultūrą Lietuvos gyventojams. „Instituto tikslas – padaryti taip, kad žmonės norėtų ir nebijotų pažinti tolimos Kinijos kultūrą, semtųsi žinių, panaudotų jas bendraudami, megzdami verslo kontaktus.
Patyriau, kad lietuviams Kinija darosi vis įdomesnė. Siekiame, kad žmonės patirtų, kokia tai žavi savo gamta, jos įvairumu, skirtumais, kokia patraukli turizmui šalis, kokia įspūdinga jos kultūra – visai kitokia nei mūsiškė, bet tuo kitoniškumu ir įdomi.Esu įsitikinusi, kad pažindami kitų tautų, kultūrų žmones geriau pažįstame save“, – tvirtina V. Šniukštaitė.
Ji teigia pastebėjusi, kad ne tik lietuviai ima atrasti juos dominančių su Kinija susijusių dalykų. Įdomūs esame ir mes kinams. Supažindindama Kinijos, Taivano gyventojus su Lietuva, vesdama jiems ekskursijas mergina sužino, kokia žavi jiems atrodo mūsų gamta, stebina grynas oras, erdvės.
Šie dalykai atvykusiuosius kartais net suglumina. Pripratę prie didžiulių miestų, žmonių gausos Lietuvoje jie kartais dairosi ir klausinėja, kur dingo gyventojai. Nenuostabu, sako Vilma, juk vien Pekine gyvena penkiskart daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje, o Panevėžys tos šalies mastu tebūtų mažytis kaimelis.
Tenka gilintis į subtilybes
Konfucijaus instituto projektų vadovė neslepia esanti labai patenkinta savo darbu. Tokio ir tikėjosi, rinkdamasi studijas, kai baigusi V. Žemkalnio gimnaziją stojo į tik antrą kartą Vilniaus universitete rinktą sinologijos kursą.
„Kinija, jos istorija, tradicijos, raštas sudomino dar mokykloje, įsivaizdavau, kad studijos turėtų būti labai įdomios, nors tikriausiai ir nelengvos, – prisimena mergina. – Išties krūviai buvo labai dideli ir mokytis buvo net labai sunku, tačiau be galo įdomu, dėstė puikūs dėstytojai – specialistai entuziastai. Iki šiol jaučiu norą, būtinybę nesustoti, nuolat atnaujinti žinias, tobulėti, taigi, nuolat mokausi.“
Pasakodama apie studijas Vilma nustebina, kai išvardija, kiek įvairių subtilybių tenka perprasti siekiant išmokti kinų kalbos, suprasti hieroglifus. Kinų kaboje yra maždaug 400 skiemenų, kiekvienas iš jų gali būti tariamas keturiais skirtingais tonais, taigi tenka įsiminti maždaug 1600 skiemenų. O dar būtina labai atidžiai gilintis į kontekstą, suvokti, kad kalboje yra labai daug panašiai skambančių žodžių, be to, įvairių vietovių gyventojai turi savus dialektus, pietiečiai neištaria garso „šė“.
„Susikalbame“, – šypsosi V. Šniukštaitė, paklausta, kaip pati ir su ja bendraujantys kinai vertina jos kalbos mokėjimą. Jos teigimu, tam labai padeda darbo pobūdis – Konfucijaus institute su kolegomis ji kasdien gali kalbėtis kiniškai, tai leidžia tobulėti.
Pirmieji įspūdžiai šokiruoja
Vilma jau gali tvirtinti, kad neblogai moka kinų kalbą, neprastai pažįsta Kiniją. Šioje šalyje ji yra viešėjusi bene dešimt kartų, dvejus metus joje gyveno. Taigi, tikina, jau nebestebina tie dalykai, į kuriuos Kiniją aplankiusieji pirmą kartą žiūri išplėtę akis.
Ir pati pirmąsyk nuvykusi į Kiniją patyrė tikrą šoką. Studijuodama ketvirtame kurse per studentų mainų programą iškeliavusi mokytis viename Pietų Kinijos universitete turėjo priprasti ir prie specifinių kvapų, ir prie žmonių gausos, grūsčių, didžiulių atstumų, maisto. Be to, teko suprasti, kad šiandienos Kinija neatitinka įsivaizduotos.
