Ispanijoje gyvenanti panevėžietė Aistė Bajorūnaitė gyvena pagal orų prognozes ir tik bangos ar vėjas nusprendžia, kaip atrodys jos diena.
Iš Lietuvos į Tarifą dviračiu atkeliavęs Severas užkariavo A. Bajorūnaitės širdį.
30-metė panevėžietė Aistė Bajorūnaitė dabar kvėpuoja Tarifos oru. Šis rojaus kampelis yra piečiausias Europos taškas, skiriantis Viduržemio jūrą ir Atlanto vandenyną. Čia didingos kalnų viršūnės iškyla virš balto smėlio platybių, čia ilgoje istorijoje susipynusios krikščionių ir maurų kultūros.
Šis Pirėnų pusiasalio taškas yra dar kai kuo ypatingas, jį nepailstamai gairina du stipriausi vėjai Ponentė ir Levantė. Štai kodėl Tarifą nuo seno pamėgo buriuotojai, tarp jų meilę vėjui ir bangoms lieja ir A. Bajorūnaitė.
Ji šią vietelę dievina dėl natūralių paplūdimių, didelių kopų ir nepakartojamo vandens. Pakilus stipriam vėjui ji lenda į vandenį su aitvaru, o jam nurimus ir pakilus bangoms lipa ant banglentės.
„Visų pirma reikia daug laiko norint išmokti gerai tai daryti, svarbu patogiai ir saugiai jaustis. Tai toks sportas, kurio niekada nenustoji mokytis, o adrenalinas – neišvengiamas palydovas. Kai pagauni bangą ar slysti vandeniu su aitvaru, užplūsta neapsakomas džiaugsmas, tai nevaržoma laisvė ir tik teigiamos emocijos. Man labiausiai patinka ir jausmas po visko, kai grįžti namo, nusimaudai, atsisėdi terasoje saulės palydėti ir jautiesi tokia lengva, laiminga, rami, nieko nebesinori, nes esu pilna pasitenkinimo“, – „Sekundei“ iš Tarifos pasakojo A. Bajorūnaitė.
Veikli nuo vaikystės
Panevėžietė mokėsi Juozo Balčikonio gimnazijoje, laisvalaikiu užsiėmė įvairiausiomis sporto šakomis, buvo šokėja, kiek save pamena, pradėjo nuo liaudies šokių, taip apkeliavo nemažai Europos.
„Kieme buvo vien tik bernai, žaisdavom krepšinį ir šiaip mano vaikystė buvo ilga, nes penkiolikos metų iš savo santaupų nusipirkau didelę lėlę, kad galėčiau namų žaisti. Mums per gimtadienius draugai ir giminaičiai dovanodavo pinigų, tai ir dviratį, ir riedučius sau ir sesei iš jų nupirkau. Manau, buvau tobulas vaikas, viskas pasikeitė, kai suėjo 16 metų“, – pasakojo A. Bajorūnaitė.
Nenustygstančią vietoje mergaitę visuomet lydėjo linksmi įvykiai. Aistė su seserimi Auguste ir pussesere buvo įkūrusios savo mados studiją, siuvo įvairiausius drabužius, demonstruodavo juos tėvams, kokiame nors vakarėlyje. Leido ir savo laikraštuką „AASA“ (Aistė, Austė, Santa ir Augustė)
Jaunystėje mergina mokėsi šiuolaikinių šokių, hiphopo ir kitų. Nuo šešiolikos pradėjo šokti naktiniuose klubuose, dirbo su įžymiais Lietuvos didžėjais. Tuo metu net gražiausių kojų konkursą buvo laimėjusi.
Po jo mergina gavo pasiūlymą dirbti Italijoje. Ten ji praleido visą vasarą, susirado naujų pažinčių. Italijoje Aistė ilgam likti negalėjo, reikėjo grįžti mokytis. Kol studijavo Kaune,
Vadybos ir ekonomikos universitete, sesers prašymu Aistė Panevėžyje subūrė merginų šokių grupę.
„Do the Dance“ šokių studija gyvavo dvejus metus, nes mokslas ir atstumai buvo nebesuderinami. Aistė viską darė viena, nuo veidrodžių kabinimo studijoje iki drabužių siuvimo.
