Daugiau kaip keturiasdešimt metų Aukštaitijos sostinėje gyvenančiam žemaičiui Algirdui Kristučiui teko išbandyti ir įstaigos vadovo krėslą, ir kalinio gultus.
Iš sudėtingų laikų kartos
Rajono poliklinikos įkūrėjas, kurį laiką šios įstaigos vadovu dirbęs gydytojas Algirdas Kristutis visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius patvirtinančius dokumentus, aprašymus, nuotraukas kruopščiai surinko ir susegė į segtuvą. Vartant sukauptą metraštį nesunku įžvelgti visos tais sudėtingais laikais gyvenusios kartos ypatumus.
Sovietmetis gniuždė, stumdė, kėlė ir vėl murkdė daug gabių, talentingų, ne tik paprastos duonos kąsnio siekusių žmonių.
Sudėtingai klostėsi ir iš Mažeikių rajono kilusio, prie Medvėgalio kalno augusio tos ypatingos kartos vaiko likimas. Iš metų aukštumos į praeitį žvelgiantis A. Kristutis prisipažįsta dabar turintis dėl ko didžiuotis, ašarą braukti, pykti ar nerimauti ir apie ką papasakoti.
Į Panevėžį A. Kristutis atvyko jau būdamas subrendęs vyras, už nugaros palikęs skausmingus pokario išgyvenimus, tėvo ir senelių tremtį, sau skirtąją tremtinio dalią, nuo kurios pavyko pasprukti, tarnybą armijoje, studijas Medicinos institute, darbą keliose šalies sveikatos įstaigose.
Nuo mažens svajojęs tapti mediku, bet supratęs, kad vargu ar jam, buvusio šaulių būrio vado, tremtinio sūnui, bus leista stoti į institutą, baigęs pagrindinę mokyklą pasirinko mokslus Gruzdžių veterinarijos technikume. Tačiau netrukus „dėl buožinės kilmės ir antitarybinės propagandos“ iš šios mokyklos buvo išmestas.
Pažyma apie pašalinimą iš technikumo, kaip ir kiti tolesnį gyvenimo kelią liudijantys dokumentai, A. Kristučio archyve yra iki šiol.
Į platesnis vandenis
Iš technikumo išmestas tremtinio sūnus tarnybai sovietų armijoje tiko – buvo paimtas ir ketverius metus atitarnavo nenusižengdamas, niekam neužkliūdamas, giriamas. Jam buvo suteiktas viršilos laipsnis.
Po armijos jaunuolis baigė Šiaulių vakarinę darbininkų mokyklą ir kaip buvęs karys jau galėjo stoti į aukštąją. Jis taip ir padarė – kibo į mokslus tuomečiame Kauno medicinos institute.
Besimokydamas pasirinko pediatrijos – vaikų ligų gydytojo – specializaciją. Baigus studijas pirmoji darbovietė buvo Trakuose, vaikų sanatorijoje. Vėliau, šią sanatoriją perkėlus į Druskininkus, ten nevažiavo. Jam buvo pasiūlyta keltis į Širvintas ir eiti ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas. Dvejus metus atidirbęs buvo perkeltas į kitą ligoninę.
A. Kristutis pasakoja nuolat troškęs daugiau žinių, norėjęs tobulėti, kad galėtų kuo veiksmingiau padėti ligoniams. Pasirinkęs papildomą vaikų endokrinologijos specializaciją, tobulinosi Minsko, Maskvos institutuose. Jis gilinosi į šią sritį, rinko medžiagą. Vėliau gydytojas buvo pasirengęs apginti mokslų kandidato laipsnį, bet sutrukdė nelaikytas marksizmo leninizmo egzaminas.
Tarp medikų A. Kristutis garsėjo kaip gabus specialistas, turėjo daug pažįstamų ir kai vienas iš jų, įtakingas pareigas užimantis, pasiūlė važiuoti į Panevėžį ir vadovauti to rajono poliklinikai, gydytojas nedvejodamas sutiko.
„Tikėjausi platesnio darbo lauko, aktyvesnės veiklos“, – prisimena „Sekundės“ pašnekovas.
Kova dėl pastato
Kai A. Kristutis atvyko į Panevėžį, rajono poliklinika buvo Ramygaloje.
Situacija buvo gana sudėtinga, ir gydytojas prisipažįsta, kad norėjęs pasukti atgal, tačiau pradėjęs dirbti įsibėgėjo.
