Kai darbas žmogui ne našta, o mėgstamiausias užsiėmimas ir gyvenimo būdas – jokie iššūkiai nebaisūs.
Bistrampolio dvaras Brigitai Sabaliauskaitei – vienas šviesiausių ir gražiausių rajono kampelių. J. Markevičiaus nuotr.
Prie šimto metų sukakties sparčiai artėjančio, ilgus dešimtmečius gyvuojančio ir skaitytojų mėgstamo „Panevėžio balso“ vairas buvo atsidūręs daugelio stiprių, kūrybingų, darbščių žmonių rankose.
Pirmieji ryškų pėdsaką laikraščio istorijoje palikę redaktoriai – Konstantinas Jasiukaitis, kunigas Augustinas Liepinis – ir šiandien minimi geru žodžiu. Trumpai laikraštį redagavo prozininkas Vytautas Jonas Narbutas ir net filmų kūrėjas, menininkas, amerikietiško avangardinio kino krikštatėviu vadinamas Jonas Mekas.
Nepamirštas ir ilgametis „Panevėžio tiesa“ tapusio laikraščio redaktorius Alfonsas Dagelis, ir vėliau laikraštį redagavę Arnoldas Simėnas, šviesaus atminimo Jonas Sabalys, Bronislavas Matelis ir kiti talentingi, žinomi žmonės.
Šiandien „Panevėžio balso“ ir dar vieno miesto laikraščio „Sekundės“ vairas – jaunos moters Brigitos Sabaliauskaitės rankose. Vyriausiąja šių laikraščių redaktore ji dirba jau dvejus metus ir yra kupina naujų idėjų, sumanymų ir šviesių vilčių, kad juos įgyvendinus laikraščiai taps dar įdomesni ir patrauklesni skaitytojams.
Gilusis nardymas atvėrė Brigitai Sabaliauskaitei paslaptingą povandeninį pasaulį.
Į nepažįstamą miestą
Kaune užaugusiai ir tik šiame mieste bei sostinėje gyvenusiai moteriai kvietimas dirbti Panevėžio laikraščių vyriausiąja redaktore tapo tikru iššūkiu, kurį ji, nė kiek nedvejojusi, priėmė.
Būsimasis darbas nebaugino – jo pobūdis puikiai žinomas, nes profesionali žurnalistė buvo dirbusi ne viename spaudos leidinyje. Tačiau tai, kad Panevėžys jai buvo visiškai nepažįstamas miestas, kėlė šiokį tokį nerimą.
„Juk dirbdamas spaudoje ir tapęs laikraščio dalimi privalai puikiai pažinti miesto gyvenimą, žinoti, kas jame vyksta, kokios problemos aktualiausios, kas žmonėms svarbu. Guodė tik tai, kad šviežias žvilgsnis dažnai gali atskleisti daugiau ir geriau bei aiškiau parodyti dėmesio vertas vietas, žmones“, – sako B. Sabaliauskaitė.
Šiandien, nuo lemtingo apsisprendimo dienos praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams, vyriausioji redaktorė mano neapsirikusi, kad iš Kauno pasuko Panevėžio link.
„Prisipažinsiu, važiavau kaip į užsienį. Tik kad žmonės čia lietuviškai šneka“, – šypsosi Brigita, iki tol nė vieno panevėžiečio nepažinojusi ir miestą lankiusi tik pravažiuodama.
O panevėžiečiai, kurių vyriausioji redaktorė jau pažįsta ne vieną dešimtį, jai pasirodė nuoširdūs, pajuokauti mėgstantys žmonės, dauguma tikri savo miesto patriotai.
Slidinėjimas kalnuose – dar viena maloni laisvalaikio akimirka.
Per lėtos permainos
Panevėžiete savęs vadinti Brigita sako dar negalinti, tačiau daug kas šiame mieste jai jau tampa sava. Ir net miesto patriote jaučiasi, džiaugiasi, kad Panevėžys tvarkosi, keičia veidą, suka į gerą pusę.
Tik tos permainos, redaktorės akimis, vyksta labai lėtai – tikrosios gyvasties mieste vis dar nematyti. B. Sabaliauskaitė atkreipia dėmesį, kad smulkusis verslas vis dar neišnaudoja galimos nišos.