Vieta po saule
Baigusi mokslus panevėžietė išvyko į Italiją, nes ši šalis visuomet traukė savo gamta, kultūra, o labiausiai maistu. Ten Aistė praleido daugiau nei dvejus metus, šoko įžymiuose klubuose, tačiau atėjo toks metas, kai jaunai merginai naktinis gyvenimas atsibodo, norėjosi pokyčių.
„Pakeliui į Lietuvą sutikau draugę, ji man pasiūlė atvažiuoti į Marbelą, sakė, kad neatsispirsiu vietos grožiui ir pasiliksiu, taip ir buvo. Gyvenau ten metus, bet tai irgi buvo aukštakulnių lygio gyvenimas, nuo kurio taip norėjosi pabėgti. Tuo metu nuvažiavau į Tarifą, 100 kilometrų nuo Marbelos ir išvydau rojaus kampelį, mane sužavėjo jėgos aitvarai. Pradėjau ten dažnai važinėti ir mokytis šios sporto šakos, nusprendžiau, kad tai mano vieta po saule, todėl persikrausčiau ten“, – pasakojo A. Bajorūnaitė.
Žmonės kaip iš televizijos
Aistė labai greitai pamilo ir tenykščius žmones – už jų paprastumą, draugiškumą, sportiškumą ir dar milijoną priežasčių. Anot panevėžietės, vietos gyventojai nesivaiko naujausių madų, nebent tai susiję su sportu. Jiems patinka bendrauti su žmonėmis ir visiškai nesvarbu, kur tu gyveni – didžiausiame name ar palapinėje miške, nerūpi, ar turi automobilį, ar pažįsti svarbių žmonių.
„Jie mėgaujasi bendravimu su tavimi, be pavydo ir kitų neigiamų emocijų. Visi sportiški, kaip iš reklamų per televiziją, visi iki vieno džiaugiasi gyvenimu“, – pasakojo Aistė.
Anot jos, vietiniai nuo lietuvių skiriasi viskuo. Merginąį žavi tai, kad čia žmonės dirba tai, kas jiems patinka, yra laimingi ir dirbdami apie rytdienos darbus negalvoja.
„Ne taip kaip mes, po darbo kiekvienas jau mąsto, kad rytoj į darbą, ir tai žmones labai slegia. Čia visi mėgaujasi, jei ne darbu, tai laisvu metu po jo, negalvodami, kad rytoj laukia sunki darbo diena“, – sakė A. Bajorūnaitė.
Panevėžietė Tarifoje turi du paprastus darbelius. Rytais jos laukia rankų darbo papuošalų parduotuvėlė miesto centre, dieną – jėgos aitvarai, o vakare sušių baras.
„Niekada nesu turėjusi rutinos, kitaip sakant, normalaus darbo. Esu laiminga, kad mano kelyje pasitaikė tokių galimybių ir daug žmonių, kurie padėjo gyventi lengviau. Prieš kelionę dirbau internetu su kompanija iš Sardinijos, buvau atsakinga už prekybą. Jie parduoda striukes, liemenes ir sėdmaišius iš buvusių jėgos aitvarų medžiagos, bet kadangi nusprendžiau keliauti, teko šio darbo atsisakyti“, – pasakojo Aistė.
Sutiko gyvenimo meilę
Būdama Tarifoje panevėžietė susipažino su Severu, kuris užkariavo jos širdį.
„Viena buvau maždaug penkerius metus, tuo metu visiems sakiau, kad noriu tik lietuvio ir štai pasirodė Severas. Jis į Tarifą iš Lietuvos atvažiavo dviračiu ir pavergė mano širdį“, – prisiminė pašnekovė.
Pora kurį laiką kartu gyveno Tarifoje, vėliau Severas išvažiavo į Maroką. Aistė negalėjo be jo gyventi, todėl iškeliavo kartu, kelionėje pora patyrė nepakartojamų įspūdžių.