Gydytojas sako, kad labai nepalanki buvo pati poliklinikos vieta – rajono pakraštyje. Daugeliui gyventojų buvo nepatogu ten nuvažiuoti.
Svarbiausias jo uždavinys buvo polikliniką įkurti Panevėžyje, kad visų rajono kampelių žmonėms būtų patogu.
Pastatas dabartinėje A. Jakšto gatvėje, o tuometėje Draugystės alėjoje, jam pasirodė pats tinkamiausias. Prieš karą pastate buvo įkurta apskrities savivaldybė, paskui – vokiečių įstaigos, o karui pasibaigus – rajono vykdomasis komitetas.
Kai buvo pastatytas naujas Panevėžio rajono savivaldybės pastatas ir valdžia išsikėlė į miesto centrą, senasis liko apleistas, neprižiūrimas, kartą net gaisras jame buvo įsisukęs.
Tuometė šalies vyriausybė pastatą buvo jau atidavusi Teisingumo ministerijai ir jame planuota kurti kokią nors įstaigą.
„Ėmiau atakuoti Sveikatos apsaugos ministeriją, kad pastatą atiduotų rajono poliklinikai“, – prisimena A. Kristutis.
Autoritetą pelnęs vyriausiasis gydytojas pasakoja buvęs pažįstamas su daugeliu funkcionierių, tad kiekvieną stengėsi įtikinti pastato reikalingumu. Su delegacija buvo nuvykęs net pas Antaną Sniečkų.
„Šis, pasidomėjęs situacija, liepė ministrui rašyti potvarkį, kad pastatas perduodamas Sveikatos apsaugos ministerijai, o ši jį skiria Panevėžio rajono poliklinikai“, – pasakoja gydytojas ir tikina, kad dėl tokio savo atkaklumo užsitraukė kai kurių atsakingų asmenų nemalonę ir buvo ne kartą perspėtas, jog pasisaugotų, nes gali būti nubaustas.
Poliklinikos plėtra
Gavus patalpas buvo imtasi remonto, ir netrukus Panevėžio rajono poliklinika atvėrė duris pacientams. A. Kristutis sako, kad žmonėms tai buvo didelė šventė, rajono gyventojams atsivėrė geresnės medicinos pagalbos galimybės. Ten pat buvo įkurta greitosios medicinos pagalbos stotis, atidaryta vaistinė.
„Man rūpėjo kaimo gyventojų sveikata, norėjosi, kad apylinkės gydytojai žinotų apie kiekvieną kolūkyje gyvenantį žmogų, būtų pasirengę tiesti jam pagalbos ranką“, – kalba pašnekovas ir prisimena per savo vadovavimo metus įsteigęs kaimuose ne vieną felčerių-akušerių punktą. Jų rajone atsirado trisdešimt, o buvo šešiolika.
Jau minėtame A. Kristučio aplanke – daug ataskaitų, grafikų, įrodančių nuveiktų darbų svarbą. Pavyzdžiui, gyventojų apsilankymų rajono poliklinikoje skaičius: 1968 metais poliklinikoje registruota 114 tūkstančių apsilankymų, o 1977-aisiais – 363 tūkstančiai. Greitoji pagalba pas rajono ligonius 1968 metais važiavo 2457 kartus, o 1977-aisiais – 5700.
„Rodikliai gerėjo, sumažėjo kūdikių mirtingumas, o medicina prie žmogaus artėjo, o ne tolo nuo jo. Nesu sovietinės tvarkos garbintojas, bet tais laikais buvo suvokiama ir profilaktikos, ir prieinamumo svarba. Nenoriu peikti jaunesnių kolegų, tačiau dabar net medicinos paskirtis kitaip vadinama – nebe pagalba, o aptarnavimas“, – sako buvęs vyriausiasis gydytojas.
Nuo 1977 iki 1983 metų Panevėžio rajono poliklinikai vadovavęs A. Kristutis ne kartą lankėsi ministerijoje, susitikdavo su atsakingais asmenimis ir stengėsi plėsti rajono poliklinikos veiklą tol, kol staiga visas jo gyvenimas pasikeitė.
