Žurnalistas ir mokytojas panevėžietis Donatas Puslys vasaros pabaigoje keliasdešimčiai dienų paliko Lietuvą ir leidosi į piligriminį žygį Šventojo Jokūbo keliu: nuo Prancūzijos, per Šiaurės Ispaniją iki pat Santjago miesto, esančio netoli Atlanto vandenyno.
Pėsčiomis – beveik tūkstantis kilometrų
„Geriau atsisakyti naujausio išmaniojo telefono, brangaus planšetinio kompiuterio ir investuoti į save tam, kad pažintum pasaulį, praturtėtum dvasiškai“, – sako D. Puslys.
Jam prieš žygį didžiausias galvosūkis buvo ne dėl batų ar aprangos, o kokias knygas pasiimti.
Koks Donato kelionės tikslas, kaip jam sekėsi? Atsakymus į tuos ir daugelį kitų klausimų norėjosi išgirsti jam sugrįžus į Lietuvą.
27-erių panevėžiečio kelionė prasidėjo rugpjūčio 23-iąją, o savo tikslo pėsčiomis jis siekė ilgiau nei mėnesį.
– Kodėl nusprendei keliauti būtent rugpjūčio pabaigoje?
– Šiltuoju metų laiku patogiau, nes nuo spalio iki balandžio kai kurie piligrimų nakvynės namai, vadinamosios albergės, neveikia, tad sunkiau rasti kur permiegoti.
Tai nėra šiaip sportas, o piligriminė kelionė prie vieno iš dvylikos apaštalų – šv. Jokūbo – kapo.
Mes ėjome prancūzišku keliu. Jų yra ne vienas, pavyzdžiui, šiaurietiškas, portugališkas kelias. Pagal maršrutus sudarytas ir tam tikras paslaugų tinklas.
Žygį pradėjome nuo Prancūzijoje esančio Sent Žano miesto. Iki paskutinės stotelės Santjago, kur ir yra šv. Jokūbo kapas, yra apie 800 km. Mes papildomai sukorėme 100 km iki Finisteros miestelio, esančio prie Atlanto vandenyno. To miestelio pavadinimas lietuviškai reiškia „žemės pabaiga“.
– Ar piligrimai registruojami, kaip žinoti nakvynės namų valdytojams, kad tu ne šiaip turistas?
– Kelionės pradžioje piligrimų informacijos centre gavome specialius pasus. Juose žygeiviai turi rinkti antspaudus. Be šio dokumento neįleis nakvoti į „alberges“. Kiekviena užeiga ar nakvynės namai pažymi, kad pas juos lankeisi.
Žygio pabaigoje pase turi būti pažymėtos visos kelionės vietos, aiškiai matyti, ar tu tikrai ėjai, o ne kurią nors kelio dalį įveikei autobusu. Žinoma, nesunkiai galėtum apgauti – kontrolės nėra. Tai sąžinės reikalas. Juk svarbiausia – ne nuotolis, o kaip jį įveikei.
Taigi, gavęs pasą, pradedi keliauti kaip nori. Yra pažymėti rekomenduojami maršrutai, nakvynės vietos. Viską sprendi pats. Kai kurie patraukia grupėmis, tačiau tai – dvasinė kelionė, katalikiška malda, todėl dažnai piligrimai eina po vieną ar dviese.
Aš keliavau su bičiule, ji mano kambario draugė. Mūsų pažįstamas norėjo kartu keliauti, bet jam nepavyko gauti tiek atostogų: reikia daugiau nei mėnesio, be to, ir pinigų. Mums susiklostė palankios aplinkybės ir nusprendėme dabar įgyvendinti svajonę, nes nežinia, kada vėl pasitaikys tokia proga.
– Kiek laiko brandinote idėją tapti piligrimais ir įveikti Šv. Jokūbo kelią?
