Prie altoriaus su savo išrinktąja Ieva panevėžietis Vainius Rapševičius žengė vilkėdamas paradinę policijos pareigūno uniformą. Tokį pasirinkimą padiktavo ne tik didelė pagarba savo veiklai, bet ir darbas, suvedęs jaunuolius.
Policininkas ir vestuvių dieną
Praėjusio šeštadienio popietę prie Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus durų susirinko būrelis policijos pareigūnų. Tik tąkart jie skubėjo ne tramdyti kelių chuliganų ar raminti triukšmadarių, o pasveikinti savo kolegos Vainiaus Rapševičiaus ir jo išrinktosios Ievos, sumainiusius aukso žiedus.
Šių jaunų žmonių vestuvės gal niekuo nebūtų išsiskyrusios iš kitų vienas kitam amžiną meilę norinčių prisiekti porų, jeigu ne jaunikio apranga – prie altoriaus jis žengė vilkėdamas paradinę policijos pareigūno uniformą. Kol aplinkiniai šnabždėjosi, kodėl jaunikis net vieną svarbiausių gyvenime dienų negali pamiršti savo darbo, jaunavedžiai džiaugėsi tokiu pasirinkimu.
„Sumanymas prie altoriaus žengti su paradine policijos uniforma buvo Ievos. Gerbiu savo darbą ir uniformą, todėl ši idėja man patiko. Juk tarpukario Lietuvoje buvo labai populiaru tuoktis vilkint policijos ar kariškio uniformą. Aišku, nuomonių buvo įvairių, bet svarbiausia, kad mums patiems patiko“, – sakė Vainius.
Vestuvių išvakarėse jaunikio mama prisiminė, kad jų šeimoje tarpukariu taip pat buvo gana aukštas pareigas policijoje užėmęs giminaitis. Noras tapti policininku Vainiui nebuvo vaikystės svajonė. Supratimas kuo nori būti ir kur galėtų save realizuoti atėjo jau subrendus.
„Niekada nesu dirbęs jokio kito darbo, neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kuo nors kitu. Uniforma su manimi jau nuo septyniolikos metų.
Iš pradžių tarnavau savanoriu krašto apsaugoje, bet visi tie miškai, miegojimai palapinėse ar net lauke žiemą manęs nesužavėjo. Kompiuteriai manęs taip pat niekada nedomino, todėl nusprendžiau stoti į Policijos mokyklą.
Ten labai greitai apsisprendžiau, kad tai mano kelias. Mokantis fiziniai krūviai tokie dideli, kad atlaiko tik stiprūs ir motyvuoti“, – savo pasirinkimo tapti policijos pareigūnu motyvus dėstė Vainius.
Jo išrinktoji Ieva pasakojo, kad sunkumai jos vyrą tik sustiprina. Kuo jo gyvenime daugiau išbandymų, tuo su didesne energija jis stengiasi įveikti kliūtis.
„Jeigu jis pamato, kad yra sunku, dar daugiau užsispiria įrodyti, kad gali, o kai pamato, kad sugeba, eina iki galo. Ką pradėjo, būtinai baigs“, – vyro stipriąsias puses pabrėžė Ieva.
Pavojingas, bet įdomus
Pirmieji darbo metai Vainiui buvo pilni kontrastų. Kaip ir dauguma Policijos mokyklą baigusių absolventų, V. Rapševičius savo karjerą policijoje pradėjo patruliuodamas gatvėje, o dabar dirba kabinete – tvarko avarijų įforminimo dokumentus. Darbas gatvėje ir kabinete labai skiriasi, bet abu įdomūs.
„Kiekvienas turi savo specifiką, aišku, daugiau įvairių nutikimų būna gatvėje. Nemanau, kad dar galėčiau būti kuo nors kitu, nes šį darbą suprantu ir moku dirbti.Darbas policijoje yra labai atsakingas ir net pavojingas, bet jis nėra monotoniškas. Kiekviena diena vis kitokia: skirtingi žmonės, kitokios situacijos, analogiškų sprendimų negali būti. Tas mane ir žavi“, – pasakojo Vainius.
26-erių vyro teigimu, dirbant policijoje bene svarbiausia yra psichologinis pasirengimas.
Nors visuomenės nuomonė apie policiją ne visada būna teigiama, dažnai 
matoma tik tai, ką policininkai blogai padaro, bet atsitikus kokiam įvykiui pirmiausia pagalbos skambinama į policiją. Įvairiose situacijose tenka susidurti ir su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis, ir su skaudžiais dalykais.
„Per tuos darbo metus policijoje buvo visokių akimirkų, atrodė, kad mesiu tą darbą, bet kai praeina neigiamos mintys, tokie norai išgaruoja, nes tvirtai žinau, kad sėdžiu savo rogėse. Sunkiausia yra matyti žmonių mirtį.
