Panevėžietė Miglė Lebednykaitė, siekdama svajonės išsipildymo – tapti profesionalia tekstilininke, išmoko japonų kalbos, susikrovė lagaminus ir kuriam laikui atsisveikino su Lietuva. Grįžusiai iš Rytų šalių jai po kojomis atsivėrė visas meno pasaulis.
M. Lebednykaitės išvaizda priverčia atsisukti ne vieną praeivį. U. Mikaliūno nuotr.
Išsiskiria iš minios
38-erių Miglė švyti jaunatviškumu, o žibančios akys išduoda, kad yra laiminga. Ji nenaudoja prabangios kosmetikos, nesilanko sporto klubuose, nesidabina aukso papuošalais. Jos grožis – siela.
Kaip sako menininkė, išlaikyti ne tik išorinį, bet ir vidinį jaunatviškumą jai padėjo mėgstamas darbas, tobulėjimas ir nuolatinis noras sužinoti ką nors naujo.
„Niekada nestoviu vietoje, einu mokslo ir žinių keliu, mano gyvenimas – nuolatinis veiksmas“, – „Sekundei“ tvirtino M. Lebednykaitė.
Ekstravagantiška moters išvaizda priverčia atsisukti ne vieną. Nors Vilniuje atrodyti kitaip ar išsiskirti iš blankios minios įprastas dalykas, panevėžiečių akys vis dar neįpratusios prie tokios aprangos.
Į susitikimą su žurnaliste moteris atėjo garsios dizainerės ir geros draugės Sandros Straukaitės siūtu sijonu. Medžiagą Miglė parsivežė iš Japonijos. Viena ryški skarelė ant galvos, kita, pirkta Nepale, dengia pečius, o išskirtiniai papuošalai ant kaklo byloja apie moters savitumą, drąsą ir gerą skonį.
„Aprangos stilius – tam tikra saviraiška, kaip kas moka, taip tas rengiasi. Svarbiausia – viską tinkamai suderinti ir nebijoti atrodyti kitaip. Aš kuriu savitą skonį“, – sako dažnai komplimentų sulaukianti menininkė.
Populiarias dietas ji išmainė į jogą, retkarčiais namuose atlieka įvairius pratimus. Daug vaikšto gryname ore. Miglė gyvena Vilniaus centre Užupyje. Darbas netoli, todėl jai nėra būtinybės važiuoti automobiliu.
Pėstute vieną valandą sugaišti M. Lebednykaitei įprastas dalykas, viešuoju transportu ji naudojasi retai. Ji neturi vairuotojo pažymėjimo, tačiau vis dažniau pagalvoja, kad galbūt jau laikas mokytis ir sėsti prie vairo.
„Man patinka vaikščioti senamiesčio gatvelėmis. Mieste tikrai galima išsiversti be automobilio. Apie jį pagalvojau tik tada, kai studijavau doktorantūroje. Tada tekdavo daug važinėti po Lietuvos muziejus. Nelengva buvo derintis prie autobusų grafiko. Lietuva lyg ir mažytė, bet iš Vilniaus nuvažiuoti į Mažeikius arba Skuodą jau geras gabalas kelio. Jei reikia į Šiaulius, Panevėžys man labai gera stotelė. Čia trumpam apsistoju tėvelių namuose“, – pasakoja Miglė.
Namuose – kelionių prisiminimai
Norėdama sukurti jaukią aplinką Miglė nesikvietė dizainerių, savo namus ji susitvarkė taip, kaip pati norėjo. Baltas kambario sienas puošia įvairios smulkmenos, atsivežtos iš aplankytų šalių, ir pačios menininkės kurti darbai – siuvinėti ornamentai, miniatiūros iš Indijos, paveikslai.
Nors bute vyrauja balta spalva, virtuvės sienos ryškiai oranžinės: kad ruduo ir žiema kvepėtų apelsinu. Šaldytuvas nukabintais draugų atsiųstais atvirukais.
Namus šildo ne tik krosnis, bet ir iš veltinio pagamintas šviestuvas.
Nedidelis apvalus kavos staliukas uždengtas mėlynos spalvos staltiese, puošta drugeliais ir gėlėmis. Ją menininkė parsivežė iš Kinijos. Virš stalo kabo vienuolių rankų darbo popierinis žibintas, įsigytas Laose.
„Mano namai – tai kelionių prisiminimai. Nieko neslepiu stalčiuose. Man patinka įvairios matomos smulkmenos, nes jos kuria šiltą aplinką. Žaisminga erdvė, ryškūs smulkūs daiktai ir šiltų spalvų sienos pakelia nuotaiką. O krosnis, į kurią vakarais įmetu keletą malkyčių, suteikia vientisą harmoniją“, – sako tekstilininkė.
