Spaudos apžvalgininkas, lietuvių kalbos puoselėtojas, fotografas Juozas Šalkauskas gyvenimo džiaugsmą atranda ten, kur kitas veikiausiai jo net neieškotų. Dieną pradėdamas trečią valandą paryčiui jis niekada nepražiopso saulėtekio, o žingsniuodamas į darbą girdi pro atdarus langus sklindančius žadintuvų garsus, žvilgsniu palydi paukščius ir stengiasi įkvėpti rytmečio oro.
Tiki geresne ateitimi
Spaudos apžvalgomis žadinantis ne vieną klausytoją J.Šalkauskas tikina, kad anksti kėlęs niekada nesigailėjo. Priešingai – daug daugiau pamato nei tas, kuris mėgsta pasivolioti lovoje, išgirsta ir pajunta. Jis prisipažįsta iki šiol nepavargęs keltis trečią valandą paryčiui. Žingsniuodamas į darbą žurnalistas girdi pro atdarus langus sklindančius žadintuvų garsų, stebi, kaip viskas atbunda ir pradeda naują dieną.
J.Šalkauskas – charizmatiškas ir įvairiais gabumais pasižymintis žmogus. Jis ne tik dirba radijuje, bet ir fotografuoja, veda renginius, keliauja su „Poezijos pavasariu“, prašomas niekada neatsisako padėti. Žurnalisto spaudos apžvalgos išskirtinės, nes jas papildo savo komentarais. Klausantis J.Šalkausko apžvalgų ne vienam susidaro įspūdis, kad autorius nusiteikęs optimistiškai. Tam jis turi paaiškinimą. Pasak žurnalisto, šalyje tiek daug negatyvo, niūrių emocijų, kad norisi įskelti vilties žiežirbą.
„Net pačiame didžiausiame blogyje stengiuosi įžvelgti ką nors gero. Kadangi pats tikiu geresne ateitimi, esu optimistas, tą stengiuosi perduoti ir klausytojui, – prisipažįsta J.Šalkauskas. – Bendraudamas su įvairių sričių atstovais pastebiu kiekvienos žmonių grupės poreikius ir stengiuosi spaudoje atrasti ir pateikti tai, kas juos domina. Dabar daug gyventojų, ypač kaimo, nebeįperka spaudos. Jie tenkinasi tuo, ką aš pateikiu, todėl tai turiu atlikti gerai, kad žmonėms patiktų. Džiaugiuosi, kad galiu padėti.“
Kėlė griežtus reikalavimus
J.Šalkauskas nuo paauglystės žinojo, kad taps diktoriumi. Tačiau baigęs mokyklą ir sumanęs išbandyti jėgas pasirodė esąs netinkamas radijui. Pirmasis ir antrasis etapai praėjo sėkmingai, bet per trečiąjį jam buvo pasiūlyta patobulinti tarimą.
„Pasitikėjau savimi, nes mokykloje vesdavau renginius, skaitydavau eilėraščius, visur dalyvaudavau, buvau aktyvus, todėl maniau, kad esu pasaulio bamba. Tačiau per atranką išgirdau, kad mano tarimas netinkamas. Pasakė, kad balsą turiu, galvą ant pečių – irgi, tačiau nemoku kalbėti lietuviškai“, – prisiminė J.Šalkauskas.
Praėjus metams jis vėl pabandė ir šį kartą lydėjo sėkmė. Žurnalistas sako radijuje dirbantis 42-ejus metus, tačiau pagrindinė knyga ant jo stalo iki šiol yra Lietuvių kalbos žodynas.
„Ir niekuomet nesibodžiu, jei reikia, atsiversti jo ir pasitikslinti“, – prisipažįsta pašnekovas.
Puoselėja lietuvių kalbą
Spaudos apžvalgininkas sako, kad diktoriumi iš karto nepriimdavo – tik praktikantu.
„Jeigu būdamas praktikantu per metus geriau išmoksti ir lietuvių kalbą, ir skaitymo dalykų, ir viso kito, kas reikalinga darbui, tada tapdavai tikru diktoriumi“, – prisiminė žurnalistas.
Kategoriją jis gavo praėjus pusei metų.
J.Šalkauskas sako, kad dabar tokios profesijos kaip diktorius nebėra, yra redaktorius.
„Mums būdavo keliami griežtesni reikalavimai, dabar truputėlį kitaip žiūrima. Anksčiau žmonės išgirdę mūsų balsą žinodavo, kad jie įsijungė Lietuvos radiją“, – sakė jis.
Lietuvos radijas, pasak J.Šal-kausko, visuomet stengėsi puoselėti lietuvių kalbą, tautines vertybes, bet ko ir bet kaip nešnekėti.
„Pagrindas – mūsų kalba ir ją reikia puikiai mokėti. Svarbu ją puoselėti“, – pabrėžia pašnekovas.
J.Šalkauskas teigia, kad būtent dėl to stengiasi daug skaityti, dalyvauja poetų, rašytojų knygų pristatymuose. Iš jų aktyvus vyras pasisemia patirties. Žurnalistas įsitikinęs, kad ne viskas, kas dabar rašoma, yra gera. Tačiau jis visur stengiasi įžvelgti ką nors pozityvaus.
