Legendomis apipintos kelionės autostopu suteikia
nerealios, tačiau bauginamos laisvės pojūtį. Tuo įsitikino pigiai po
Lietuvą pasižvalgyti panorusi šių eilučių autorė. Kelionė „tranzu“ į
Druskininkus nekainavo nė keturių litų, o naujų pažinčių ir įspūdžių pasipildė
mažiausiai pusmečiui. Lietuva savo grožiu ir žmonių įvairove atsivėrė tarsi žvelgiant pro didinamąjį stiklą.
Stoja dėl sekso
„Tranzavimas“ paprastai laikomas dar gero darbo neturinčio jaunimo pramoga. Tačiau šį kartą į Druskininkus pasiryžo „tranzuoti“ seniai 25-erių slenkstį peržengusios draugės. Išleisdami į trasą aplinkiniai juokavo: ar ne beprotės – turi vairuotojo pažymėjimus, mašinas, galų gale netgi uždirba tiek, kad ir autobuso bilietus lengvai nusipirktų, o vis tiek autostopu važiuoja!
Pirmoji kelionės užduotis – nemokamai ir, žinoma, kiek galima greičiau pasiekti Kauną. Pirmą kartą tiesti ranką važiuojančioms mašinoms – nejauku. Atrodo, kad kiekvienas vairuotojas turi teisę ne tik įtartinai, bet ir paniekinamai įvertinti jų geru už dyką bandančias pasinaudoti dvi turistes. Lengvosios mašinos pro šalį skrieja nė nesumažindamos greičio. Prie vairo sėdinčių vyriškių netraukia netgi trumpas vienos iš keliautojų sijonėlis. Pagaliau! Tepraėjus vos 7 minutėms posūkio signalą draugiškai sumirkčiojo galingas furgonas. Ne veltui sakoma, kad „furistai“ – geriausi „tranzuotojų“ draugai.
Tiesa, visiškai pasikliauti jų šypsenomis irgi negalima. Viena jau patyrusi tokia keliautoja iš anksto buvo perspėjusi: dauguma taip sustojančių tolimųjų reisų vairuotojų laukia intymių nuotykių. Netgi jai, jau ne pirmą kartą įsikabarojusiai į didžiulę kabiną ir pradėjusiai piktintis, kokie niekšai tie meilės ištroškę vairuotojai, „furistas“, draugiškai palinkčiojęs galvą, pasiūlė… oralinį seksą.
Tėvynė – stovėjimo aikštelės
Laimė, sustabdytas Panevėžio pakraštyje pasirodė esąs rimtas vyrukas. Pirmą kartą „tranzuojančių“ lietuvių pasigailėjo iš Estijos namo į Slovakiją grįžtantis 48-erių Janas. Vyriškis prisipažino dažnai pakeleivius pavežantis – vienam žvalgytis į Lietuvos lygumas nuobodu. Vairuotojas juokiasi: Lenkijoje teko vieną tokią keliautoją tuojau išlaipinti. „Maniau, kad „tranzuoja“, o ji man meilę už pinigus siūlyti pradėjo. Ei, sakau, mergele, lipk iš čia“, – pasakojo Janas. Jo teigimu, tokių „verslininkių“ pilnos Lenkijos pakelės, ypač prie Krokuvos, Katovicų. Janas tikina nežinantis, kiek jos prašo už kūniškas paslaugas. „Ką jūs, niekada nepirkčiau! AIDS, sifilio bijau“, – tvirtino vyriškis.
Lenkija vairuotojui įstrigusi ne tik dėl pakelės merginų, bet ir unikalios policijos, kokios Europoje niekur daugiau neaptiksi. Janas šelmiškai šypsodamasis šmurkšteli ranką į kišenę – suprask, tokiu principu dirba lenkų pareigūnai. Išsipirkti kartais užtenka 50 zlotų, kartais – 100 zlotų. „Kad keturiems buteliams alaus užtektų“, – paaiškino tokio „mokesčio“ dydį Janas.
