Nuo vaikystės svajojusi tapti tatuiruočių meistre 28 metų Ernesta Katkevičienė savo svajonę įgyvendino. Visas kliūtis įveikusi energinga ir užsispyrusi moteris jau spėjo užsitarnauti profesionalios ir kūrybingos meistrės reputaciją.
E. Katkevičienė nuo paauglystė turėjo gyvenimo tikslą – žūtbūt įsigyti tatuiravimo įrangą ir tapti šių meninių operacijų specialiste.
E. Katkevičienė iš tų moterų, į kurias gatvėje veikiausiai kiekvienas atkreiptų dėmesį. Ji išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir tatuiruotėmis išdabintu kūnu. Jų turi nedaug, vos penkias, tačiau piešiniai ant rankos, kojos ir nugaros atspindi vidinį jos gyvenimą.
Pirmąją tatuiruotę menininkė pasidarė sulaukusi aštuoniolikos. Pilnametei nereikėjo prašyti tėvų sutikimo, tada tatuiruotė jai simbolizavo laisvę ir savarankiškumą. Nugaros apačioje sprindžio ilgio tatuiruotė – „Tribal“ stiliaus ornamentas – jau dešimt metų ant kūno. Dėl tokio savo poelgio ji niekada nesigailėjo.
„Tėvai mano sprendimą pasidaryti pirmąją tatuiruotę priėmė ramiai. Galbūt pavargo sau įrodinėti, kad aš išaugsiu, nes tatuiruotėmis pradėjau domėtis būdama dvylikos. Kai buvau paauglė, man tėtis nuolat kartodavo: „Neskubėk užaugti. Kai sulauksi pilnametystės, galėsi daryti ką nori.“ Jis buvo griežtas, tačiau teisingas. Labai gerbiu savo tėvus“, – sako Ernesta.
Nuo vaikystės E. Katkevičienė žinojo, ko nori, ir piešė įvairiausius eskizus – nuo gyvūnų iki kaukolių ar mistinių ornamentų.
Tatuiruočių idėjos gimė pamažu. Keturios iš jų – realistiškos, nes pati mėgsta šį stilių. Ernesta prietaringa, tad viena tatuiruotė turi apsauginę reikšmę.
„Visos jos – mano vidinio pasaulio atspindys, prioritetų simbolis. Tatuiruotės turi mano pačios susikurtas reikšmes. Labai nemėgtu smulkių piešinių, tad darausi didelius, akcentuoju spalvą. Keturias man darė kolega ir bičiulis, pasaulinio lygio meistras Jurgis Mikalauskas. Man patinka jo darbo pobūdis. Ir jis pats – paprastas, linksmas, nuoširdus. Tokia stengiuosi būti ir aš. Kai tatuiruoja, laikas prabėga nepastebimai, o kai šnekame aktualiomis temomis, nebejaučiu jokio skausmo“, – „Sekundei“ pasakojo moteris
Ką Ernesta pasakytų tatuiruočių skeptikams, kurie dažnai klausi: „Vaikeli kaipgi tu senatvėje atrodysi?“
„Deja, mes visi pasensime, mūsų kūnas susiraukšlės. Bet gražus, kokybiškas piešinys tikrai nepablogins vaizdo. Juk netatuiruoju užrašo „Amžinai 18“ ar „Playboy“ zuikučio, nes tada pasenusi tikrai kelčiau juoką, ir ne vienas, pamatęs mane tokią, sukiotų prie smilkinio pirštą. Man kūnas – šventovė, tad reikia jį puošti freskomis ir paveikslais. Pasenusi būsiu kieta močiutė“, – juokiasi meistrė.
Lydi sėkmė ir galia
Vis dėlto šiandien E. Katkevičienė labiau žinoma ne kaip išskirtinės ir ryškios išvaizdos moteris, o kaip tatuiruočių meno studijos savininkė. Per dešimtmetį sukūrusi storą aplanką tatuiruočių pavyzdžių meistrė jas tiksliai perpiešia ant kūno.