Beveik kiekvienam dirbančiam policijoje teko susidurti su mirtimi ir tai išgyventi. Toks darbas, nuo to niekur nepabėgsi. Todėl stengiuosi tų neigiamų dalykų nesinešti į namus. Supratau, kad jeigu ir namuose būsiu policininkas, bus blogai“, – prisipažino V. Rapševičius. O Vainiaus žmona juokavo, kad namuose policininko pareigas atlieka ji.
Žmoną atsivežė iš pajūrio
Darbas policijoje Vainiui ne tik padėjo atrasti save, bet ir suvedė su žmona. Prieš penkerius metus, tik pradėjęs dirbti policijoje, V. Rapševičius buvo komandiruotas į pajūrį. Kol didžioji dalis tautiečių šventė trumpiausią naktį – Jonines, Vainius su kolegomis Nidoje vykdė reidą, ar vairuotojai prie vairo sėda blaivūs, ar turi reikiamus dokumentus. Vieną iš sustabdytų mašinų vairavo Ieva. Kadangi dailios merginos nebuvo už ką bausti, Vainius ją pakvietė išgerti kavos. Nors, kaip abu prisipažino, nė vienas nesitikėjo, kad tai gali peraugti į ką nors daugiau.
„Sustabdžiau Joninių naktį tik patikrinti, o išėjo taip, kad vedžiau ją prie altoriaus“, – džiaugėsi tą lemtingą naktį savo paparčio žiedą atradęs panevėžietis.
Pora ilgą laiką bendravo telefonu, o savaitgaliais skubėdavo vienas pas kitą. Net keli šimtai kilometrų nebuvo kliūtis santykiams. Tačiau ilgainiui jaunuoliai suprato, kad važinėti iš vieno Lietuvos galo į kitą nėra prasmės, ir reikėjo apsispręsti, kur apsistoti.
„Šeimoje visada tenka daryti kompromisus, kam nors nusileisti. Manau, dėl mylimo žmogaus galima padaryti labai daug. Negaliu sakyti, kad man buvo lengva palikti savo gimtąjį miestą, bet mačiau, kad Vainiui jo pareigos labai svarbios, todėl namus ir darbą pajūryje palikau aš“, – apie svarbų gyvenimo pasirinkimą pasakojo Ieva.
Jauna moteris juokauja, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ pasitvirtino. Gimusi ir augusi Nidoje, o vėliau mokslus tęsusi Klaipėdoje ji sau visada sakiusi, kad iš pajūrio niekada neišvažiuosianti, tačiau gyvenimas sudėliojo savaip.
„Mano mamos šaknys yra Panevėžyje, vasaromis čia dažnai tekdavo pasisvečiuoti, kažkodėl šis miestas man labai nepatiko, net nežinau kodėl. Visada sau sakydavau, kad jau kur, bet šiame mieste tikrai niekada negalėčiau gyventi, apskritai iš pajūrio planavau niekada neišvažiuoti. Bet dabar esu labai laiminga ir patenkinta, gyvendama Panevėžyje, savęs kitame mieste neįsivaizduoju“, – netikėtais likimo vingiais stebėjosi Ieva.
Dviguba šventė
Klaipėda ir Panevėžys – miestai, apie kuriuos sukosi abiejų jaunų žmonių gyvenimai: į Panevėžį Ieva dažnai atvykdavo pasisvečiuoti, o Vainius čia gyveno. Klaipėda buvo tas miestas, kuriame abu mokėsi: Vainius – Policijos mokykloje, o Ieva – Klaipėdos turizmo mokykloje, tačiau abu suvedė stebuklinga Joninių naktis Nidoje.
Penkerius metus draugavusiai porai vestuvės buvo dviguba šventė, mat šią dieną Ieva šventė ir savo trisdešimtmetį.
„Jubiliejaus proga dovanų gavau vyrą“, – juokavo Ieva.
Jauna šeima savo gyvenimą kuria Aukštaitijos sostinėje. Sakoma, kad vyrui reikia pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų. Vainius juokauja, kad namo statyti jau nebereikės, bet pirtelę greitai žada pabaigti.
Nors jį itin traukia technika, ne kartą dalyvavo policininkų ralyje, kol kas visą laisvą laiką pora skiria savo gyvenamajai aplinkai puoselėti, o savaitgaliais skuba aplankyti pajūryje gyvenančių Ievos tėvų ir ten likusių artimųjų, draugų.
„Mašinos, motociklai ir kita technika mane traukė visados, tačiau bent jau vasarą visą laisvą laiką suryja sodybos puoselėjimas“, – teigė Vainius.
Kaip prisipažino vyras, šiuo metu laimingesnis jis ir negalėtų būti – ne kiekvienam pasiseka dirbti mėgstamą darbą, o po jo skubėti pas mylinčią šeimą.
Lina DRANSEIKAITĖ