– Apie porą metų. Iš pradžių tai buvo abstraktūs pasvarstymai: būtų puiku ir įdomu keliauti. Kaskart troškimas augo, kol galiausiai tarėme: „Arba einame, arba tai ir liks tik kalbos.“
Kai kurie, kaip ir mes, tokią kelionę planuoja kelerius metus, kitiems pakanka kelių mėnesių ar dienos kitos: sužino apie piligrimystės kelią, susimeta daiktus į kuprinę ir patraukia. Yra labai įvairių žmonių, kaip ir priežasčių, dėl ko keliaujama. Vieni į žygį išsiruošia dėl religinių motyvų, siekdami dvasinių pratybų, kitiems tai – tarsi sportas, savęs išbandymas. Kai kurie eidami nori rasti atsakymus į būties klausimus, kiti ieško pašaukimo. Keliaujama ir norint išbristi iš tam tikrų asmeninių krizių, pavyzdžiui, po skyrybų. Kelyje teko sutikti labai įvairių žmonių.
Noras pažinti save
– Kodėl tau norėjosi šios kelionės?
– Visų pirma tai – dvasinės pratybos. Kai kroviausi kuprinę, sunkiausia buvo nuspręsti, kokių knygų pasiimti. Nakvynės namuose paprastai būna piligrimų palaiminimo vakarai, maldos. Sužinai, kad į Santjagą reikia keliauti ne tik tolyn, bet ir aukštyn. Tai ne tik fizinis, bet ir dvasinis išbandymas. Gali geriau save pažinti, sustiprinti tikėjimą, pasisemti žinių iš žmonių, kuriuos sutinki, gali skirti dėmesį dvasinėms patirtims.
Laiko yra daug, keliauji maždaug aštuonias valandas, o kaip jas užpildysi, tavo reikalas. Gali paprasčiausiai klausytis muzikos, gali skirti laiko apmąstymams, susikaupimui ir maldoms. Labai gerai, kai tavo ir bendrakeleivio siekiai sutampa. Bičiulės motyvai buvo tokie patys. Ir jai tai buvo religinė, dvasinė kelionė. Visada kartu eidavome į pamaldas, nekildavo kokių nors nesusipratimų dėl skirtingų pomėgių. Nesiginčydavome ir dėl nakvynės vietos, jei tik buvo įmanoma, rinkdavomės parapijos namus, nes būdavo galimybė vakare dalyvauti pamaldose.
– Kiek per dieną rekomenduojama nukeliauti?
– Mes keliavome rugpjūčio pabaigoje, rugsėjį, kai pietuose dar labai šilta. Išeidavome su aušra, kad vidurdienį nereikėtų keliauti. Apie dvyliktą, tryliktą valandą užeidavo karščiai, tada prasidėdavo poilsis. Visą laiką buvo puikus oras, nelijo nė karto. Tik prie vandenyno, paskutinę dieną, tarsi atsisveikinant prapliupo.
Turi prisitaikyti prie oro, negali labai skubėti. Nors yra tokių, kurie pirmomis dienomis bando kuo daugiau nueiti, įveikia kasdien po 50 kilometrų. Jeigu tam nėra pasiruošę, fiziškai ar netgi dvasiškai palūžta. Mes eidavome tiek, kiek galėjome. Kai darydavosi sunku, imdavome ieškoti nakvynės. Tokia kelionė – ir fizinis išbandymas. Tačiau tai – ne rekordų siekimas: negalvojome, kad vieną dieną nuėję 40 km, kitą turim būtinai daugiau įveikti.
Buvo tokių, kurie iki vakaro keliaudavo. O mes popiet jau ieškodavome, kur apsistoti. Juk norisi pažinti vietovę, aplankyti bažnyčią, parašyti kelionės dienoraštį, susitikti su žmonėmis, pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais.
– Nakvynės vietos – ne viešbučiai, o tik keliautojams skirti namai?
