Nors neseniai kartu su visu pasauliu minėjome pasipriešinimo pirkiniams dieną, nuolatinis noras vartoti tampa dažno tautiečio kasdienybe. Ypač tai pastebima prieš įvairias šventes – tuomet net ramų ir jaukų buvimą su šeima iškeičiame į lakstymą po prekybos centrus bei menkaverčių daiktų medžioklę. Apie tai, kuo pavojinga pirkimo manija ir kaip jai atsispirti, kalbėjome su vaikų ir šeimos psichologe Renata GATAVECKAITE.
– Galbūt galite apibrėžti, kas yra toji pirkimo manija ir kada jau verta sunerimti?
– Paprastai kalbant, tai yra nuolatinis nenumaldomas noras įsigyti vis naujų daiktų, kurių galbūt visai nereikia. Šis potraukis tampa pavojingu tuomet, kai iš prekybos centrų lentynų imami pirkiniai, kurių žmogus tiesiog negali sau leisti pagal savo turimas lėšas, o namiškiams pradedama meluoti, kiek iš tiesų viskas kainavo, arba kad pinigai buvo išleisti kitoms reikmėms.
Visgi blogiausia tampa tuomet, kai besaikiu vartojimu bandoma išsklaidyti apėmusį liūdesį. Įsigydami naujų nereikalingų daiktų žmonės trumpam pakelia sau nuotaiką ir tarsi įrodo, kad yra kažko verti ir nusipelnė save palepinti.
– Tačiau jeigu žmogus pirkiniais sau nuotaiką praskaidrina tik kokį kartą per mėnesį, galbūt dar nereikėtų pulti į paniką?
– Tokiu atveju, žinoma, kad baimintis nereikia. Sunerimti vertėtų tik tada, jeigu atsiranda noras pirkti vėl ir vėl, siekiama nuolat kartoti savo veiksmus tam, kad užpildytume susidariusią vidinę tuštumą.
– Kam pirkimo manija yra pavojingiausia?
– Tiesą sakant, literatūroje nėra išskirta kokių nors grupių pagal amžių ar lytį, kurios dažniausiai pasiduoda šiai priklausomybei. Įprasta manyti, kad pagundai lengviau turėtų neatsispirti moterys, nes jos dažniau nei vyrai eina apsipirkti bei paprastai yra atsakingos už tai, kad namuose nieko netrūktų. Visgi statistika rodo, kad perdėtas vartojimas pavojingas ne tik joms. Galbūt vienintelis dalykas, kurį galėčiau išskirti, yra tai, kad jaunesnio amžiaus žmonėms kyla daugiau pagundų išlaidauti internete, nes būtent paaugliai ir studentai prie kompiuterių praleidžia daugiausia laiko ir nori viską išbandyti.
– Ar galima teigti, kad pirkimo manija yra nauja liga?
– Apie ją buvo pradėta kalbėti dar 1915 metais, kai vienas psichiatras pirmą kartą panaudojo terminą sutrikimui apibrėžti. Tačiau tobulėjant rinkodaros gudrybėms, nesuvaldomas noras išlaidauti pastebimas vis dažniau.
Reklama ir rinkodara siekia paveikti žmonių jausmus ir įteigti, kad įsigiję naują produktą pirkėjai taps visokeriopai geresni ir sėkmingesni. Tokios gudrybės išties veikia. Norą vartoti skatina ir tai, kad leidžiant laiką internete dėmesį nuolat blaško judančios, išlendančios, iššokančios ir visokios kitokios reklamos, kurių tiesiog negali nepastebėti. Reklamos industrija tikrai randa būdų, kaip prieiti arčiau žmogaus ir įtikinti, kad pirkti tiesiog būtina.
– Kaip įvairūs prekybininkų naudojami triukai skatina pasiduoti pirkimo manijai? Kaip jie veikia?
– Tai paprasčiausiai veikia per mūsų emocijas bei pasąmonę ir todėl tai labai paveiku. Žadama, kad jausimės laimingesni, pradžiuginsime artimuosius… Visa tai nelabai realu, tačiau gražiai skamba ir paprastai žmonės užkimba ant prekybininkų kabliuko.
– Pirkimo manija kenkia tik banko sąskaitai ir piniginei?
– Vienareikšmiškai ne. Tai kenkia net ir asmens psichologinei būklei bei socialiniam gyvenimui. Taip yra, nes sergantys žmonės perka net tuomet, kai neturi tam pinigų. Naudodamiesi banko kortelėmis jie nepastebi, kiek daug iš tiesų išleidžia, todėl kartais gali nebeužtekti lėšų svarbesniems dalykams, tokiems kaip mokesčiai ar maistas. Tuomet susidaro skolos ir kyla įvairių problemų.