„Kur parduotuvėlės, kavinukės, amatininkų dirbtuvėlės? Įsivaizduoju, koks jaukus būtų miestas joms įsikūrus, žmones pritraukus. O juk galėtų verslas kurtis ne tik centre. Yra daugybė pavyzdžių, kai smulkiesiems verslininkams pavyksta, regis, iš paprastų dalykų sukurti puikią įmonę, prisidėti prie miesto įvaizdžio. Tam, ko gero, visų pirma reikėtų keisti mąstymą, labiau pasitikėti savimi ir aktyviau dirbti“, – svarsto vyriausioji redaktorė.
Kas iš to, sako ji, kad gražiausiuose miesto kampeliuose stovės prašmatnūs suoliukai, jeigu niekas ant jų nesėdės? Būna vakarų ar net popiečių, kai išėjus į miestą niekur nematyti nė gyvos dvasios – visi išsiskirstę kas sau. Bendruomeniškumo, atrodo, nė su žiburiu nerasi.
Kitokį vaizdą, pasak Brigitos, tekdavo matyti Italijos, kur lankėsi ne kartą, miestuose. Ten nuolat gatvėse, aikštėse pilna žmonių, jie bendrauja, žaidžia stalo, gatvės žaidimus, visi pažįstami, savi, turi apie ką kalbėtis.
Tiesa, kaunietė sako ir Panevėžyje buvusi sužavėta, patekusi į renginius „Susitikime penktadienį“, – aikštė buvo pilna žmonių, atrodė, kad gražaus bendravimo tradicija prigis, miestas bent jau penktadieniais bus gyvas, skambantis, bendraujantis. Tačiau pastaruoju metu situacija keičiasi, grįžtama atgal – žmonių susidomėjimas mąžta, visuomeninės idėjos nebeužtenka.
Laukia valdžios malonių
Panevėžyje, o ir kituose miestuose, vis dar retai imamasi iniciatyvos – žmonės vis laukia, kol valdžia nuspręs, kol kas nors ateis ir sutvarkys.
Neretai ir į redakcija užsuka žmonės pasiskųsti, padejuoti, kaip vienas ar kitas miesto kampelis netvarkomas, šiukšlinas, neįrengtos žaidimų aikštelės vaikams.
Redakcijos darbuotojai kartais paklausia: „O ką patys padarėte, kad vaizdas keistųsi? Ar bent ką nors sutvarkėte, ar rašėte paraiškas, ar pranešėte atsakingiems darbuotojams?“
Iniciatyvos gali daug. B. Sabaliauskaitė sako visada žavėjusis jaunaisiais kūrėjais – žmonėmis, kurie tarsi iš nieko sugeba sukurti vertę.
Štai mergina pradėjo iš lino siūti varlytes, – jai puikiai pavyko, įkėlė nuotraukas į internetą, sulaukė pasiūlymų. Studentė, kad galėtų pragyventi, dirbdavusi padavėja, dabar jau ketina palikti darbą, varlyčių kūrimas jai ne tik mielas užsiėmimas, bet ir uždarbis.
„Laimingas tas žmogus, kuriam darbas sutampa su pomėgiu. Net posakis toks yra: darau tai, kas labiausiai patinka, ir dar atlyginimą už tai moka“, – sako Brigita.
Jai lemtis taip pat suteikė tokią galimybę – darbą priimti kaip pomėgį. Sėdusi prie kompiuterio ar ėmusis organizacinių reikalų net pavalgyti pamiršta. Visas laikas ir mintys skiriami mėgstamam darbui.
Brigitos Sabaliauskaitės kelionių maršrutai buvo pasiekę ir egzotiškus kraštus.
Ragina įsijungti
Dabar vyriausiosios redaktorės mintys dažnai sukasi apie artėjančią miesto gimtadienio šventę, ji buvo aktyvi jau dviejų Panevėžio gimtadienių dalyvė, neliks abejinga ir 512-ajam gimtadieniui.
Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, ta proga rengiamos geros nuotaikos „Sekundės“ varžybos „Laivas – improvizacija 2015“, kurių viena iniciatorių yra B. Sabaliauskaitė.
„Sekundės“ ir „Panevėžio balso“ skaitytojai, be abejo, atkreipė dėmesį į mėlyname puslapio fone spausdinamą kvietimą dalyvauti tose varžybose.