– Taip, jų yra įvairių, pavyzdžiui, labai didelių, kuriuose gali apsistoti kelios dešimtys ar net keli šimtai piligrimų. Tokiuose beveik negali susikaupti, nes daug triukšmo. Yra parapijos nakvynės namų, jie įsteigti prie bažnyčių. Juose pasirūpinama ne tik piligrimo kūnu, bet ir siela. Čia neretai visi kartu sėda prie vakarienės stalo, dalijasi dienos ar kelionės įspūdžiais, meldžiasi, mėgaujasi bendryste.
– Už nakvynes reikėjo mokėti?
– Taip, tik kainos skirtingos. Kartais pernakvoti galima už auką. Tiesiog duodi tiek, kiek manai esant verta. Parapijų nakvynės namuose dažniausiai nesakoma, kiek turi paaukoti.
Privatūs piligrimų namai yra nustatę konkrečias kainas, pavyzdžiui, nakvynė – 10 eurų. Jei nori ir pavalgyti, teks mokėti papildomai.
Pasak kitų keliautojų, kainos kyla. Pavyzdžiui, prieš keletą metų naktį galėjai pailsėti už tris eurus, o šiemet teko mokėti penkis. Galbūt piligrimų kelias virsta komerciniu projektu?
Dvasinė kuprinės peržiūra
– Ar tai sudėtinga kelionė?
– Vaikščioti mėgstu. Vilniuje, jei tik turiu laiko, renkuosi kelionę pėsčiomis, nesinaudoti viešuoju transportu. Be to, žaidžiu futbolą, taigi sportuoju.
Šiai kelionei specialiai nesirengiau. Keliaudami per dieną nueidavome vidutiniškai po 30 kilometrų. Tik tris kartus įveikėme 40 kilometrų, tada pasijautė, kad krūvis nemažas, tačiau ir ne toks fiziškai sudėtingas, kad iškart kristumei į lovą. Niekada neidavome iki pat paskutinių jėgų, nebuvo prasmės persitempti.
Besirengiantiesiems keliauti patarčiau įsigyti gerus žygio batus. Matėme žygeivių, kurie atėję į nakvynės vietą iškart imdavo apžiūrėti nutrintas kojas, klijuoti žaizdas. Tokių buvo gaila.
Man dėl batų pasisekė. Žinoma, neįmanoma, kad avalynė visiškai nepritrintų ir nesijaustų, kad nužygiavai ne vieną dešimtį kilometrų.
Kitas dalykas – kuprinė. Reikia paimti tik būtiniausius daiktus. Turi suprasti, kad juos neši ant kupros. Tiesa, yra kuprinės vežimo paslauga. Už kelis eurus sunkiausi daiktai mašina nugabenami į būsimą nakvynės vietą, ir tą dieną galima žygiuoti tik su mažyte kuprine. Tačiau tai tam tikra piligrimystės išdavystė.
Kitą vertus, gal kiti turi priežasčių rinktis tokią paslaugą, pavyzdžiui, skauda nugarą, turi sveikatos problemų arba yra pagyvenę žmonės, kuriems dėl amžiaus sudėtinga visą žygį tempti sunkią naštą. Tačiau buvo ir jaunimo, kuris tiesiog norėdavo lengvo žygio, tai jau ištižimas.
Netgi kai kuriose nakvynės vietose buvo užrašyta: jei kieno nors padedamas ateini, negali čia apsistoti.Taigi Santjagą turi pasiekti savo kojomis ir su savo kuprine ant pečių.
Keliauti galima ir dviračiu arba žirgu. Sutikome ir tokių žygeivių. Dviratininkų kur kas daugiau. Jie visą maršrutą gali įveikti per dešimt dienų. Manau, kad tokie keliautojai daug ką praranda.
– Kas buvo tavo kuprinėje?
– Higienos reikmenys, rankšluostis, keleri marškiniai, kelnės. Lietuvoje nesirūpinome jokiais žemėlapiais, neturėjome kompaso, nes ten nesudėtinga keliauti. Žygio trasą kas keli šimtai metrų kelią žymi stulpai su geltonomis rodyklėmis. Infrastruktūra ten tikrai sutvarkyta.