Priklausomą asmenį gali pradėti kankinti kaltės jausmas, kad per daug išleido, o jeigu manija jau tapo tikra liga, net praradęs visus pinigus jis vis tiek ieškos įvairių būdų, kaip įsigyti naujų smulkmenų.
– O ar norą pirkti išvis galima vadinti liga?
– Jeigu poreikis yra besaikis, tuomet taip, tai tikrai ligai. Mūsų tarptautinėje ligų klasifikacijoje tai nėra labai aiškiai apibrėžta, tačiau amerikiečių naudojamoje DSM kvalifikacijoje nesuvaldomas noras pirkti yra priskirtas prie priklausomybių, kurias būtina gydyti.
– Jau šiek tiek užsiminėte, tačiau galbūt galite plačiau papasakoti, kokias psichologines problemas atskleidžia nesuvaldomas noras vartoti?
– Ši priklausomybė gali atsirasti, jeigu mes jaučiame deficitą vienoje iš savo gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, trokštame emocinio artumo, tačiau niekaip nepavyksta jo gauti. Tuomet švelnių jausmų stoką bandome užgniaužti ir paslėpti. Įsigyjame beverčių daiktų, kurių dažniausiai net nereikia, ir taip tikimės, kad pajausime vidinę pilnatvę.
– Žmonės, kurie yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų ar lošimo, paprastai tą priklausomybę slepia. O kaip elgiasi tie, kurie yra priklausomi nuo pirkinių? Galbūt jie kaip tik nori pasipuikuoti naujais daiktais bei drabužiais?
– Jeigu tai tikrai yra ligos atvejis, sergantieji taip pat bando nuslėpti savo priklausomybę. Psichiatrai netgi turi tam specialų terminą – oniomanija. Tai patologinis potraukis pirkti ne tik reikalingus daiktus, bet ir tai, ko galbūt niekada neišpakuosime.
Kai žmogus serga, leisdamas pinigus tikisi nusipirkti vidinę laimę ir pilnatvę, norima rasti kažką, kuo galėtų didžiuotis prieš kitus ir jaustis svarbesnis. Tačiau nuolatinis vartojimas niekada nepadės pajausti tikros ir ilgalaikės laimės.
– Kaip padėti sau ar šalia esančiam ir pirkimo manija sergančiam asmeniui?
– Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad kažkas žmogaus gyvenime pasikeitė. Pavyzdžiui, jeigu artimas žmogus staiga nuolat pradeda skųstis, kad neturi pinigų įsigyti kasdieniams pirkiniams – tarkime, maistui, tačiau matome, kad jis nuolat su savimi turi kažkokį naują daiktą.
Visgi nepakanka pastebėti, kad kažkas negerai. Kaip ir sergant bet kuria kita priklausomybe, pats ligonis privalo sau pripažinti, kad turi rimtų bėdų. Kai tai įvyksta, galima kreiptis į psichiatrą ir jis išrašys specialių vaistų. Taip pat ligoniams rekomenduojama kreiptis į savitarpio pagalbos grupes, kurios veikia anoniminių alkoholikų dvylikos žingsnių programos principu.
„Kiekvienas iš mūsų turėtume bent minutei sustoti ir pagalvoti, ar tikrai mums reikia tų penkių rūšių salotų ant šventinio stalo.“
R. Gataveckaitė
– Kodėl, jūsų nuomone, išvis atsirado toks sutrikimas? Kodėl vietoje dvasinių vertybių žmonės vis dažniau renkasi materialius dalykus?
– Tikriausiai todėl, kad šiuo metu mes turime labai didelę pasiūlą rinkoje, mus nuolat atakuoja reklamos, akcijos bei didžiųjų korporacijų noras, kad vartojimas niekada nenutrūktų. O nuo dvasinių vertybių žmonės dažniausiai nusisuka tuomet, kai iš artimos aplinkos negauna palaikymo bei nesugeba užmegzti glaudžių ryšių su kitais… Tačiau kiekvienas atvejis kitoks ir jį reikėtų panagrinėti plačiau, įsigilinant į visą asmenybės gyvenimo istoriją. Pavyzdžiui, galbūt vaikystėje už gerą pažymį ar darbą buvo pažadama ką nors nupirkti ir apdovanoti materialiais dalykais. Tuomet, vaikui užaugus, jam gali likti susiformavęs požiūris, kad ką nors padarius būtina save apdovanoti pirkiniu, kuris įrodytų, kad esi tikrai vertingas ir nusipelnęs visa ko geriausio.
