Laisvė būti basomis

Trijų vaikų mama 55 metų rašytoja Eva Tombak, pardavusi žurnalų verslą, naujų gyvenimo iššūkių išvyko ieškoti į Australiją. Ten įsimylėjo jogą, o grįžusi į Lietuvą pradėjo iš naujo kurti laimės pamatus.

 

Kova su baime

Vaikystėje ir paauglystėje Eva Tombak buvo baikštus, drovus vaikas. Studijuoti žurnalistikos ėjo kaip į psichologijos studijas, kad išmoktų gyventi su savo baimėmis, neryžtingumu, drovumu.

Pasąmonėje ji suvokė, jog norint susidraugauti su savo baime, reikia į ją eiti.

„Man buvo baisu, drovu bendrauti su žmonėmis. Atsakinėjant prie lentos drebėdavo kojos, iš rankų krisdavo rašikliai. Todėl pradėjau eksperimentą su savimi. Tada man buvo penkiolika. Stabdydavau žmones kieme ir klausdavau, kiek valandų. Taip mokiausi išdrįsti užkalbinti svetimą žmogų. Vėliau susigalvojau kitą žaidimą. Surinkdavau bet kokį telefono numerį ir mėgindavau su žmogumi užmegzti pokalbį. Kiek pasisekdavo išlaikyti dėmesį, tiek jausdavau pergalę prieš drovumą ir baimę“, – pasakojo E. Tombak.

Rankos ir kojos Evai drebėjo dar ir studijų laikais, darant pirmuosius interviu. Tačiau bėgant laikui ji perlipo barjerus, išmoko nugalėti baimes ir viskas atrodė daug paprasčiau.

„Kiekvieną kartą, kai mes įveikiame plotelį baimės erdvės, mes įgyjame papildomą motyvą judėti pirmyn“, – teigia moteris.

 

Žurnalas iš nevilties

Baigusi studijas Eva įsidarbino žurnale „Jaunimo gretos“. Susilaukė pirmagimio sūnaus Tomo, kuriam dabar 27 metai. Tačiau iš dekretinių atostogų grįžusiai į darbą jaunai korespondentei gražiai buvo paaiškinta, jog šiam kolektyvui nereikalingos gimdančios moterys.

Įsižeidusi ir  supykusi  E.Tombak ėmėsi leisti pirmąjį nepriklausomą žurnalą „Ieva“, vėliau ir „Cosmopolitaną“.

„Žurnalų verslą pradėjau iš nevilties, iš didžiulio noro įrodyti, kad ir aš esu šio to verta. Kad kolegos iš „Jaunimo gretų“ užsigraužtų, jog manęs neįvertino. O dar labai knietėjo įrodyti savo mylimam tėveliui ir sau pačiai, kad aš galiu. Kažką ir aš moku.

„Jaunimo gretos“ buvo uždarytos, tėčio neliko, o sau taip nieko ir neįrodžiau – niekada nesugebėjau išleisti numerio, kuriuo būčiau absoliučiai patenkinta. Aš keičiausi greičiau, nei keitėsi mano pačios leidiniai. Jaučiausi įkalinta savo pačios paspęstuose spąstuose – žurnalus sukūriau, žmonių prikviečiau, o vidinį strypą, tikėjimą praradau. Jaučiausi sau bjauri, amžinai liūdna ir psichiškai nestabili. Jaučiausi gyvenanti netikrume – kitaip nei „melas“ negaliu apibūdinti tos tuštybių mugės, kurioje dalyvavau būdama redaktorė“, – tvirtino rašytoja.

 

Laimės ieškojo svetur

Nauji žurnalai, laikraščiai po truputėlį „Ievą“ stūmė iš rinkos. Ieškodami išsigelbėjimo Eva kartu su vyru Viktoru lietuvių kalba pradėjo leisti žurnalą „Cosmopolitan“. Po kurio laiko šeima jį pardavė ir nusprendė naujų gyvenimo galimybių ieškoti svečioje šalyje – Australijoje.