„Kol nebuvau Kinijoje, buvau mintyse susikūrusi idealizuotą jos vaizdą – maniau, kad kiekviename mieste, kiekvienoje vietovėje žmonės cituoja Konfucijų, kitus mąstytojus, visur pilna tradicinės kultūros atributų.
Nuvykus viskas apsivertė – pirmiausiai, Pietų Kinijoje apskritai nedaug kultūros objektų, o ir visa šalis per XX amžių labai pakito, patyrė daug permainų, revoliucijų“, – teko konstatuoti V. Šniukštaitei.
Sužavėjo mokėjimas bendrauti
Nors šiuolaikinėje Kinijoje nėra tiek tradicinės kultūros objektų, kiek jų įsivaizduoja Rytus idealizuojantys vakariečiai, šalyje yra daug galimybių pažinti senovės istoriją.
Gyvendama Kinijoje buvusi panevėžietė pasakoja labai daug keliavusi, pasistengusi kuo daugiau pamatyti, pabendrauti su vietos žmonėmis, perprasti jų gyvenimo būdą. Tvirtina galinti apibendrinti, kad lyginant savą ir svečią šalį Lietuvą būtų galima apibūdinti žodžiu „mažai“, o Kiniją „daug“. Tokios mintys ateinančios ne tik turint omenyje skirtingus valstybių, miestų mastus, gyventojų skaičių.
Kinai, pasak Vilmos, labai garsiai kalba, ekspresyviai bendrauja visur, pavyzdžiui, autobusuose tiesiog klega. Jų noras bendrauti – didžiulis.
Daug keliavusi traukiniais mergina prisimena, kad vos įlipusi būdavo kalbinama, visi su ja norėjo susipažinti. Į užsieniečius itin daug dėmesio kreipiama mažesniuose miestuose, kur jie lankosi rečiau, nei, pavyzdžiui, Pekine arba Honkonge.
„Man didelį įspūdį padarė kinų mokėjimas bendrauti, atvirumas, pozityvumas, – atskleidžia V. Šniukštaitė. – Tikrai linkėčiau lietuviams iš jų pasimokyti – mes tokie uždari, o kinai labai domisi kitais, nebijo kitų tautų, kitų kultūrų atstovų, noriai dalija komplimentus, nelinkę pulti kritikuoti, ypač to nedaro viešai.“
Įspūdingas vertybių puoselėjimas
O kinų gyvenimo būdas, pasak V. Šniukštaitės, atvirkščiai – ramesnis už mūsiškį. Tenykščiai žmonės daugiausia bendrauja su šeimynykščiais, su jais linksminasi per šventes. Pavyzdžiui, didžiausią metų šventę – kinų Naujuosius metus – įprasta švęsti tik su savaisiais.
Šeimos vertybes puoselėjantys kinai labai myli vaikus, daug investuoja į jų išsilavinimą, moka korepetitoriams už papildomas anglų kalbos, dailės, muzikos pamokas. Kita vertus, iš vaikų itin daug reikalaujama, jie priversti nuolat konkuruoti.
Kinų visuomenėje ryškūs turtiniai skirtumai – esama ir labai sunkiai besiverčiančių žmonių, ir neįsivaizduojamai turtingų. Apskritai, pastebi Vilma, visuomenė ten labai hierarchiška, daugiau pasiekusieji itin gerbiami, tarkime, pavaldiniai vadovams dovanoja brangias dovanas. Dovanų kultūra, mokėjimas palaikyti ryšius, jais pasinaudoti ten labai išplėtoti.
Kaip ir maisto kultūra – kinai bičiulius, svečius kviečia ne, kaip pas mus, išgerti kavos ar arbatos, o pavalgyti.
