Staiga iš niekur išnyrantys jaunuoliai, ore padarantys plastišką salto, ir vėl taip pat staiga pradingstantys sukelia skirtingas atsitiktinių žiūrovų reakcijas. Per aukštas sienas, turėklus, suoliukus ir kitas kliūtis šokinėjantys vaikinai tikina, kad tai yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas.
Panevėžiečių pasirodymai nepalieka nė vieno abejingo, todėl jaunuoliai vis dažniau sulaukia kvietimų pasirodyti miestų šventėse ar įvairiuose renginiuose. Asmeninio albumo nuotr.
Skrenda be sparnų
Daugeliui jaunosios kartos atstovų aiškinti, kas yra parkūras ir treiseriai, tikriausiai nereikia, tačiau vyresnioji karta, išgirdusi šiuos keistus terminus, tik gūžčioja pečiais. Dar keisčiau atrodo ir patys treiseriai, kaip akis išdegę lakstantys stogais, tvoromis ir sienomis, ore išdarinėjantys įvairius triukus. Tačiau keturi vaikinai – Tomas Raštutis, Antanas Jurėnas, Šarūnas Pupelis, Kasparas Bekevičius – jau ne pirmus metus savo laisvalaikį skiriantys tik intensyvioms parkūro treniruotėms, tikina, kad tai saugus užsiėmimas. O svarbiausia, suteikiantis pačių geriausių emocijų, išvalantis mintis ir užauginantis sparnus.
Kaip pasakojo skirtingose miesto mokyklose besimokantys jaunuoliai, viskas prasidėjo nuo filmukų internete. Kaip ir daugelis paauglių, vaikinai domėjosi gatvės kultūra – nuo šokių iki Rytų dvikovų, tačiau labiausiai juos patraukė parkūras. Išvertus į žmonių kalbą, tai judėjimo menas, kurį praktikuojantieji siekia kuo greičiau iš vienos vietos nusigauti į kitą. O visas savo kelyje sutinkamas kliūtis įveikti galima tik savo kūno galiomis.
„Tikriausiai, kaip ir daugeliui treiserių, viskas prasidėjo nuo internete pasirodžiusių filmukų apie parkūrą. O jų prisižiūrėjus norisi išbandyti ir patiems. Iš pradžių bandėme kopijuoti, o dabar tai peraugo į rimtą sportą ir mūsų hobį“, – pasakojo Tomas.
Tiesa, nors visi vaikinai panevėžiečiai, parkūru užsiimti pradėjo kiekvienas savarankiškai. O juos visus suvedė lemtingas susitikimas trikingo treniruotėse. Tai labai panašus sporto judėjimas, sujungiantis Rytų kovas, gimnastiką ir kitas sporto šakas. Ir skiriasi tuo, kad trikeriai visus triukus atlieka tik ant žolės, o treiserių scena tampa įvairios mieste sutinkamos urbanistinės kliūtys. Po šio lemtingo susitikimo iki tol vienas kito nepažinoję vaikinai tapo neišskiriamais draugais ir nusprendė susiburti į grupę „Task Freerun“.
„Nors kaip grupė veikiame tik šiek tiek daugiau kaip metai, tapome ne tik geriausiais draugais, bet ir sulaukiame vis daugiau kvietimų pasirodyti miestų šventėse ar įvairiuose renginiuose, nors pernelyg aktyviai nesireklamuojame. Tai yra dar naujas, nematytas ir visiems įdomus užsiėmimas, todėl kažkaip visi, kam reikia, susižino apie mus“, – sakė moksleiviai.
Panevėžiečiai jaunųjų treiserių pasirodymus su didžiausiomis ovacijomis stebėjo „Susitikime penktadienį“ bei miesto gimtadienio renginiuose. Be to, jų plastiškumą galėjo matyti kone visa Lietuva, mat pernai vykusio renginio „Panevėžys – Lietuvos kultūros sostinė“ atidarymas, kuriame savo numerį parodė ir panevėžiečiai, buvo transliuojamas tiesiogiai. Treiseriai buvo kviečiami ir į kitus miestus.
Gauna barti už ištryptą žolę
Beveik visi vaikinai sutartinai tvirtino, kad iš pradžių aplinkiniai ir šeima į jų pomėgį žiūrėjo kiek skeptiškai. Vienus bandė atkalbėti, kad tai gana pavojinga ir šiuo sportu gali užsiimti tik gimnastai, net gąsdino, kad nusisuks sprandą. Kiti vylėsi, kad sūnaus užsidegimas užsiimti parkūru kaip greitai atsirado, taip greitai ir išblės. Tačiau supratus, kad jų vaikai rimtai susidomėjo šia veikla, beliko tik palaiminti.
Iki tol vienas kito nepažinoję vaikinai dabar tapo pačiais geriausiais draugais ir susibūrė į grupę „Task Freerun“. U. Mikaliūno nuotr.