Nuteisė penkeriems metams
Vieną dieną į kabinetą įsiveržė saugumo darbuotojai ir pareiškė: „Esi padaręs antivyriausybinį nusikaltimą ir suimamas.“ Prisimindamas tas dienas buvęs vyriausiasis gydytojas ir dabar negali ramiai kalbėti. Jis ir tuomet, kai buvo suimtas, ir dabar kategoriškai neigia kaltinimus kyšių ėmimu ir tikina, kad visa ši byla buvusi sufabrikuota.
Tris mėnesius tardytas, muštas, laikytas labai prastomis sąlygomis, nuo kurių pašlijo sveikata, A. Kristutis buvo kaltintas penkiais epizodais – neva iš pavaldinių paėmęs šampano butelį, 3 kilogramus dešros, medžiagos krimplino atraižą, 300 ir 500 rublių. Neigiančiam, kad tikrai taip nebuvo, tardytojas klausdavo, kodėl viena moteris buvo priimta į darbą, o kitai be eilės buvo skirtas butas. Kaltinamasis bandė aiškinti, kad jos pateikė pažymas esančios nėščios ir turėjo teisę į lengvatas. Jokie pasiteisinimai neveikė – vyriausiąjį gydytoją teismas nuteisė penkerius metus kalėti, konfiskuoti turtą ir atimti teisę kurį laiką dirbti vadovaujamą darbą.
Ne gana to, iš darbo tuojau buvo atleista ir A. Kristučio žmona, taip pat medikė.
Tarp daugybės gydytojo išsaugotų dokumentų – ir turto konfiskavimo aktas, kuriame surašyta viskas, kas atimta iš medikų šeimos: automobilis, skalbimo mašina, vazos, radijo aparatas, papuošalai, šviestuvas, fotoaparatas ir kt. Vyras apgailestauja, kad buvo atimti endokrinologinių tyrimų duomenys: keturi tūkstančiai kortelių buvo tiesiog sunaikinta.
Butą pavyko išsaugoti tik todėl, kad vaikai dar buvo nepilnamečiai, ir šeima gatvėje neatsidūrė.
„Pasakoju tik savo išgyvenimus. Bet visą tą metą labai skaudžiai išgyveno ir mano šeima. Okupacinės valdžios represija ir apiplėšimas sukėlė gilią kančią, padarė didžiulę skriaudą. To turbūt niekas nesupras ir neatlygins“, – susigraudina A. Kristutis.
Nesaldi kalinio duona
Po teismo buvęs didelės sveikatos apsaugos įstaigos vadovas atsidūrė Pravieniškių kolonijoje. Laimei, viso bausmės laiko jam atbūti nereikėjo, Aukščiausiasis teismas bausmę sumažino, tad po trejų metų, gegužę, gydytojas grįžo namo.
„Kalėjimas – ne sanatorija, ne poilsio namai. Buvimas ten pareikalauja milžiniškų dvasinių pastangų, fizinių jėgų. Savita atmosfera pateikia savus išbandymas. Tokioje aplinkoje privalai būti savimi, be jokių bandymų gudrauti ar nuslydimų – nors vieną neteisingą žingsnį žengusiesiems ten bus labai sunku“, – patirtimi dalijasi gydytojas.
Jis pasakoja, kad grįžęs į namus negalėjo susitaikyti su tokia neteisybe ir kreipėsi į skundus priimančią tarnybą Maskvoje, prašydamas bylą peržiūrėti. Tačiau dokumentai buvo persiųsti į Lietuvą ir tik tiek pasiekta, jog gautos išvados, kad nuosprendis buvo grįstas abejotinais parodymais.
1991 metais, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvo iš naujo išnagrinėta A. Kristučio byla ir jos nuosprendis panaikintas kaip nebuvus nusikaltimo sudėties. Dar prieš „vagnorkių“ įvedimą, visiškai nuvertėjusiais rubliais buvo priteistas ir žalos atlyginimas.
Grįžęs į Panevėžį A. Kristutis iki pat 2000 metų, kol išėjo į pensiją, dirbo apylinkės vaikų gydytoju.
„Nesu nieko didvyriško padaręs ar kuo nors nusipelnęs. Į visus gyvenimo išbandymus žvelgiau kaip tikras žemaitis – realiai. Žinojau, kad ateis laikas, kai tiesa išaiškės ir visos aplinkybės iškils į dienos šviesą“, – sako gydytojas ir pabrėžia, kad šioje istorijoje taškas dar nepadėtas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