Nors ši profesija tarp moterų retas dalykas, Ernesta nuo paauglystės žinojo savo gyvenimo tikslą – žūtbūt įsigyti tatuiravimo įrangą ir tapti šių meninių operacijų specialiste. Pirmąsias mašinėles jai padovanojo vyras, jis ir studiją padėjo atidaryti.
Prieš trejus metus įkurtą saloną pavadino „Auksiniu drakonu“. Šių žodžių junginys simbolizuoja sėkmę ir galią.
„Pirma sugalvojau pavadinimą, o paskui perskaičiau reikšmę. Viskas stulbinamai tiko. Be to, nenorėjau sureikšminti, kas dirba – vyras ar moteris. Nes tai nedaro jokios įtakos tatuiruotei. Jei esu moteriškos lyties, tai nereiškia, kad tatuiruoti moku tik drugelius. Mėgstu įvairius motyvus“, – kalbėjo Ernesta.
Meno gyslelę ji paveldėjo iš tėvo, kuris daro stebuklus tušinuku. Gražiai piešia ir sesuo.
Nuo vaikystės E. Katkevičienė žinojo, ko nori: piešė įvairiausius eskizus – nuo gyvūnų iki kaukolių ar mistinių ornamentų. Prie kiekvieno piešinio sėdėdavo kruvinais pirštais, nes išskusdavo mažiausias detales. Bet ji turėjo tikslą. Piešti pradėjo ant draugų kūno. O jos tėtis tikėjosi, kad mažoji dukrelė išaugs. Tik mama palaikė, nors iš tiesų tėvai galėjo tik džiaugtis, kad jų dukra nesišlaisto gatvėmis.
E. Katkevičienės tvirtinimu, kai kurie, pasidarę pirmą tatuiruotę, sugrįžta dar vienos. Jie lankosi reguliariai ir net dažniau nei pas odontologą.
„Kai kurie pasišaipydavo iš mano svajonės ir sakė, kad nieko iš to nebus. Bet neturėti svajonių, vadinasi, negyventi. Pati didžiausia, kuri buvo piramidės viršūnėje, yra šita, ją dabar galiu apčiuopti. Darbas man šventė, dirbu su didžiuliu atsidavimu ir meile“, – tvirtina E. Katkevičienė.
Įrodė savo tiesą
Kol pasiekė savo tikslą Ernestai, teko nueiti kryžiaus kelius, juolab kad tatuiruočių meistrų bendruomenė uždara. Ji – kaip maža šeima, turinti savas taisykles ir įsileidžianti tik „tikruosius“.
„Esu toks žmogus, kuris susidūręs su kliūtimis nesprunka lengviausiu keliu. Visos problemos išsprendžiamos. Aš – stiprus ir bjaurus Skorpionas. Man patinka diktuoti taisykles.
Kiekvienas net ir mažiausias verslas kainuoja daug nervų, reikalauja kantrybės. Laikas patikrina, ar svajonė, kurios siekiame, yra tikra. Jei ji tikra – išsipildys. Žinoma, reikia atkaklumo ir daug darbo. Kiekvienas yra kam nors gabus, tik reikia tai atrasti“, – įsitikinusi Ernesta.
Tėvai, prieštaravę dukros norams, dabar ramūs, nes laikas parodė, kad tai nebuvo kvaila paauglės svajonė. Nereikia galvoti, kad kelias tikslo link buvo lengvas. Būdama mokinė laisvo laiko mergina neturėjo daug. Po pamokų Ramygalos gimnazijoje skubėdavo į autobusą ir važiuodavo į Dailės mokyklą. Į namus grįždavo apie 20 valandą, o kur dar namų darbai ir ruoša…
Baigusi mokyklą Ernesta išvyko į Žemaitiją – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete studijavo metalo meną ir juvelyriką.