„Australiją pasirinkau todėl, kad norėjosi atsidurti kuo toliau nuo pažįstamų vietų, žmonių, prisiminimų. Norėjosi viską ištrinti, pamiršti ir pradėti iš naujo, nuo nulio. Pasaulio krašte, kur nieko nepažįstu ir niekas manęs nepažįsta. Kur galima ištirpti kaip smiltelei amžinybės smėlyne“, – sakė Eva.

Anot jos, tai nebuvo poilsio kelionė. Šeima buvo nusiteikusi dirbti, užsidirbti ir po truputį kurti gyvenimą iš naujo. Tačiau, kaip tiki Eva, jų grįžimas į Lietuvą buvo nulemtas iš anksto.

Sutuoktiniai vežėsi ir du savo jaunėlius, devyniolikmetę Gabrielę ir pagranduką – septyniolikos metų Danielių.

Į apsuptą begalės gražių paplūdimių, apdovanotą šiltu oru ir neapsakomo grožio gamta šalį šeima atbildėjo su specialia verslo viza, suteikiančia teisę ketverius metus gyventi ir dirbti vienoje šalies valstijų.

Kaip sako Eva, galėjo jie paklausyti protingų žmonių ir rinktis perspektyviausią – Viktorijos valstiją, įsikurti europietiškiausiame Australijos mieste Melburne. Arba kaip dauguma verslių pasauliečių braukti į australų Niujorką – Sidnėjų Najajame Pietų Velse. Iš bėdos būtų tikusi ir vyresnės kartos lietuvių pamėgta Adelaidė Pietų Australijos valstijoje. Tačiau šeima mąstė netradiciškai.

„Frazė „Vakarai mums padės“ nurungė frazę „Vakarų fronte nieko naujo“. Pasirinkome mažiausiai apgyventus Australijos vakarus. Nepradėsiu aiškinti kodėl, nes „mažas gyventojų tankis“, man skambėjęs kaip pliusas, kitam ausį gali gręžti kaip „nuobodžiausia pasaulio vieta“. Palyginti su rytų pakrantės žemėlapiu, Pertas iš tikrųjų panašus į dykvietę. Gyventojų daugiau nei pusantro milijono, tačiau miestas atrodo tuščias, nuobodžiai švarus ir beribis kaip dangaus skliautas. Žmonių spiečių jame pamatysi nebent centre per pietų pertrauką. Arba švenčių dienomis. O šiaip važiuoji dešimtis kilometrų – ir nė dūšelės. Jei kokia ir išnyra, tai vos spėja blykstelėti tarsi vienišė žvaigždutė neaprėpiamoje visatoje – ir išnyksta. Prašalaičiai gūžčioja pečiais – kur slapstosi pertiečiai, kokiose vietose jie būriuojasi? O jie nesislapsto – tiesiog ištirpsta erdvėje“, – pasakojo rašytoja.

 

Neįkainojamos gyvenimo pamokos

Anot Evos, Australija tikrai žavi: kengūros, šiltas klimatas, dangus be debesėlio, žmonių atlapaširdiškumas, švara, egzotiška gamta, vandenyno artumas, tobulai sutvarkytas visuomeninis transportas, pasakiški atlyginimai, patrauklios benzino kainos, vaisių ir daržovių gausa, mados ir kitų tuštybių ignoravimas, mokėjimas džiaugtis gyvenimu, nekorumpuota visuomenė, saugumas. Tačiau yra ir begalės minusų.

„Karštis, sausra, depresiją varanti giedra, nuodingiausi pasaulio gyvūnai, debiliški klausimėliai „kaip tau šiandien“, beprotiškai brangus maistas ir drabužiai (tiek, kiek pas mus litais, pas juos – jų doleriais), naivūs, paviršutiniški santykiai, nekokybiški, europinių standartų neatitinkantys gyvenamieji namai, mados vakuumas, tingėjimas dirbti, biurokratija, gyvenimas pagal „Big Brother“ taisykles. Tačiau yra argumentas, kuris nusveria daugelį minusų: minimalus atlyginimas Lietuvoje (2012 metų pradžioje) – 232 eurai per mėnesį, Australijoje – 590 jų dolerių per savaitę“, – pasakojo E. Tombak.