Paskui ji grįžo į Tarifą, Severas į Lietuvą. Netrukus įsimylėjėliai suprato, kad gyventi atskirai negali. Aistė susikrovė daiktus, pardavė savo „Porsche“ ir grįžo į Lietuvą, tačiau prasidėjus rudeniui pora nusprendė, kad Lietuvoje žiemoti neliks.
Tuo metu Aistės gyvenimo svajonė buvo pakeliauti su kuprine ant pečių, tad jiedu nusipirko bilietus į Vietnamą ir taip prasidėjo geriausia gyvenimo kelionė.
Pora pirmąją dieną Hanojuje užsisakė viešbučio kambarį, ir tai buvo vienintelis dalykas, ką buvo suplanavę iš anksto. Iš oro uosto iki miesto centro autobusas nuvežė nemokamai. Mat jie neturėjo vietinių pinigų, o dolerių vietnamiečiai maloniai atsisakė.
Aistė ir Severas apžiūrėjo miestą ir pradėjo ieškoti motociklų, kad galėtų keliauti į pietus. Iššūkis buvo ne juos rasti, bet išmokti važiuoti. Ten eismas intensyvus, niekas jokių taisyklių nesilaiko, šviesoforai tik informacinio pobūdžio, o išmokti važiuoti motociklu Aistė turėjo tik vieną dieną.
„Tas miestas toks didelis, pamenu, reikėjo poros valandų, kad iš jo išvažiuotume, streso daug, baisu, motociklo valdyti dar gerai nemokėjau“, – pasakojo Aistė.
Pažintis su Vietnamu
Pora patraukė į Mai Chau kaimelį – vietelę kalnuose, kuri graži savo ryžių laukais. Jiedu aplankė daug žymių vietų, iš kelio dažnai išklysdavo ir patirdavo gražiausių įspūdžių. Susipažindavo su vietiniais, jie atviri, nuoširdūs, įsileisdavo į savo namus ir dar pavalgydindavo. Kadangi šiaurėje dar buvo ganėtinai šalta, tekdavo miegoti svečių namuose, jau pietuose apsistodavo palapinių miesteliuose, turėdavo po hamaką, tad daugelį naktų juose ir praleisdavo.
Viename miestelyje lietuvius sustabdė vietiniai, mat norėjo parodyti, kad su jais baltaodis dirba, pasirodė, jis rusas, autostopu iš Maskvos atkeliavo ir už maistą padeda jiems kavinukę ant jūros kranto statyti.
„Porą valandų padirbėjome ir mes, tada šeimininkas pasikvietė mus į namus, pavaišino jūros gėrybėmis, supažindino su šeima ir visu kaimu“, – prisiminė pašnekovė.
Kita įdomi pažintis buvo su vienuoliu. Beieškodami įžymios šventyklos jie rado mažą šventyklėlę. Joje dirbo vyras, dalyvavęs Vietnamo kare. Kiek pabendravus jis lietuvius pasikvietė į vidų ir supažindino su vienuoliu, šis papasakojo savo istoriją, išklausė lietuvių, pavaišino arbata ir skanėstais, dar sudėjo lauknešėlį ir išlydėjo jaunąją porą.
Po dviejų tūkstančių kilometrų motociklais lietuviai pasiekė Hošimino miestą, ten pardavė motociklus ir išvyko į Malaiziją – švęsti Naujųjų metų.
Tobulos bangos
Severas ir Aistė naujuosius sutiko Kvala Lumpūro mieste, su čia gyvenančiais draugais iš Lietuvos. Ten pora neužsibuvo, nusipirko bilietus į Balį ir sausio pradžioje pradėjo mėgautis tobulomis bangomis.
„Apsistojome viešbutyje ir gyvenome čia 40 dienų. Už jį mokėti nereikėjo, nes savininkui padėjome įrengti natūralų baseiną. Mūsų atostogos atrodė taip: ryte banglentės, dieną darbas, vakare vėl bangos. Tuo metu beveik visą Balį iššniukštinėjome, kaimelius, salas, miškus, kalnus ir ugnikalnius, gražiausius paplūdimius. Tada iš viešbučio savininko sulaukėme kvietimo kartu keliauti į Sulavesio salą, kur jis turėjo padėti rengti festivalį“, – pasakojo Aistė.