Visiems kūrybingiems ir išradingiems, mėgstantiems netradicines pramogas ir turintiems originalių idėjų žmonėms suteikiama galimybė laimėti kruizinę kelionę į Stokholmą bei kitų prizų. O reikia tiek nedaug – suburti įgulą, užsiregistruoti ir pasigamintu žaismingu laivu dalyvauti varžybose, sau ir kitiems suteikti gerą nuotaiką. Varžybos vyks rugsėjo 5 dieną.
„Gero vėjo, smagios bangos ir puikios nuotaikos“, – linki vyriausioji redaktorė ir pabrėžia, kad jokių sudėtingų modelių, neįtikėtinų sprendimų ieškoti nebūtina. Svarbu linksmas sprendimas – paprastos valtys gali būti sumaniai išpuoštos, įgula apsitaisiusi išradingais kostiumais ir pasirengusi smagiems iššūkiams.
Praėjusiais metais tokios varžybos sulaukė daug dėmesio, nugalėtojai mėgavosi puikia kruizine kelione.
Kelionės praturtina
Trečius metus Panevėžyje dirbančiai B. Sabaliauskaitei viena iš šiame krašte labiausiai patinkančiu vietų – Bistrampolio dvaras.
„Laimingi panevėžiečiai, turintys puikią dovaną – Bistrampolio festivalį“, – sako redaktorė.
Vasarą, kai ištuštėja teatrai, koncertų salės, kultūros dvasios, meno turtų galima pasisemti Bistrampolyje, kur šiemet vyksta jau 13-asis festivalis.
Prasidėjęs gegužę, jis savo koncertais džiugino visais vasaros mėnesiais. Rugpjūtį dar galima čia atvykti 23 ir 30 dienomis. Rugsėjis jau kvies į festivalio uždarymą.
Patinka B. Sabaliauskaitei Bistrampolyje lankytis ne tik vykstant festivalio renginiams. Dvaro didybė, gamtos apsuptis, sako, čia pabuvus net akyse šviesiau pasidaro.
Moteris yra aplankiusi daugumą Lietuvos naujam gyvenimui pakilusių dvarų – važiuodama pamačiusi dvaro sodybą visuomet užsuka, susipažįsta su aplinka.
Kiekviena kelionė – toliau ar arčiau namų – praturtina patirtimi, suteikia malonių įspūdžių ir tarsi skatina keistis, pačiam siekti daugiau. B. Sabaliauskaitė – žmogus, kuriam pažįstami ne tik daugelio pasaulio šalių keliai, bet ir aukštumos bei gelmės.
Anksčiau, ji sako, labiau mėgusi poilsines keliones, yra aplankiusi daugybę šalių – Graikiją, Portugaliją, Prancūziją, Ispaniją, Turkiją, Egiptą, Keniją, Daniją, Maldyvus ir kitas.
Gelmių suviliota
Gulėjęs Turkijos ar kokios kitos šilto klimato šalies paplūdimiuose galėtų pasigirti dažnas, o štai giliojo nardymo mėgėjų atsirastų, ko gero, vos vienas kitas.
Nardymas gelmėse atveria visai kitą pasaulį – galima išvysti nepažįstamų gyvūnų, nematytų augalų, nuskendusių laivų, paslaptingų vietovių.
Brigita nardė dvidešimties metrų gylyje. Tokiam iššūkiui ryžosi draugo paskatinta. Pirmiausiai teko lankyti kursus, mokytis – šis užsiėmimas reikalauja tam tikrų žinių, įgūdžių – teko nardyti Raudonojoje jūroje Egipte, Indijos vandenyne Maldyvuose.
Raudonojoje jūroje sąlygos nardyti geros, o štai Maldyvuose povandeninės srovės, kitos kliūtys kelia pavojų.
„Tačiau tai, ką pamatai, – atperka viską. Nė už ką neatsisakyčiau tokios patirties“, – tikina Brigita.
Ji gali pasidalyti ir slidinėjimo kalnuose įspūdžiais. Pirmą kartą kalnų slides išbandžiusi sudėtingoje trasoje, kai dvyliktoje klasėje tėvelio buvo nusivežta į Elbrusą, vėliau ne kartą slidinėjo Alpėse.