Vis dėlto skaudžiausia buvo savo kailiu įsitikinti, jog nereikia painioti turizmo su emigracija. Nes tai būtų tas pats, kaip tapatinti atostogas su darbu. Australiškasis periodas šeimai truko kaip nėštumas – devynis mėnesius. Būtent tiek Evai truko susivokti, kad nuo savęs niekur nepabėgsi.

„Nepavyks mano patirtimi remtis ieškant įrodymų, kad vidutinė statistinė laimė gyvena pasaulio pakraštyje, kuriame nėra žiemos. Atsiprašau, Holivudas neišėjo. Tiesiog eilinė tragikomedija su moralu, kad gyvenime svarbu viską daryti laiku. Emigracija sklandi, jei esi jaunas, turi pinigų arba nebeturi ko prarasti. Mes nė vienos sąlygos neatitikome: su jaunyste atsisveikinome prieš gerus penkiolika metų, su pinigais – prieš šešerius, o trečiojo varianto dar nepriėjome  Bet jei manęs paklaustų: „Eva, ar nesigaili – jei būtum žinojusi, kad taip bus, ar būtum važiavusi į savo Australiją?“, tvirtai atsakyčiau: „Būčiau.“ Visos geros pamokos brangiai kainuoja, o gyvenimo pamokos – išvis neįkainojamos“, – sako Eva.

 

Surado jogą

Persiritus į šeštą dešimtį, toli nuo visų, svetimoje šalyje Eva atrado jogą. Moteris ne kartą jogą bandė prisijaukinti dar gyvendama Lietuvoje, tačiau nesėkmingai. Kaip ji pati sako, viskas visada atsitinka tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Jaunystėje sąvoką „joga“ ji siejo su hipiais, džiazu, bitlais, nudizmu ir kamasutra. Labai miglotai moteris atgamina savo pirmąją jogos patirtį.

„Naujininkai, trijų valandų treniruotė ankštame butelyje: medžio, žvakės pozos, savasana. Praktiką veda liesas akiniuotis iš Puslaidininkių fizikos instituto. Žinoma, vedęs. Vėliau buvo daugybė kitų bandymų. Tačiau nedžiugino, į nirvaną nepakylėjo. Kokia čia dar negyvėlio poza! Jei mokytojas sako, kad realiai „aš“ neegzistuoja, tai su kuo jis kalba? Galop pasidaviau: joga – ne man. Lėta, mažai veiksmo, nuobodu. O tie pokalbiai apie meditavimą tiesiog veda iš proto“, – kalbėjo Eva.

Galutinai jogą į širdį Eva įsileido būtent Australijoje, kur praktikavo labai kūnišką, daug ištvermės reikalaujančią jogą. Būtent ši fizinė patirtis padėjo atlaikyti emocinius, gyvenimiškus išbandymus.

Kaip teigė Eva, jogos krypčių pasaulyje daugybė. Tačiau skirtumus lemia ne kryptys, bet jogos mokytojai, jogos instruktoriai. Australijoje moterį sužavėjo jogos mokytojų paprastumas. Tai, kad niekas jos nepuolė mokyti, kaip reikia gyventi, ką valgyti ir ko nevalgyti, ką gerti, o ko nevartoti, leido vis labiau gilintis į jogą.

„Joga mano gyvenime atsirado kaip logiška poelgių ir pasekmių virtinė. Stresas dėl išvykimo, sveikatos problemos, noras susivokti savyje, poreikis savo problemas spręsti savarankiškai, neapkraunant kitų. Aš visą gyvenimą nusiraminimo ieškojau per judėjimą – valandomis straksėjau aerobikos salėje, bėgiojau po dešimt kilometrų kiekvieną dieną, kilnojau svarelius treniruoklių salėje. Fiziniai krūviai modeliavo kūną, tačiau labai prastai ramino mintis. Vos praeidavo valanda kita po bėgimo maratono ir vėl nerimas galvelę spaudė. Joga kur kas taiklesnė priemonė, nes ji orientuota į minčių raminimą, o kūno modeliavimas tėra malonus pašalinis efektas“, – pasakoja E. Tombak.