– Sakoma, kad anksčiau žmonės mylėdavo kitus žmonės, o daiktus naudodavo. Dabar esą viskas apsivertė: mes mylime daiktus, o žmonėmis naudojamės. Kaip manote, galbūt toks požiūris lemia vis didėjantį skyrybų skaičių ir tai, kad pasaulyje vis daugiau vienišų širdžių?
– Vertybės ir įsitikinimai nuolat kinta. Šiek tiek anksčiau santuoka buvo laikoma įsipareigojimu, kuris privalo trukti iki gyvenimo galo, o dabar žmonės tampa liberalesni ir nebenori kentėti bei gyventi nelaimingai su žmogumi, kuris jiems paprasčiausiai netinka. Toks laisvėjimas, viena vertus, padeda išsaugoti psichologinę sveikatą bei nebijoti keisti netenkinančios gyvenimo situacijos. Tačiau, kita vertus, kinta mūsų supratimas apie tai, kas yra tikra. Nebesame garantuoti, kad tokios vertybės, kaip šeima, yra stabilios, viduje gali atsirasti tuštuma. Galbūt dėl to netikrumo ir abejonių kartais norisi pasiduoti priklausomybei ir taip pamiršti kamuojančius klausimus.
Bėgant metams tikrai pasikeitė žmogus, visuomenė ir vertybės, tačiau tikrai neįmanoma atsakyti, kas kisti pradėjo pirmiausia. Tai būtų tas pats, kaip ieškoti atsakymo į klausimą, kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis.
– Prieš didžiąsias metų šventes visi turėtų būti geresni ir laimingesni. Tačiau žmonės stumdosi eilėse ir pyksta, kad turi išleisti daugybę pinigų. Kaip tą pakeisti?
– Per daugybę metų jau yra susiformavęs elgesio modelis, kad prieš Kalėdas mums atrodo, jog turime pasirūpinti kitais. Padaryti taip, kad artimieji ir draugai būtų maloniai nustebinti. Tapo įprasta tą dėmesį dažniausiai išreikšti būtent dovanomis. Visa tai pakeisti tikrai nėra labai paprasta. Reikėtų rasti būdų, kaip atsigręžti ir grįžt atgal prie tų vertybių, kurios išties teikė džiaugsmo. Juk šeimoje materialūs dalykai tikrai nėra tai, kas svarbiausia. Dovana yra vien buvimas kartu ir sugebėjimas įvertinti esančiuosius šalia. Mes kiekvienas galime nueiti į šalia esančią parduotuvę ir nusipirkti tai, ko mums reikia, tačiau visos šventės turėtų priminti tuos, kas yra šalia, ir kaip gera visiems kartu pabūti.
Nepakenktų ir savęs pačių paklausti, kas svarbiausia būtent mums ir ar tikrai materialių dovanų taip labai reikia.
– Ar prieš visas šventes pirkimo manija sustiprėja?
– Be abejo. Juk visi norime skaniau pavalgyti, vieni kitus nustebinti kokiais nors ypatingesniais daiktais. Tačiau šiuo laikotarpiu pirmiausia siekiame pradžiuginti ne save, o kitus. Būtent todėl šventinio apsipirkimo nesusiečiau su beprasmiu besaikiu vartojimu ir susirūpinti verčiančiu elgesiu.
Vis dėlto manau, kad kiekvienas iš mūsų turėtume bent minutei sustoti ir pagalvoti, ar tikrai mums reikia tų penkių rūšių salotų ant šventinio stalo. Galbūt visiškai pakaktų vienų, tačiau kažkuo ypatingų?
– Kaip šventiniu laikotarpiu sugebėti sustoti ir pasirūpinti ne tik materialiais pirkiniais, bet ir savimi? Kodėl tai svarbu?
– Tai ganėtinai sudėtingas uždavinys ir vieno patarimo tikrai duoti negaliu. Tačiau sustojus labai ramiai reikėtų pagalvoti, ko iš tiesų nori mano artimieji, kokios šventinės nuotaikos bei atmosferos. Svarbiau sukurti gerą nuotaiką, ne ieškoti brangios dovanos, nes vien ką nors įteikdami mes tarsi prisipažįstame žmogui, kad jį mylime ir vertiname. O tai ir yra svarbiausia.