„Mama pykdavo, kad net savaitgalį sėdėdavau prie rašomojo stalo, ilgai piešdavau, neidavau grynu oru pakvėpuoti. Bet iš dalies džiaugiuosi, kad buvau kitokia nei visi – nenuėjau šunkeliais, leidau laiką ramiai kambaryje su pieštukais ir savo mūzomis. Mane palaikė Ramygalos gimnazijos dailės mokytoja Laima Kiškienė. Stūmė pirmyn ir nelaikė manęs psichikos sutrikimų turinčia paaugle, kuri piešia visokius baubus ir kaukoles. Per meną atradau save, piešiu nuo pat vaikystės. Tai – mano sielos dalis. Šeima yra mano ramstis, tačiau dar didesnis sau ramstis esu aš pati. Kiekvienas privalome išanalizuoti, pažinti save. Pati savęs išduoti negalėčiau, nes mano sąžinė labai priekabi“, – atvirai kalbėjo E. Katkevičienė.
Paslaptingas menas
Dažnam neaišku, kaip tampama tatuiruočių meistru, juk tokių specialistų nerengia nei universitetai, nei kolegijos, nėra ir specialių kursų.
„Visų pirma – reikia labai gerai piešti. Tada pasiprašyti pasimokyti pas jau dirbantį, profesionalų meistrą. Tačiau jis gali nesutikti mokyti, jei nematys perspektyvos. Tatuiravimo menas turi daug paslapčių, jis nėra lengvai prieinamas mokslas visiems. Visas žinias perduoda mokytojas – profesionalus tatuiruočių meistras“, – paaiškino E. Katkevičienė.
Anot jos, vyksta meistrų suvažiavimai. Į Klaipėdą vasaros viduryje kas antrus metus suvažiuoja ne tik meistrai iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio. Tada galima stebėti, kaip daromos tatuiruotės.
Ernestos nuomone, norint tobulėti, būtinas talentas ir nebijoti sunkaus darbo.
„Vienas be kito egzistuoti negali. Taip pat reikia būti sąžiningam sau bei klientams: dirbti steriliai, atsakingai, naudoti tik kokybiškus dažus ir adatas, nes priemonės yra vienas iš pagrindinių kokybiškos tatuiruotės aspektų. Kadangi labai mėgstu savo darbą, dirbu griežtai laikydamasi higienos, naudoju ne tik vienkartines adatas, bet ir antgalius. Domiuosi naujovėmis, bendradarbiauju su kolegomis, dalijamės patirtimi ir žiniomis. Manau, kad tobulumui nėra ribų“, – sako jaunoji meistrė.
Ernestos teigimu, kol kas niekas nėra į akis pasakęs ko nors nemalonaus apie šią profesiją, nes, anot jos, žmonės linkę apkalbėti.
„Tatuiruočių meistro profesija nesuprantantiesiems galbūt skamba romantiškai, mistiškai ir gal net magiškai. Iš tiesų tai – sunkus, labai atsakingas darbas, jis vargina ir fiziškai. Jau teko patirti nugaros skausmo „malonumus“. Labai dažnai tenka pabūti ir kaip psichologei. Žmonės išsipasakoja, palieka visus sunkumus, tarsi iš naujo atgimsta. O aš viską sugeriu. Kartais pavargstu ne tik fiziškai, bet ir emociškai“, – kalbėjo pašnekovė.
Vizitinė kortelė
Pasak Ernestos, manantieji, kad tatuiruotes mėgsta tik kaliniai, labai klysta. Mat šiandieninė mada kitokia, tai ne tik menas, bet ir saviraiškos forma.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad tatuiruotėmis puošiasi dažniausiai muzikantai, baikeriai, sportininkai, tačiau E. Katkevičienė griauna mitus. Anot jos, kūną dabina pačių įvairiausių profesijų žmonės – ir šventikai, ir teisėsaugos pareigūnai, ir medikai.