Didžiausias Miglės džiaugsmas ir turtas – per kelerius metus sukauptos knygos. Iki pat lubų esančios lentynos tikrai netuščios. Čia pilna knygų apie tekstilę net tik lietuvių, bet ir japonų, anglų, rusų, ispanų kalbomis.
„Esu išlaidi knygoms. Vertingą leidinį visuomet įsigyju. Geriau atsisakysiu skanaus maisto.
Negailiu pinigų ir geriems spektakliams, ir gražiems drabužiams, ir aksesuarams. Visada renkuosi menišką variantą – juk investuoju į vertybę, palikimą. Reikia gyventi taip, kad nesigailėtum. Nemėgstu dejuoti dėl išlaidų ar skųstis, kad trūksta pinigų. Žinoma, jie atveria daug galimybių, bet reikia mokėti juos panaudoti. Man kūrybos džiaugsmas stipresnis nei pinigai. Jei dirbčiau nemielą darbą, bet turėčiau daug pinigų, nežinau, kaip reikėtų kompensuoti tas dienas, kurios jau niekada nebegrįš“, – tvirtina Miglė.
Reikia sugrįžti
M. Lebednykaitė mokėsi Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, studijavo Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedroje. Vėliau žinias gilino Kinijoje, Šanchajaus tekstilės universitete, paskui – Japonijos Kioto miesto dailės akademijoje.
Su meno darbais aplankė tolimas šalis – Argentiną, Pietryčių Aziją, Indiją, Nepalą. Priklauso menininkių grupei „Baltos kandys“, rengia tarptautinius veltinio simpoziumus, pelnė ne vieną garbingą apdovanojimą už profesionalią kūrybą. Įgytą patirtį, naujoves ir žinias ji perduoda Tekstilės katedros studentams. Be to, Vilniaus universiteto Orientalistikos centre dėsto Rytų Azijos meno kursą.
„Keliaudama po įvairias šalis visada galvoju apie savo studentus. Dažnai dėl jų perku medžiagas ar knygas. Gyvais pavyzdžiais lengviau ugdyti jų meninį skonį ir suvokimą. Be to, man labai svarbus abipusis ryšys. Nuolatos skatinu jų atvirumą, smalsumą. Primenu, kad reikia išnaudoti visas galimybes. Išvažiuoti, patobulinti žinias, susipažinti su kitomis kultūromis – būtina. Bet svarbiausia, mano nuomone, sugrįžti į Lietuvą ir kurti čia“, – pabrėžė tekstilės dėstytoja.
Pati būdama studente pusantrų metų gyveno ir mokėsi tekstilės pagrindų Kiote. Ten ji susipažino su senuoju dažymo augaliniais dažais būdu, sėmėsi žinių apie įvairias raišiojimo technikas, margino medžiagas, kūrė ir pati siuvo kimono.
Kiote iki šių dienų išlaikytos senosios tradicijos. Net ir dabar gatvėje gali pamatyti žmones, apsirengusius tradiciniais kostiumais. Kaip ir laikai, taip ir ornamentų mados kinta, bet kimono kirpimas, koks buvo prieš daug šimtmečių, toks ir išliko.
Hieroglifai – kaip meniniai ornamentai
Siekdama įgyvendinti vieną iš savo svajonių – aplankyti Japoniją, Miglė pradėjo mokytis japonų kalbos. Nors ši kalba sunki ir gąsdino savo rašmenimis, ji ryžosi rimtam išbandymui. Išlaikyti sudėtingą japonų kalbos egzaminą pavyko tik iš ketvirto karto.
M. Lebednykaitė ne tik domisi Rytų kultūra, bet ir pati pasisiuvo kimono. Asmeninio archyvo nuotr.
Vilniaus universitete Orientalistikos centre japonų kalbos ji mokėsi kelerius metus. Prieš egzaminą įgytas žinias įtvirtino privačiose pamokose. Kai gavo teigiamą įvertinimą, Miglė lengviau atsikvėpė, susikrovė lagaminus ir iškeliavo į svajonių šalį.
„Rašyti hieroglifus tikrai nelengva, lavinti ranką reikėjo kasdien ir net po kelis kartus. Iš pradžių ši kalba man atrodė kaip kitas pasaulis. Tam, kad geriau atsiminčiau hieroglifus, bandžiau kiekvieną jų su kuo nors sutapatinti. Kadangi hieroglifai susideda iš įvairių pagaliukų, daugelį jų siejau su tam tikrais meniniais ornamentais“, – pasakojo M. Lebednykaitė.