 

Parašė knygą

Į Lietuvą grįžusi Eva parašė knygą „Laisvė basomis“. Ji suverta iš virtinės skirtingų tekstų, kuriuos galima skaityti bet kokia eilės tvarka, nes tekstai – labai įvairialypiai. Čia ir australiški nuotykiai, ir pamąstymai apie būtį bei jogos filosofiją, jogos mitai, daugybė dzen istorijų, pasakėčių, kurias autorė sąmoningai parinko, norėdama padėti skaitytojui prisijaukinti jogą, padėti giliau suvokti jogos pozų prasmę. Knygoje yra ir nedidelė praktinė jogos dalis – paprasti pratimai ieškantiesiems greito nusiraminimo arba įkvėpimo.

„Labai norėčiau, kad knyga skaitytojui pasirodytų įkvepianti ir lengvai virškinama. Ją rašiau sau pačiai, rašiau tai Evai iš praeities, kuri manė, jog joga jai netinka. Tam žmogui, kuris bijo, kad joga yra hindu tradicija, kuri lietuvaičiams labai labai svetima. Stengiausi savo knygoje vengti sudėtingų filosofinių paistalų, mėginau neapkrauti sanskrito terminologija. Labai tikiuosi, kad nepersistengiau stengdamasi“, – kalbėjo Eva.

Nors Australijoje įgavo jogos žinių ir praktikos, E. Tombak vadina save naujoke.

„Jei reikia turinčio stažą mokytojo – atsiprašau, ne tuo adresu. Aš – jogos naujokė: praktikuoju ją vos trejus metus, artėju prie bjauriojo ančiuko fazės. O kol kas esu tiesiog daigelis. Aš nesu nušvitusi, tiesiog praktikuoju jogą. Ir sielos ramybės dar tik ieškau. Džiaugiuosi, jog jau esu kelyje, kad suvokiu, jog ne taip svarbu, kuo būti, kokį vaidmenį gyvenime turėti. Svarbiausia – kaip tą vaidmenį vaidinti. Ir viską priimti dėkingai. Su šypsena. Man patinka šypsotis ir kitus kviečiu prisijungti, nes pasaulis užriestais lūpų kampučiais pats gražiausias. Kviečiu įžūliai, beatodairiškai, besąlygiškai praktikuoti laimę. Kad kiti, matydami mus laimingus, patys apsikrėstų laime. O jei kam nepatinka, viso gero, tegu springsta iš pavydo“, – tvirtina E. Tombak.

 

Varžantys batai ne Evai

Anot rašytojos, knygos pavadinimas pirmiausia atskleidžia laisvę. Laisvę nuo kaukių, apsimetinėjimų, prisitaikėliškumo. Antra, tai jogos pagrindas – juk joga praktikuojama basomis. Trečia, tai laisvė nuo varžančių batų, kurie trukdo laikyti pusiausvyrą ir jausti ryšį su gamta. O ketvirta – toks Evos būties suvokimas. Jai laisvė neatskiriama nuo basų kojų.

Šiuo metu E. Tombak  galva sprogsta nuo idėjų apie jogos populiarinimą, sveikatinimo retritus, internetines svetaines, žurnalus ir televizijos laidas. Tačiau, kaip ji pati sako, viskam savo laikas. Įvykių tėkmės nepaskubinsi, kad ir kaip norėtum.

E. Tombak kasdienybė nesiskiria nuo laisvalaikio: ryte joga, vėliau skaitymas, rašymas, dieną pietų ruošimas, po pietų – susitikimai su senais arba naujais draugais. Vakare geras filmas ir rašymas.

Moters rutina nekamuoja. Ji kiekvieną dieną stengiasi padaryti kažką naujo. Kad ir mažytį žingsnelį. Kad mankštintų protą, plėstų sąmoningumą. Kad gyventi būtų įdomiau.

„Gyvenimas yra beprotiškai įdomus nuotykis“, – sako Eva.

 

Dovilė BARVIČIŪTĖ