Vairuotojui iki šiol nerimą kelia Uralas. Ten, ant Aziją ir Europą skiriančio slenksčio, jis buvo apvogtas kelią užblokavusių 20-25 metų rusų jaunuolių. „Nesumušė, tik visus pinigus atėmė, o dar turėjau 4000 kilometrų nuvažiuoti“, – pasakojo slovakas. Visa laimė, kad tolimųjų reisų vairuotojai vieni kitiems – broliai, o automobilių stovėjimo aikštelės – jų bendra tėvynė. Taip Janas ir neturėdamas nė cento kišenėje neliko alkanas ir kuro nepritrūko.
Jo gimtoji Slovakija, pasak vairuotojo, gana rami: rezonansiniai nusikaltimai – Ukrainos mafijos darbas.
Apie Lietuvą slovakas tegalėjo pasakyti, kad stebina mūsų lygumos. Daugiau šalies ypatybių nepastebėjęs – paprastai ją pervažiuoja per dieną.
Lietuviškas alus neskanus
Tolimųjų reisų vairuotoju Janas dirba jau 25-erius metus. „Kai išėjau į armiją, pasodino prie vairo. Kai grįžau – sėdau „ant fūros“ ir taip iki šiol“, – darkyta rusų kalba pasakojo Janas. Per tiek laiko vyriškis nė karto neatostogavo. Ilgiausiai namuose praleistas laikas – keturios paros.
Anot jo, po pertvarkos, kai Čekija ir Slovakija tapo atskiromis respublikomis, gyventi tapo gerokai sunkiau. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Slovakijoje – 2500 kronų. 500 kronų, anot Jano, pakanka 3-4 kartus pavalgyti pietų. „Fūristai“ uždirba daugiau. Bet vis tiek iki ministrų atlyginimo mums dar toli“, – šypsojosi Janas.
Vyriškis noriai išsitraukė pluoštą šeimos nuotraukų.
„Pažiūrėkite, kokia mano dukra gražuolė. O čia – žmona, čia mano anūkas geria alų“, – šiltai apie toli esančius artimuosius pasakojo slovakas. Pasiteiravus apie lietuvišką alų, vairuotojas ima purtyti galvą: neskanus. Ir tuojau iš portatyvinio šaldytuvo ištraukė slovakiško „Kozel“ skardinę. „Paragaukite, pamatysite, koks mūsiškis skanus“, – pavaišino keleives Janas. Kaskart išvykdamas vyriškis į čia pat už vairuotojo sėdynės stovintį šaldytuvą susikrauna 12 tokių skardinių.
Kauno pradžioje išleidęs „tranzuotojas“ Janas nusuko į Marijampolę. Iš Kauno dvi nepatyrusios keliautojos miesto autobusu nusigavo iki Garliavos. Tikriausiai tik keliaujant autostopu galima patirti, kad Lietuva – labai graži, o žmonės – labai geri. Pakakdavo vos užsiminti, kuria kryptimi trauki, ir aplinkiniai vienas per kitą aiškino kelią, dalijo patarimus.
Kariuomenė – tik dėl prestižo
Stebėtina, tačiau už Garliavos kelyje prastovėti taip pat neprireikė nė dešimties minučių. Šį kartą keliautojas iki Alytaus pavėžėti sutiko 33 metų viršila. „Alytuje esu ir gimęs, ir augęs, ir niekur iš čia neišvažiuosiu. Pats gražiausias Lietuvos miestas“, – didžiavosi gimtine Saulius. Ir dar pridūrė: žinokite, dzūkai – labai geri žmonės, už nuoširdumą juos ir armijoje gerbia.
Dzūkų gerumu „tranzuotojos“ ir pačios įsitikino: iš naktinės tarnybos grįžtantis kariškis mielai savo karišką kuprinę, aprangą ir kitus civiliams nelabai aiškius reikmenis sugrūdo į bagažinę ir paliko vietą keliautojų kuprinėms.
Tauragės kariniame dalinyje paskutines dienas tarnaujantis Saulius netrukus bus perkeltas į Ruklą. „Ten gyvena trijų kategorijų žmonės: pirmai priklausantieji sportuoja ir skaito, antrai – geria, o trečiai – smarkiai geria“, – pažymėjo viršila. Rukla jam – taip pat labai laikina stotelė: vasarį išvyksta į misiją Irake. Saulius jau antrą kartą sugrįš į šią šalį. Kariškis atliko misiją ir Afganistane. „Kas ten traukia? Žinoma, tik pinigai. 6000 litų per mėnesį moka“, – buvo konkretus vairuotojas.