Dabar poilsinės kelionės retesnės – B. Sabaliauskaitė sako pakeitusi požiūrį į keliones bei jų tikslus.
Į kelionę – turint tikslą
Pastaruoju metu Brigita renkasi pažintines keliones su bendraminčiais – kiekvienai kelionei numatomas koks nors tikslas ir jo siekiama.
Štai neseniai keliauta į Italiją, siekta aplankyti tos šalies miestuose senamiesčių aikštes – jose pasibūti, atidžiai ištyrinėti kiekvieną kampelį, pasėdėti kavinukėse, susipažinti su žmonėmis.
„Taip susipažįstant su miestu jį pamatai iš labai arti – jis pasirodo kitoks, nei lankstant nuo vieno objekto prie kito. Taip galima ir daug ko išmokti, ir savame mieste pritaikyti“, – mano keliautoja.
Kita kelionė buvo į Baltarusiją, kur laukė pažintis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilimis. Kelionė, sako, palikusi dvejopą įspūdį: iš vienos pusės, matyti, jog pilys, dvarai labai puikiai tvarkomi, prižiūrimi, iš kitos – gaila, kad jos atstatytos daugiau siekiant išorinio blizgesio.
„Vis dėlto tai reikia pamatyti“, – sako Brigita.
Dabar jos akys krypsta į Lenkiją, norisi pamatyti Gdanską, Varšuvą – aplankyti Lenkijos žydų istorijos muziejų. Muziejus įkurtas buvusioje Varšuvos geto teritorijoje postmodernistiniame stiklo, vario ir betono pastate. Pagrindinė muziejaus ekspozicija lankytojams pristatyta 2014 metais ir traukia viso pasaulio dėmesį.
Brigitos mintyse ir kelionė į Šventąją žemę – Izraelį.
Tarp šviesos ir tamsos
Grįžus iš kelionių įspūdžiai ilgai lieka gyvi, tačiau visa galva vėl tenka nerti į darbus – dviejų laikraščių redaktorei rūpesčių tikrai užtenka.
Šių dienų pasaulis pastaruosius dešimtmečius gyvena neįtikėtinu pokyčių ritmu – žiniasklaida, Brigitos nuomone, privalo neatsilikti nuo tų pokyčių diktuojamo tempo.
„Pokyčiai vyksta sparčiau, nei žmonės spėja suprasti“, – mano ji.
B. Sabaliauskaitė teigia, kad žurnalistams nebepakanka tiesiog pranešti naujienas. Dabar informacija taip lengvai prieinama, kad kiekvienas ją gali gauti įvairiais kanalais, dar daugiau, kiekvienas – „Facebook“ paskyroje turi savą laikraštį, gali skelbti savas naujienas.
„Žurnalisto vaidmuo keičiasi – neužtenka rašyti gerus straipsnius, tenka pačiam tapti visuomenės veikėju, aktyviu žmogumi, kuris prisidėtų prie visuomenės tobulėjimo, pats turi tapti pavyzdžiu kitiems. Žiniasklaidos vaidmuo šiandien kitoks – žurnalistas tampa atsakingas ir savo sudėtingame darbe nebegali slėptis už kompiuterio ekrano, privalo būti atviras. Visiems svarbi žurnalisto pozicija, nuomonė, jo požiūris. Skaitytojas turi pasitikėti tuo žmogumi, žinoti, kad jis nemanipuliuos, neturės kitų tikslų “, – pabrėžė B. Sabaliauskaitė.
Vyriausioji dviejų Panevėžio laikraščių redaktorė džiaugiasi, kad ir „Panevėžio balsas“, ir „Sekundė“ į skaitytojų namus beldžiasi pateikdami teisingą, išsamią informaciją, įvykių, reiškinių analizę.
Redaktorė prisimena buvus laiką, kai manyta, jog žmonės labiau nori kriminalų, rašinių apie tragedijas, nelaimes, tačiau vis dėlto paaiškėjo, kad geros naujienos ne mažiau, o gal net labiau, svarbios.
„Būtina pateikti ir vieną, ir kitą gyvenimo puses. Svarbiausia, kad pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp neigiamo ir teigiamo, šviesaus ir tamsaus“, – mano B. Sabaliauskaitė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