„Mes nežinome, kas turi tatuiruotes, jas gali slėpti drabužis“, – sako tatuiruočių meistrė.
Žmonės prašo nupiešti Zodiako ženklą, įvairių ornamentų, gyvūnų – ypač mėgstamas liūtas, drakonas, tigras, vilkas, skorpionas. Moterys itin pamėgusios plunksnas ir paukščiukus, taip pat vyrauja augalų motyvai, drugeliai, boružėlės ar sparnuoti drambliukai.
Nusprendę visam gyvenimui paženklinti kūną, žmonės renkasi pačias įvairiausias vietas. Juodi ar spalvoti piešiniai nugula ant dilbio, mentės, pėdos viršaus ar šono, blauzdos, šlaunies, stuburo ar sprando. Vienintelė vieta, kurios, anot specialistės, nereikia liesti – veidas.
„Veidas yra žmogaus vizitinė kortelė, todėl manau, kad jis turi būti švarus“, – įsitikinusi.
Į saloną užsuka ir jaunų, ir garbaus amžiaus sulaukusiųjų. Jauniausias buvo aštuoniolikmetis, vyriausias – 73-ejų vyras.
„Neseniai turėjau 65 metų klientę. Jai visą laiką patiko tatuiruotės, net ir tada, kai buvo populiarios tarp kalinių. Ji tikėjo, kad ateis laikas, kai tatuiruotės bus kitokios, gražesnės, nebe tabu. Taip ir atsitiko. Vyras atsivežė žmoną, kad ši išpildytų savo svajonę“, – pasakojo pašnekovė.
Sielos sanitarai
E. Katkevičienė sako, kad dažnai tenka slėpti ne tik nekokybiškas tatuiruotes, bet ir bjaurojančius randus ant dailių merginų rankų. Išvydusi sąmoningai padarytus randus moteris su klientais pasineria į ilgus pašnekesius.
„Matau juos ir mane sukrečia, kaip galima savęs taip nemylėti: per fizines kančias bandoma bent trumpam pamiršti problemas. Tokiais atvejais žmonės supranta, kad tatuiruotė yra vienintelė išeitis paslėpti skaudžios praeities pėdsakus. Mes – kaip sanitarai, tačiau tokia darbo specifika“, – teigia ji.
Ernesta pasakoja, kad buvo ir tokių atvejų, kai kategoriškai atsisakė daryti tatuiruotę, nes meistrei idėja pasirodė nepriimtina, prieštaravo jos įsitikinimams.
„Atsisakiau merginai tatuiruoti vaikino vardą. Jis atlydėjo draugę į studiją tam, kad jaustų jo buvimą šalia. Ore tvyrojo psichologinis spaudimas. Išprašiau vyruką už durų. Pasilikau akis į akį su kliente. Mano nuojauta pasitvirtino: mergina nenorėjo tatuiruoti jo vardo. Vaikinas, sužinojęs, kad draugė atsisakė, trankė duris. Labai džiaugiausi savo poelgiu. Noriu pabrėžti vieną dalyką: niekada nereikia vestis į tatuiravimo seansą draugų, draugių, vyrų, žmonų, vaikų ar kitų giminaičių. Tatuiruotė – individualus dalykas“, – teigia meistrė.
Ernesta pasakoja, kad būna žmonių, kurie, pasidarę pirmą tatuiruotę, sugrįžta dar vienos.
Jie lankosi reguliariai ir net dažniau nei pas odontologą. Kai kuriuos klientus ji vadina bičiuliais.
„Smagu, kad per savo darbą galiu susipažinti su įvairių specialybių atstovais, nuostabiais žmonėmis. Pirmos tatuiruotės dažnai būna nedidelės, kuklios, tokiose vietose, kur būtų galima paslėpti. O vėliau, kai ateina pas mane jau ne pirmą sykį, išdrąsėja, būna laisvesni“, – kalbėjo tatuiruočių meistrė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