Anot Sauliaus, pamačius, kaip tose šalyse gyvena paprasti žmonės, suvokiama, kokia nuostabi šalis yra Lietuva. „Moterys ten absoliučiai beteisės. Lygiai tokia pati vyro nuosavybė kaip, sakykim, man yra mobilusis telefonas. Įprastas vaizdas gatvėje: moteris, apsikrovusi nešuliais, ir šalia tuščiomis rankomis žingsniuojantis jos vyras“, – pasakojo Saulius. Šalyje, kur 10 vaikų šeimoje yra normalus reiškinys, neįsivaizduojama, kad galima auginti tik porą atžalų. Niūrūs vyrų veidai, po storomis juodomis čadromis besislepiančios nuolankių akių moterys – dalis pilko, dulkių pritvinkusio peizažo. 70 laipsnių kepinantis karštis ten – kasdienybė. Gaivos nejuntama netgi po lietaus, dulkėto ir net neprimenančio lietuviško. „Lietuva – labai gražus kraštas. Visiškai suprantu tuos, kurie ją palikę suserga nostalgijos liga“, – nuoširdžiai kalbėjo Saulius.
Kariškio nuomone, tikėtis, kad ten kada nors įsivyraus taika – beprasmiška. „Jie jau gimę su ginklu rankose. Ten, kaip ir Afrikoje, egzistuoja atskiros gentys su savais vadais, ir demokratijos sąvoka jiems yra tiesiog nesuvokiama“, – pasakojo viršila.
Sauliui karinė tarnyba, atrodo, yra daugiau nei pašaukimas. Užsiminus, kad galbūt Lietuvoje pernelyg didelės lėšos skiriamos krašto apsaugai ir kad galbūt kariuomenės mums visai nereikia, viršila ėmė įtikinėti tokios nuomonės klaidingumu. „Jūs man parodykite valstybę be kariuomenės. Ir kodėl reikia su kuo nors kariauti? Armija yra šalies prestižo reikalas“, – pabrėžė viršila.
Bijai karvės – neik į mišką
Alytuje atsisveikinus vėl buvo tiesiama ranka kelyje į Druskininkus. Kad dzūkai pasiruošę padėti artimui, dar kartą buvo galima įsitikinti, kai sustojo dvi į Druskininkų sanatoriją važiavusios moteriškės. Dzūkės ne tik į bagažinę sugrūdo savo daiktus iš galinės sėdynės, bet ir pačios apsikrovė iki ausų maišais ir krepšiais. Besigrožint vaizdingomis Dzūkijos pakelėmis, vietinės mielai pasakojo apie unikalų savo kraštą. „Miškuose kas dešimt kilometrų išsimėtę seni etnografiniai kaimai. Žinokite, čia žmonės karvių neriša – tiesiog paleidžia po miškus pačioms ganytis, nes žolės dėl smėlingos žemės mes neturime. Vakarais karvutės sugrįžta namo“, – tarškėjo vairuotoja. Keista išgirsti, kad kažkur Lietuvoje egzistuoja tokia tvarka – kas rytą kaimas išsirenka, kas ganys visų karvutes.
Pakelė nuo Alytaus iki Druskininkų pilna siūlančiųjų mėlynes ar voveraites. Už litrą grybų prašoma 16 litų, mėlynių – 10 litų. Žinoma, gudrūs vairuotojai sugeba litą kitą ir nusiderėti.
„Maškės labai kanda, sunku rinkti“, – paaiškina jauna prekiautoja miško gėrybėmis. Tikra tiesa, kad dzūkus rengia tik grybai ir uogos. Iš per vasarą susikrautų tūkstančių dzūkai gyvena ištisus metus. „Pas mus mažai kur pamatysite vyšnių ar obelų – smėlynuose vaismedžiai neauga. Bet dažnas augina grikius“, – aiškino vairuotoja.