„Kai pamatė, kad tai saugu, o mes tam itin atsakingai ruošiamės, visai kitaip pradėjo žiūrėti į mūsų veiklą. Labai palaiko, tačiau į pasirodymus vis tiek neina, nes mamai dar baisu žiūrėti. Todėl peržiūri tik nufilmuotą medžiagą, nes žino, kad pasirodymas pavyko puikiai ir mums nieko nenutiko“, – šypsosi Tomas.
Be abejo, tėvai išleisdami savo atžalas gali būti ramūs, kad šie be tikslo nesišlaistys gatvėmis ir neprisigalvos kokių šunybių. Daugelis jų amžiaus jaunuolių vasaros atostogas leidžia tingiai gulinėdami ar net vartodami alkoholį, o jie tokiems dalykams net neturi laiko. Kaip pastebi Šarūnas, laiko mirkti prie kompiuterio nebelieka.
„Labai džiaugiuosi, kad kompiuteriui laiko nebelabai ir lieka. Kadangi gyvenu Paįstryje, ne visada pavyksta atvykti į treniruotes, tada sportuoju savarankiškai. Nuo mamos gaunu velnių, kad ištrypiu žolę, bet ji ilgai nemoka pykti“, – juokiasi Šarūnas.
„Daug jaunų žmonių savo laisvalaikį leidžia tiesiog sėdėdami, gerdami ir rūkydami, o mes tam laiko neturime. Aišku, tėvai žino, kad galime netyčia ant kokio namo stogo užlipti, bet tikrai nieko blogo nedarome“, – sutartinai tvirtino moksleiviai.
Nesėkmė virto sėkme
Nors parkūras, jei visi judesiai atliekami tinkamai, nėra pavojingas sportas, traumų vis dėlto nepavyksta išvengti. Vaikinai džiaugiasi, kad sunkių traumų neturėjo, nors kelių, čiurnos, nugaros patempimų būta. O į nubrozdinimus net nekreipia dėmesio – juk randai vyrus tik puošia.
„Smulkių traumų būna visada – nuslysta koja ir tenka ant veido griūti. O šiandien visu svoriu minkšta vieta tėškiausi ant grindinio. Šiek tiek paverkiau, bet paskui visi smagiai pasijuokėme“, – kaip linksmą nutikimą prisiminė pastarąją savo traumą Šarūnas.
Ore įvairiausius triukus išdarinėjantys vaikinai dažnai sulaukia aplinkinių palaikymo šūksnių ir ovacijų, bet būna ir tokių, kurie grasina iškviesti policiją ir išvadina kvailiais.
Ilgą laiką ir breiką šokęs Kasparas juokauja, kad visas komandos traumas susirenka jis vienas, tikriausiai nebuvo vietos, kurios nebūtų susižeidęs ar pasitempęs, tačiau užtat kiti komandos nariai sveiki.
„Mūsų komandoje traumų maišelis esu aš. Toks jausmas, kad vienintelis patiriu jas“, – linksmai buvo nusiteikęs Kasparas.
Tiesa, kartais net ir nevykę šuoliai būna sėkmingi. Kartą treiseriai nusprendė treniruotę atlikti neįprastoje vietoje – Senvagėje prie Vėžio. Tąkart Antanas bandė užšokti ant Vėžio, bet atsidūrė vandenyje. Sušlapti tikrai buvo verta – kiti komandos draugai atsitiktinai nufilmavo nesėkmingą šuolį ir vėliau jį sėkmingai už 70 dolerių pardavė vienai interneto svetainei.
Čia pat surimtėję vaikinai teigė: nors daugelis sužeidimų pasimiršta po kelių minučių, būna, kad tenka be parkūro ištverti ir visą mėnesį. Ištverti tokį ilgą laiką itin sudėtinga, ypač stebint, kaip kiti draugai treniruojasi. Kūnas reikalauja judėjimo, tačiau patirtis parodė, kad geriau išgyti iki galo, nes paskui dar ilgiau teks praleisti namuose.
„Esame bendravę su parkūro meistru panevėžiečiu, kuris dabar sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Jis ne kartą yra sakęs, kad jeigu tik galėtų atsukti laiką atgal ar pasveikti, ir toliau užsiimtų šiuo sportu. Rizika visada yra, bet reikia išmokti ją suvaldyti. Kuo daugiau treniruojiesi, tuo mažesnė rizika. Dažniausiai rimtas traumas patiria tie, kurie pervertina savo galimybes, nori prieš ką nors pasirodyti ar pradeda nesąmones daryti“, – tvirtina vaikinai.
Nori užauginti pamainą
Beje, jiems patiems ne kartą teko matyti vaikų, kurie, prisižiūrėję filmų apie trikerius ar treiserius, patys stengiasi pakartoti matytus triukus. Neretai tokiais atvejais tenka stabtelėti ir parodyti, kaip vieną ar kitą triuką atlikti saugiai.
„Ne kartą teko matyti gatvėse vaikų, kurie bando pamėgdžioti mus, bet jų pasirodymai labai nesaugiai atrodo. Kažkaip jautiesi už tai atsakingas, todėl pradedi juos mokyti pats to nenorėdamas“, – sako Tomas.