„Yra nemažai rašančiųjų be skiriamųjų ženklų, tad viskas priklauso nuo skaitytojo. Kaip perskaitysi, kaip sukirčiuosi, kur padarysi pauzę, tą ir turėsi. Toje vadinamojoje bekablelinėje, be skirtukinėje poezijoje vis tiek stengiesi ką nors surasti“, – tvirtina pašnekovas.
Klausosi žadintuvų muzikos
Pasak J.Šalkausko, kiti žmonės įpratę dirbti penkias dienas per savaitę, o šeštadienį ir sekmadienį ilsėtis, tačiau jam toks tempas veikiausiai visai netiktų.
„Kai tapau diktoriumi, tekdavo ne tik rytais dirbti – ir dieną, ir vakarais, ir naktį, ir šeštadienį, ir sekmadienį. Aš taip įpratęs, manau, kad negalėčiau įstaigoje sėdėti nuo aštuonių valandų iki penkių. Teko man pabandyti ir valdininko duonos – 15 mėnesių, be radijo, dar dirbau ELTOS fotokronikos vyriausiuoju redaktoriumi, bet toks administracinis darbas ne man“, – prisipažįsta apžvalgininkas.
J.Šalkauskas vadovaujasi patarle „Anksti kėlęs, anksti vedęs – nesigailėsi“. Kai anksti atsikeli, pasak žurnalisto, diena ilgesnė, galima daug daugiau darbų nuveikti.
„Iš ryto labai smagu, ypač vasarą. Eini ir girdi muziką: tai vienoks žadintuvas čirškia, tai kitoks. Paukščiai čiulba, – sako pašnekovas. – Man reikia keltis trečią valandą, nes prieš keturias turiu būti darbe. Pirmoji laida per Lietuvos radiją – po penkių penkios. Per tą laiką dar reikia pasiruošti. Kartais dieną nusnaudžiu. Aš mėgstu anksti keltis.“
Skaitovas džiaugiasi, kad jo darbas žmonėms reikalingas.
„Kai neskaitau penktos valandos laikraščių apžvalgos, daugelis jos pasigenda. Manęs klausia, kodėl pagražinu apžvalgas, tačiau stengiuosi atrasti tai, kas yra teigiama. Kodėl mes turime pūdyti save blogais pavyzdžiais? Kodėl turime būti susitraukę, niūrūs? Yra ir gražių dalykų, tiesiog reikia juos atrasti“, – tikina redaktorius.
Pakerėjo Japonija
J.Šalkauskas neįsivaizduoja gyvenimo be apsilankymų Japonijoje. Prieš trisdešimt metų pirmą kartą ten nuvykęs, kaip pats žurnalistas sako, susirgo meilės jai liga.
„Japonija mane pakerėjo. Aš ten dirbau Nagano olimpinėse žaidynėse spaudos fotografu. Esu fotografavęs penkiose olimpinėse žaidynėse. Kas nors kartą pabūna toje šalyje, pajunta jos grožį ir nori sugrįžti“, – tvirtina pašnekovas.
Vėliau J.Šalkauskas į Japoniją vyko fotografuoti sakūrų. Žurnalistas sako, kad sakūros ten žydi vos savaitę, tačiau jam pavyko tą žavesį regėti net dvi savaites. Taip nutiko todėl, kad Šalkauskai keliavo iš Japonijos pietų į šiaurę ir džiaugėsi skirtingose juostose skirtingu laiku pražystančiomis vyšnaitėmis.
„Teko užfiksuoti ne tik sakūras, bet ir geišas. Žymiausi fotografai atvyksta per sakūrų žydėjimo metą fotografuoti jų fone geišų. Džiugu, kad ir man pavyko tai užfiksuoti“, – pasakojo vyras. Japoniją J.Šalkauskas aplankė tris kartus, paskutinį sykį – prieš penkerius metus. Per pastarąją kelionę padaryta keliolika tūkstančių kadrų, geriausieji pristatyti parodoje.
„Ta paroda į namus niekaip negrįžta. Dabar ji atidaryta Lazdijuose“, – sako autorius.
Neįkainojama patirtis
XIX a. viduryje Japonija buvo priversta atsisakyti 250 metų trukusios izoliacijos ir atverti savo sienas. Tuomet į šią šalį pradėjo plūsti svetima kultūra. Kad apsaugotų dvasinį gyvenimą, Japonija ėmėsi skatinti patriotizmą, jo simboliu pasirinko sakūrą.
Tikima, kad šis augalas ne tik simbolizuoja grožį, bet ir įprasmina gyvenimo patosą. Kai žydi sakūros, žmonės išeina grožėtis jų žiedais, tada užsimezga draugystė.
J.Šalkauskas domisi ne tik Japonija, bet ir Rytais, neseniai grįžo iš Vietnamo. Jis sako, kad skirtingose šalyse pamatė tokių dalykų, kurie priverčia susimąstyti, suprasti, kad gyvenimas Lietuvoje nėra blogas.
„Pamačiau, kad žmonės kenčia nepriteklių. Japonijos negalima jos lyginti su mūsų kraštu, nes ten visai kitoks gyvenimo būdas, tradicijos, kultūra“, – aiškina pašnekovas. J.Šalkauskas siūlo tiems, kurie niurna, kad jiems blogai gyventi Lietuvoje, nuvykti į Vietnamą.
„Ten mėnesinis darbo užmokestis – šimtas dolerių. Ir šeimos iš to sugeba išgyventi, jos džiaugiasi gyvenimu. Ten vertybės visai kitos“, – pažymi J.Šalkauskas.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