Kaimo idilė – ne už dyką
Kelionės tikslas – Grūto parkas – buvo pasiektas dar prieš 15 valandą. Sėkmė lydėjo ne tik kelyje. Netgi nereikėjo, kaip buvo tikėtasi, nakvoti po atviru dangumi. Kambarį poilsio namelyje Grūto kaime mielai užleido turistų laukianti šeimininkė. „Dar niekada pas mane nenakvojo su miegmaišiais“, – stebėjosi moteris. Ieškantieji tikro kaimo iš tiesų turėtų važiuoti tik čia – pušyne išsibarstęs Grūtas spengia tyla. Jei ne garsusis V.Malinausko Grūto sovietinių skulptūrų parkas, būtų tyliau nei bažnyčioje. „Kol nebuvo to muziejaus, žmonių iš viso nemacydavom“, – gražiai padzūkuoja poilsiavietės šeimininkė. Vanduo – iš, deja, jau sumoderninto šulinio. Nors virš jo dar pasvirusi svirtis, tačiau kibirą pakanka pakišti po išvestu kranu. Prausykla – lauke. Anksti rytą išėjus į kiemą visai pažeme praplasnoja gandras, netoliese prie šviežiu šienu kvepiančios daržinės ganosi arkliukas, vienur kitur suamsi šuo, su kiemu susiliejančiame pušyne subraška šakelės, visai netoliese raibuliuoja ramus Grūto ežeras. Žinoma, kaimiška idilė turistams – ne už dyką. „Kiek duosit, tiek užteks“, – dar tarsteli 20 litų paimdama šeimininkė.
Į Almą Atą nenori
Pabuvus Grūte būtų nuodėmė neaplankyti pačių Druskininkų. „Kai 2003-iaisiais V.Malinausko sūnus tapo meru, miestas labai išgražėjo“, – paaiškino į kurotinį miestelį vežęs vairuotojas. Miestas išpuoštas gėlėmis: petunijos svyra nuo kiekvieno elektros stulpo, parkai išdabinti eglėmis. Vietiniai išduoda paslaptį: Druskininkų gėlininkas stažavosi netgi Olandijoje! Matant tokį grožį nebesinori galvoti apie išdaužytus žibintus prie Panevėžio bendruomenių rūmų.
Išvažiuoti sekmadienį iš Druskininkų – sudėtinga. Vairuotojai kaip susitarę rodo – suksiu į dešinę, suprask, į Gardiną. „Tranzuoti“ bando dar dvi likimo sesės. Nors merginos ištiesusios plakatą „Į Kauną“, ir joms niekas nestoja. Po pusvalandžio jau nervinti pradėjusio laukimo pagaliau sustojo autobusas – atvežusiam į Druskininkus sportininkus vairuotojui vienam grįžti atgal neatrodė labai įdomu.
Sporto mokykloje Kaune dirbantis vyriškis neslėpė, kad iš tokio atlyginimo nepragyventų, tenka suktis dviejuose darbuose. Tačiau draugo pasiūlymu atvažiuoti į Alma Atą dirbti gamyklos administratoriumi už 5000 dolerių mėnesinį atlygį nesusiviliojo. „Čia jau šaknis esu įleidęs. Namas Kaune, šeima, žemės turiu“, – labai žemiškas priežastis nurodė vyriškis. Dosnusis draugas – neva buvęs „Libelos“ gėrimus gaminančios įmonės generalinis direktorius, dabar Alma Atoje net tris gamyklas atsidaręs. „Ten lietuviai buožėmis vadinami, nes yra darbštūs ir daug turi. Tikros aukso kasyklos! Žemė labai derlinga, tik lieti reikia. O vietiniai tingi“, – dalijosi patirtimi kelerius metus ten praleidęs vairuotojas. Ir lyg tarp kitko nusistebėjo: o kaip jus vyrai išleidžia „tranzuoti“?
Tiesa, vyrai, nors ir žinojo, kur saviškes išleidžia, bet namo sugrįžusias pasitiko niūriais veidais. Ir nežinia: ar iš pavydo, ar dėl įžeistos savimeilės.
Agnė BALTUTYTĖ
Nuotr. Po pusvalandžio stabdymo Druskininkuose po tuputį imta panikuoti – keliautojos mielai būtų važiavusios netgi ir į Gardiną, kad tik nebereiktų stovėti ištiesus ranką.