Neatsispyrę tokiam pasiūlymui lietuviai jau po savaitės buvo vietoje – Sulavesio saloje, ten praleido beveik du mėnesius.
Pora kartu su vietiniais ir savanoriais iš viso pasaulio statė festivalio „Eclipse“ dekoracijas iš bambukų. Gyveno, valgė ir dirbo visi kartu. Buvo karšta ir sausa, higienos mažai, tad lietuviams teko ir maistu apsinuodyti, ir ligoninėje gulėti.
„Toje saloje mažai turistų, vietiniai į mus kaip į įžymybes žiūrėdavo, vis prašydavo kartu nusifotografuoti“, – prisiminė Aistė.
Gyvenimas lyg kelionė
Po apsilankymo Sulavesyje pora atskrido į Javos salą Indonezijoje. Ten juos pasitiko draugų pažįstamas, jis lietuvius globojo beveik visą mėnesį. Lietuviai Javoje kuriam laikui įstrigo, reikėjo tvarkytis migracijos dokumentus. Ir čia pora rado gražių paplūdimių, todėl liūdna nebuvo.
„Iš Javos salos grįžau į Lietuvą, dar sesę pakeliui Dubajuje aplankiau ir po penkių mėnesių mėgavausi civilizacija ir geru maistu namie. Draugas liko Indonezijoje, grįžo į Balį dar mėnesiui, nes norėjau pagauti daugiau bangų. O aš pradėjau planuoti kelionę į Ispaniją, nes supratau, kad geresnės vietos kaip Tarifa nėra“, – pasakojo panevėžietė.
Aistė sako, kad svajonių atostogų visų pirma turi panorėti, o tada užsitarnauti.
„Mano gyvenimas buvo kaip viena kelionė ir ją vadinu atostogomis. Nors iš tiesų su seserimi dar keliausime į Lotynų Ameriką“, – sakė ji.
Atostogos Turkijos viešbutyje „viskas įskaičiuota“ tikrai ne Aistei. Tokios atostogos jai būtų nuobodžiausios, o į Turkiją važiuotų tik draugų aplankyti.
Be šeimos būtų niekas
A. Bajorūnaitei apie save kalbėti sunku, tačiau jos draugas Severas sako, kad ji yra nepriklausoma ir pasitikinti savimi.
„Aš niekada savęs negalėjau taip apibūdinti. Esu paprasta, mylinti ir besidžiaugianti kiekviena akimirka, trokštu daug ekstremalių pojūčių. Man patinka iššūkiai ir laisvė visame kame. Nekenčiu pavydo ir žmonių, kurie gyvena kitų gyvenimus, nekenčiu popso, tobulos išvaizdos ir banalumo. Apskritai savo gyvenime beveik viską norėčiau pakartoti antrą kartą ir nieko nepakeičiant“, – prisipažino Aistė.
Mergina ateities neplanuoja, nes, kaip pati sako, daug metų bandė idėjas dėlioti į dėžutę, bet viskas įvyko beveik priešingai. Čia tinka posakis kaip diena, taip naujiena. Aistė žino tik vieną dalyką – ji nori pasilikti Ispanijoje, nes čia visuomet šilta, šviečia saulė, keri nuostabi gamta ir tik kelios valandos skrydžio, kad pamatytų savo mylimuosius Lietuvoje.
„Džiaugiuosi, kad po mokslų Lietuvoje tėvai man suteikė galimybę keliauti po pasaulį ir suprasti, kad Lietuva nėra šalis, kur aš esu laiminga. Mane labai veikia oras, be saulės aš, ir turbūt mes visi, pasidarom niūrūs. Tokia aš nenorėjau būti, todėl ieškojau savo vietos po saule. Mano gyvenimas – tai ryškus tranzitas. Nuo vaikystės perėjau į suaugusios gyvenimą, paskui nuo prabangių aukštakulnių prie hipiško gyvenimo būdo. Labai myliu savo sesę ir visą šeimą, jie man svarbiausi gyvenime, be jų būčiau niekas“, – pokalbį baigia laimę suradusi A. Bajorūnaitė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