„Maisto įvairovė stulbinama, neįtikėtina. Tačiau tų itin egzotiškų patiekalų, kuriais viliojami turistai, kokių nors šilkverpių kokonų ar gyvačių, dažnas kinas nėra ragavęs, – teigia V. Šniukštaitė. – Kasdienis maistas labai paprastas – ryžiai, daug virtų, keptų daržovių.“
Galima mokytis sveikatos
V.Šniukštaitei teko progų iš arti stebėti kinų šeimų gyvenimą, kartu švęsti šventes.
Vienas iš labiausiai Kinijoje Vilmą sudominusių, sužavėjusių dalykų, kurių linkėtų pasimokyti Lietuvos gyventojams, – žmonių mokėjimas nesirgti.
„Įspūdingas būtent mokėjimas saugoti sveikatą, o ne rūpinimasis ja jau susirgus, siekiant pasveikti, – pabrėžia mergina. – Kinijoje suprantama, kad sveikas žmogus yra tas, kuris visada sugeba išlaikyti pusiausvyrą.
Judėjimas, maistas ir miegas – subalansuok šiuos dalykus, ir būsi sveikas. Kinai mokyklose yra įvedę privalomas mankštas, vyresni žmonės anksti rytais eina mankštintis į parkus, prisitaiko specialias energijai kaupti skirtas mankštas. Žmonės apie dešimtą valandą vakaro eina miegoti – tikima, kad ankstyvas miegas labai vertingas.
Svarbu nepersivalgyti, suprasti mitybos principus. Kinijoje maistas skirstomas į šildantį ir vėsinantį, taigi, tinkamą skirtingiems metų laikams. Pavyzdžiui, žalioji arbata vėsina, todėl tinka gerti vasarą, o juodoji – šildo, geriausiai ją gerti žiemą.
Stengiuosi suprasti tuos principus, juos taikau savo gyvenime. Tiesa, esu įsitikinusi, kad neverta visko idealizuoti ir manyti, kad Rytuose viskas tik gerai, tik sudvasinta, kad svetur žolė žalesnė. Viską, ką sužinai, reikia racionaliai apmąstyti, suprasti, kad ne viskas, kas tinka kitam, padės tau. Vertinant svetimą kultūrą reikia atsargumo, objektyvumo ir jokiu būdu negalima pasiduoti bet kokio Rytų žinovu prisistatančiojo patarimams. Būtina atsirinkti“.
Plėsti akiratį – būtina
V. Šniukštaitė teigia, kad kelionės po Kiniją, domėjimasis jos kultūra, padėjo ne tik semtis žinių, mokytis, bet ir pažinti, atrasti save, tobulėti, plėsti akiratį.
„Kelionės, pasaulio pažinimas yra būtini žmogui. Kiekvienam linkiu gyventi Lietuvoje – čia labai gera, tačiau būtinai išvykti studijuoti, pamatyti kitų šalių.
Man tiesiog idealus, tobulas buvo laikas, kai teko garbė ir didžiulė laimė dirbti 2010-ųjų pasaulinėje parodoje, vykusioje Šanchajuje. Tada ir atstovavau Lietuvai, ir gyvenau kosmopolitiškame megapolyje, ir jaučiausi vienu metu esanti visame pasaulyje – aplankiau daugelį paviljonų, bendravau su įvairių tautų atstovais. Tokia atmosfera labai praturtina“, – sako Vilma.
Susižavėjusi Rytais, Azija ji jau ne tik spėjo gana išsamiai susipažinti su Kinija, bet ir lankėsi Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivanyje, dabar svajoja nuvažiuoti į Pietryčių Aziją, Mianmarą. Tiesa, pastaruoju metu keliai dažniau veda į Europos sostines. Sako apsižiūrėjusi, kad apkeliavusi nemažai Rytų šalių, pateko į paradoksalią situaciją – net Londone, kuriame jau retas lietuvis nėra buvęs, dar nesilankė. O ir kelionės po Lietuvą labai vilioja.
„Mane apskritai domina kone viskas – neabejoju, kad kuo daugiau pamatyti, sužinoti, išgirsti reikia, tiesiog būtina“, – sako V. Šniukštaitė.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