Iki šių dienų Miglė prisimena Japonijoje ragautų raugintų sojų pupelių (jap. natto) skonį. Kai moteris svečiavosi vienų menininkų namuose, pagal tradiciją pusryčiams ant stalo buvo padėtos prarūgusios sojų pupelės, šilti ryžiai, džiovinti jūros dumbliai ir sojų padažas.
„Jos labai smirda, o skonis šlykštus. Tik žinojimas, kad pupelės sveikos ir fermentuotos, padėjo jas suvalgyti“, – prisimena Miglė.
Kiote nemandagu sakyti, kad patiekalas neskanus. Priimtiniausias variantas mandagiai šeimininkams pasakyti, kad skonis labai įdomus. Tada japonai tave supras ir neįsižeis.
Nesvetima vakarietiška kultūra
Gyvendama Kiote Miglė ne tik susipažino su Japonijos kultūra bei tradicijomis, papročiais, bet ir gerai išstudijavo jaunųjų aprangą.
Nuotaka vilki puošnų vestuvinį drabužį, jį sudaro du kimono – apatinis ir viršutinis. Būtinas galvos apdangalas, jis simbolizuoja atsidavimą vyrui ir slepia pavydo ragus. Nuotakai reikalingas vestuvinis skėtis su sidabrinėmis gervėmis bei puošnūs siuvinėti bateliai. Šiuos brangius apdarus nuotakai prieš vestuves turi nupirkti būsimasis vyras. Pats jaunasis atrodo kiek kukliau. Jis dėvi paprastą juodą kimono.
Per vestuvių puotą jaunieji kelis kartus persirengia. Šis paprotys susijęs su spalvų keitimu. Pirmiausia sutuoktiniai vilki tradicinius kimono, paskui – europietiškus vestuvinius drabužius, o vakare – fraką ir puošnią suknelę. Japonams nesvetima vakarietiška kultūra, toje šalyje susipina senosios ir šiuolaikinės tradicijos.
Ir svečių apranga įspūdinga. Vyresnės moterys dėvi solidžius, tamsesnių spalvų, kartais net ir juodais raštais margintus kimono. Merginos mėgsta ryškias gėles, įvairius ornamentus, renkasi daug įvairių papuošalų, plaukų aksesuarų.
„Japonės turi labai gerą skonio pojūtį. Jos sugeba suderinti, atrodo, visiškai nesuderinamus drabužius ar papuošalus“, – sako pašnekovė.
Prijuostes kabino ant kryžiaus
Besimokydama doktorantūroje Miglė tyrinėjo lietuvių liaudies kostiumų meną. Ji ne tik aplankė vietos muziejus, bet ir keliavo po kitas šalis, stažavosi Baltarusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje.
Paryžiuje dirbo ir muziejuose, ir bibliotekose.
„Paryžiuje buvau pirmą kartą ir likau sužavėta. Tai labai romantiškas miestas, bet vienai liūdna. Kai prisėsdavau prie staliuko išgerti kavos, labai norėdavosi, kad šalia kas nors būtų. Važiuoti į Paryžių su kompanija būtų smagiau“, – mano M. Lebednykaitė.
Paklausta, ar turi širdies draugą, Miglė liko paslaptinga.
Kai M. Lebednykaitė buvo pasinėrusi į istorijos paieškas, daugiau sužinojo apie prijuostės simbolines reikšmes kaimo kultūroje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvos moterys ryšėjo prijuostę kaip vieną iš privalomų kostiumo dalių. Dzūkijoje prieš tekėdamos merginos pasisiūdavo mažą prijuostę ir ją užrišdavo ant kaime stovinčio kryžiaus. Tai buvo tarsi padėkos ženklas tėvams ar krikštatėviams, sveikatos linkėjimas artimiesiems. Prijuostė tuomet buvo kaip apsaugos simbolis.
Atvykusios į naują gyvenamąją vietą pas vyrą taip pat užkabindavo prijuostėlę ant kryžiaus. Taip nuotaka prašydavo, kad šitas kaimas draugiškai ją priimtų, o svarbiausia – kad anyta būtų gera.
Miglė sako, kad jei keliautume po Dzūkiją ir jei nuvažiuotume į Marcinkonių kaimą, dar išvystume kabančias prijuostes. Ant kryžių prijuostes naktimis, kai niekas nematydavo, rišdavo norinčiosios ištekėti arba moterys, ilgai negalinčios susilaukti vaikų.
