Pirmieji kelio ženklai
Pirmuosius ženklus Romos keliuose įvedė valstybės veikėjas ir
karvedys Julijus Cezaris (100–44 m. pr. m. e.). Suprantama, jie skyrėsi nuo
šiuolaikinių, tačiau kai kuriais naudojamės ir dabar. Pavyzdžiui, siekiant
išvengti spūsčių – vienos krypties eismas.
Nuo saulėtekio iki saulėlydžio Romoje gatvėmis buvo draudžiama
važiuoti privatiems vežimams, o atvykusieji iš kitur savo transporto priemones
turėjo palikti prie miesto vartų ir vaikščioti pėsčiomis ar samdytis
vadeliotojus (ko gero, tai ir buvo pirmieji taksistai). Buvo draudžiama vežimų
savininkams važiuoti per miesto centrą, o jei keliaujama naktį, reikalauta ratus
apraišioti skudurais.
Tam, kad taisyklėmis būtų vadovaujamasi, įkurta speciali
tarnyba – ko gero, pirmoji kelių policija. Į ją buvo priimami buvę gaisrininkai.
Nesilaikantieji taisyklių buvo išplakami, o prižiūrėtojų ir nedrausmingų
važiuotojų ginčai buvo sprendžiami kumščiais.
Daugelis sankryžų buvo nereguliuojamos. Didikai buvo nustatę
savas taisykles: jie į priekį pasiųsdavo bėgiką, o jis sustabdydavo judėjimą
sankryžoje ir užtikrindavo laisvą kelią savo šeimininkui.
Oficialios taisklės
Pirmosios oficialios taisyklės Europoje pasirodė apie 1300
metus. Popiežius Bonifacijus VIII nurodė, kad piligrimai į Romą turi keliauti
tik kairiąja kelio puse.
XVIII a. pradžioje Rusijos miestų gatvėse siautėjo
lenktynininkai su rogėmis ir vežimais. Tokios lenktynės 1730 m. buvo kuo
griežčiausiai uždraustos, o įsakų vykdymą kontroliavo policija, tvarkai
palaikyti ji siuntė dragūnų ir ulonų būrius. Nedrausmingus vadeliotojus carai ir
carienės drausminti bandė įvairiai: nusižengusįjį pirmą kartą nuplakdavo rimbu,
o pakartotinai prasižengusieji buvo tremiami katorgon.
1865 m. anglų parlamentas priėmė įstatymą „Apie kelių
lokomotyvus“. Jis gavo „raudonosios vėliavėlės“ vardą ir trisdešimčiai metų
nuslopino garo automobilių eksploatavimą Anglijoje. Mat šį įstatymą „prastūmė“
geležinkelių savininkai. Jų tikslas buvo pažaboti konkurentą. Šis įstatymas
reikalavo, kad kiekvieną kelių lokomotyvą aptarnautų ne mažiau kaip trys žmonės.
Vienas iš tų asmenų privalėjo eiti prieš lokomotyvą ne mažiau kaip 50 metrų
atstumu ir nešti raudoną vėliavėlę – taip įspėdavo kitus, kad artėja
lokomotyvas.
Be to, kelių lokomotyvo vairuotojas privalėjo sustoti
pėsčiajam, raiteliui arba vežikui iškėlus ranką. Savaeigiai ekipažai užmiesčio
keliais turėjo važiuoti ne didesniu kaip 4 mylių per valandą (apie 4,5 km per
valandą), o miestuose bei gyvenvietėse – 2 mylių (apie 3,2 km per valandą)
greičiu. Įstatymas panaikintas 1894 m.
Senųjų miestų siauros gatvelės nebuvo pritaikytos transportui –
jose vos tilpo vežimai ir pėstieji. Užsižiopsoję praeiviai dažnokai būdavo
pavaišinami botagu.
Ribojo greitį
Keliuose ir gatvėse pasirodę savaeigiai ekipažai pareikalavo
pirmųjų aukų. Visose valstybėse pasipylė įstatymai, ribojantys greitį,
draudžiantys sustoti kur užsimanius, saugantys aplinką ir ramybę. Šie įstatymai
neretai buvo nukreipti prieš automobilius kaip prieš nepageidautiną technikos
naujovę.
Jau pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais
susirūpinta tvarka krašto keliuose. Susisiekimo ministras 1920-ųjų vasario 17
dieną patvirtino „Taisykles apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo
ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams
vežti“. Jos turėjo tik 12 paragrafų. Nors ir netobulas, tai buvo pirmas toks
lietuviškas dokumentas, dabartinių Kelių eismo taisyklių pirmtakas, vėliau kelis
kartus taisytas ir papildytas.
1926 metais buvo priimta Tarptautinė kelių transporto
konvencija, prie jos Lietuva netruko prisijungti.
Kelio ženklai dabar labai svarbi transporto sistemos dalis, nuo
jos priklauso eismo tvarka ir saugumas, judėjimo greitis, orientavimosi
vietovėje galimybės.
Tam, kad kelio ženklai gerai atliktų savo funkcijas, jiems
keliami gana griežti bendri reikalavimai, juos numato kiekvienos valstybės
patvirtintas standartas. Nors įvairių šalių standartai šiek tiek skiriasi,
pagrindiniai reikalavimai dažniausiai yra tie patys.
Taisyklės skiriasi
Atminkite, kad užsienio valstybių kelių eismo taisyklės
skiriasi nuo Lietuvos Respublikoje taikomų, todėl prieš kelionę automobiliu
pasidomėkite konkrečios užsienio valstybės teisės aktų reikalavimais.
Pavyzdžiui, kai kuriose Amerikos valstijose griežtomis baudomis baudžiami ne tik
neblaivūs automobilio vairuotojai, bet ir tokie, kurių automobilyje yra
atkimštas alkoholinio gėrimo butelis, nors sėdintysis prie vairo ir negeria.
Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitose valstybėse
automobilio salone privaloma turėti liemenę su atšvaitais, ją būtina užsivilkti
prieš išlipant iš automobilio įvykus gedimui ar avarijai. Už šio reikalavimo
nesilaikymą taikomos griežtos baudos. Bauda būtų pritaikyta net ir tuo atveju,
jei automobilyje turite liemenę, tačiau jos nėra salone.
Daugelyje Europos valstybių yra renkamas mokestis už
naudojimąsi greitkeliais. Šis mokestis gali būti renkamas įvairiai, pavyzdžiui,
specialiai tam įrengtuose kelio postuose arba reikalaujant įsigyti
lipduką-leidimą, klijuojamą ant automobilio priekinio stiklo.
Kai kuriose valstybėse vairuotojai, kurie negali sumokėti
baudos už padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą iš karto, negyvena ir nedirba
toje šalyje, gali netekti automobilio iki tol, kol sumokės baudą. Už įvairius
kelių eismo taisyklių pažeidimus automobiliai gali būti konfiskuojami arba
sulaikomas transporto priemonės registracijos liudijimas.
Be to, nepamirškite, kad kai kuriose užsienio valstybėse –
Didžiojoje Britanijoje, Kipre, Airijoje, Maltoje ir kt. – eismas vyksta kairiąja
kelio puse.
Donatas BRAZDEIKIS
A.Repšio nuotr. Mįslė. Nors Kelių eismo
taisyklių laikomasi, tačiau pasitaiko ir nesusipratimų. Klaipėdos ir Savitiškio
gatvių sankryžoje vairuotojus klaidina trečios eismo juostos kelio ženklinimas,
nurodantis sukti į kairę, nors virš juostos yra įrengtas nurodomasis ženklas
„Eismo kryptis sankryžoje tiesiai“.