Vaikinai teigė, kad tai iš pažiūros sudėtingas, bet saugus sportas, jeigu tinkamai įvertini savo jėgas ir nesieki prieš kažką pasipuikuoti.
Vaikinai dažnai į savo treniruotes kviečia ir kitus jaunuolius, tačiau tik retas kuris susidomi parkūru rimčiau. Parkūrininkai svarsto, kad taip yra todėl, jog dažnas įsivaizduoja, kad po vienos treniruotės sugebės atlikti pačius sudėtingiausius triukus, tačiau paaiškėja, kad tam reikia įdėti be galo daug ir sunkaus darbo. Be to, jeigu panevėžiečiai organizuoja treniruotę, ji trunka nuo ryto iki vakaro. Tik žiemą, kai tenka persikelti į salę, apsiriboja keliomis valandomis. Tačiau viliasi, kad kol jie baigs mokyklas ir išvažinės į kitus miestus studijuoti, užaugs nauja Panevėžio treiserių karta.
„Turime ir savo sekėjų, bendraminčių, dažnai pakviečiame į bendrą treniruotę. Tačiau daug susidomėjusiųjų nėra, daugiau gal trikerių. Bet tikimės, kad kažkada užaugs ir nauja karta“, – vylėsi moksleiviai.
Jų teigimu, šis sportas ir kartu gyvenimo būdas padeda atsipalaiduoti. Nors reikia daug ištvermės ir jėgų, po sunkios dienos mokykloje visos neigiamos emocijos, nepasitenkinimas, protinis nuovargis tarsi išgaruoja.
„Tai savotiškas gyvenimo būdas, sportas, priartinantis prie debesų. Toks jausmas, kad tavo kūnas juda pats ir nereikia jokių pastangų. Reikia patiems visa tai išbandyti, kad būtų galima suprasti“, – teigė Tomas.
Padėjo suprasti, ko nori
Be abejo, daug teigiamų emocijų sukelia ir žiūrovų įvertinimas po sėkmingo pasirodymo. Tiesa, neretai treniruotė tampa mažu pasirodymu: atsitiktiniai praeiviai, pamatę, ką šie jaunuoliai išdarinėja ore, stabteli pasigrožėti jų plastiškumu ir meistriškumu, o po įspūdingesnio triuko pasigirsta audringi plojimai ir palaikymo šūksniai. Dar kiti, ypač vyresnio amžiaus, prieina pasipasakoti, kaip patys jaunystėje darydavo dvigubus suktukus ar apsivertimus ore. Bet yra ir tokių, kurie vaikinus išvadina kvailiais, pasukioja pirštą prie smilkinio.
„Vieni sako, kad mes šaunuoliai, ir skatina sportuoti toliau, bet būna, kad išvadina kvailiais, kurie nebijo nusisukti galvos. Arba grasina iškviesti policiją. Su pareigūnais, ačiū Dievui, dar neteko aiškintis“, – tikina treiseriai.
Parkūras vaikinams yra daugiau širdžiai miela veikla, tačiau būtent ši veikla padėjo suprasti, ko jie nori iš gyvenimo. Nors nuo rudens mokysis vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje, beveik visi žino, su kuo norėtų susieti savo ateitį.
Antanas jau tvirtai apsisprendė, kad jo gyvenimo siekiamybė – tapti pilotu. Jau dabar vaikinas parkūro treniruotes derina su sklandymo pamokomis Panevėžio aeroklube. Būtent tas skrydis, laisvės pojūtis traukte traukia Antaną.
„Mokausi skraidyti kartu su paukščiais. Ir dar grafičius paišau, bet tik legaliose vietose arba namie ant sienų. Kažkodėl visada traukė gatvės užsiėmimai. Dar netyčia baigiau Muzikos mokyklą, todėl groju saksofonu. O dabar svajoju tik apie skraidymą“, – atvirai dėsto talentingas jaunuolis.
Jo išpieštas komandos simbolis puošia ir Tomo kambario sieną. Skirtingai nei Antano, Tomo planuose – tapti profesionaliu fotografu. Pradėjęs fotografuoti draugų ir komandos pasirodymus, jis suprato, kad tai galėtų tapti ir darbu bei pragyvenimo šaltiniu. O Kasparas galvoja apie kiek žemiškesnę profesiją. Parkūro treniruotės padėjo jam išsiugdyti ištvermę, todėl jau kitąmet, baigęs mokyklą svajoja stoti į Karo akademiją.
„Net neabejoju, kad sunku bent jau fiziškai nebus“, – įsitikinęs Kasparas.
Tik sportiškasis Šarūnas dar nėra galutinai apsisprendęs, kuria kryptimi pasuks savo gyvenimą, tačiau net neabejoja, kad parkūro treniruotės, padėjusios sustiprėti tiek fiziškai, tiek emociškai, bus savotiškas jo atspirties taškas.
Lina DRANSEIKAITĖ