Anot M. Lebednykaitės, devynioliktojo amžiaus antroje pusėje moterys pačios dažydavo audinius, juos margindavo. Jos į medžiagą įrišdavo pupelių, tada merkdavo į dažus, o ištraukusios ir išėmusios pupeles grožėdavosi įvairiais ornamentais.
Metė muzikos mokyklą
Miglė dar besimokydama pradinėse klasėse jau žinojo, kad bus tekstilininkė. Nors kas tai yra, ji nesuprato.
„Iš kur ištraukiau tą žodį, net pati nežinau. Tikriausiai girdėdavau, kaip tėveliai kalbėdavo apie tekstilę. Neįsivaizduoju, kodėl norėjau būti tekstilininke, nors nesupratau esmės. Kad užaugsiu ir ja tapsiu, mokytojams sakydavau aiškiai ir garsiai, – su šypsena prisimena moteris.
Net ir vaikystėje Miglė neleido veltui laiko. Ji aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, dainavo, šoko, vaidino, lankė Dailės mokyklą, kur labai patiko austi. Neatsispyrė ir Muzikos mokykloje groti skudučiais. Tačiau dėl per didelio krūvio šių pamokų teko atsisakyti.
Ji pamena, kad vaikystėje su kiemo draugais buvo įkūrusi muzikos grupelę. Vaikai repetuodavo ir eidavo pas kaimynus dainuoti. Už tai juos suaugusieji vaišindavo įvairiais skanėstais.
Miglė labai mėgsta šokti, šiam pomėgiui neatsispiria ir dabar. Ji mokėsi argentinietišką tango, Lotynų Amerikos šokių. Iš Argentinos turi atsivežusi specialiai šokiui pasiūtą elegantišką juodą suknelę ir tango batelius.
Miglė mokėsi net ispanų kalbos.
Patinka žvejoti
Nuo mažų dienų su tėčiu išmokusi žvejoti Miglė ir šiandien neatsisako šio malonumo. Dažniausiai šeima meškeres krauna į automobilį ir važiuoja į Trakų rajone esantį Onuškio kaimą, kur anksčiau gyveno jos močiutė. Išvažinėtos visos Dzūkijos apylinkės, žinomi ten esantys ežerai. Šeima itin pamėgo meškeres merkti netoli Šilutės esančioje Nemuno deltoje.
„Ten ypač graži gamta, daug ežerų ir labai gerai kimba žuvys. Dažnai pagauname karšių, lynų, lydekų. Žinoma, laimikiai priklauso ir nuo sezono, ir nuo mėnesio, ir nuo mėnulio“, – atskleidžia Miglė.
Po sėkmingos žvejybos žuvis išdarinėja tėtis, o skanią žuvienę ant laužo verda ji pati.
Šeima ir ant Kūčių vakaro stalo padeda pačių sugautų žuvų. O pagrindinis šventės patiekalas, kurį gamina visa šeima, – tradicinės ausytės. Tai iš mielinės tešlos padaryti pyragėliai su džiovintų grybų įdaru.
Tiki likimu
Miglė save apibūdina kaip ambicingą, praktišką, kantrią ir užsispyrusią. Ji nebijo sunkaus darbo, moka užsidirbti pinigų, juos taupyti ir tinkamai investuoti. Menininkė savo tikslų sugeba pasiekti neskubėdama, tiesiog viską palikdama galingajam likimui.
„Tikslo siekimas – vienas dalykas, likimas – kitas. Jie vienas kitą labai papildo. Svarbiausia – viską daryti harmoningai ir nesipriešinti likimui“, – mano tekstilininkė.
Anot jos, net ir tai, kad į Dailės akademiją neįstojo iš pirmo karto, yra likimo ženklas.
„Tuo metu neturėjau galimybių lankyti specialių kursų, kurie būtų padėję įstoti iš karto. Tiesa, ašaras braukiau ne aš viena. Mūsų buvo kelios. Likimas taip sureguliavo, kad iš įstojusiųjų kitąmet sukūrėm grupę „Baltos kandys“, – pasakojo moteris.
Miglė tiki, kad likimas laukia, kol pribręsi savo svajonei.
„Svarbiausia – niekada nenuleisti rankų. Jei turi tikslą, jis vis tiek su likimu vieną dieną susies. Nebūtinai viskas turi būti iš karto, nereikia skubėti, o optimistiškas žiūrėjimas į gyvenimą visada naudingas“, – pabrėžė M. Lebednykaitė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