Mano kuprinė nebuvo labai lengva, ji svėrė gal 11 kg, galbūt per daug drabužių įsidėjau. Sakoma, kad optimalus jos svoris turi būti toks, kiek išeina kūno masę padalijus iš dešimties. Tačiau dažnas piligrimas, ypač moterys, turėjo rūpesčių dėl kuprinės. Kai kurios visą garderobą susikraudavo. Arba turėdavo daiktus išmesti, arba išsiųsti juos į namus ar Santjagą.
Į žygį turi atsirinkti tik reikalingiausius daiktus, tai yra tam tikra dvasinė kuprinės peržiūra. Privalai apgalvoti, kas tau gyvenime svarbiausia, ką nori neštis, ko turi atsisakyti. Galiausiai supranti, kiek esi prisirišęs prie daiktų ar įpratęs prie tam tikrų patogumų, nors jie nėra tokie būtini.
– Ar teko per žygį kuo nors atsikratyti?
– Kelis drabužius palikau nakvynės namuose ar pakeliui esančiose specialiose dėžėse. Ant jų užrašyta: „Palik, ko nereikia, pasiimk, ko trūksta.“ Tai tam tikri mainai. Kai ko buvau įsidėjęs per daug. Pavyzdžiui, marškinių pakanka trejų, nes kiekvienoje nakvynės vietoje galėjai drabužius išsiskalbti. Be to, tam tikri daiktai buvo tarsi apsidraudimas, juk tai mano pirma kelionė, negalėjau visko numatyti, kas bus reikalinga. Kuprinę susikroviau „studentiškai“ – paskutinę naktį prieš žygį. Ilgiausiai sukau galvą ne dėl drabužių, bet dėl knygų – kokias pasiimti. Jos nemažai sveria, o visų per žygį neperskaitysi.
– Pasirinkai dar neskaitytas ar jau laiko patikrintas knygas?
– Aš apskritai negaliu keliauti be knygų. Skaitydamas Ignaco Lojolos „Dvasines pratybas“ visai kitaip matai tą kelią, kitaip suvoki iššūkius. Tai žmogiška pilnatvė: ėjimas – tai kūno pratybos, tačiau žmogus yra kūnas ir dvasia. Dvasinės pratybos papildo tai, ką tu gauni eidamas.
Tik vieną neskaitytą knygą įsidėjau – anglų filosofo T. Eagletono „Gyvenimo prasmė“. Pasiėmiau „Naująjį Testamentą“ ir šv. Ignaco „Dvasines pratybas“. Kasdien pagal ją stengiausi įvykdyti tam tikras užduotis. Taip tu keliauji ir fiziškai, ir dvasiškai. Skaitydavau dažniausiai vakarais.
Nustebino sutiktas lietuvis
– Kokie žmonės keliauja, kas renkasi piligrimines keliones?
– Daugiausia buvo vokiečių ir prancūzų. Nemažai keliavo ir vietinių ispanų. Buvo daug jaunimo, bet teko sutikti nemažai vyresnių žmonių.
Pavyzdžiui, sutikome maždaug 70 metų šveicarą. Mes su juo susipažinome rugpjūčio pabaigoje, o jo kelionė prasidėjo liepos pradžioje Šveicarijoje. Sutikome japoną, kuris tris kartus laivu apiplaukė pasaulį, tarnavo Japonijos prekybiniame laivyne. To žmogaus kitoks požiūris, nes jis budistas. Jam kelionė – naujų patirčių ieškojimas, svajonės įgyvendinimas. Jaunas būdamas jis lankėsi Ispanijoje ir visą laiką norėjo sugrįžti į šią šalį.
Sutikome ir kelis lietuvius. Vienas, 58-erių Viktoras, labai įdomus. Jis 40 metų gyveno Rusijoje, netoli Vladivostoko esančiame draustinyje. Žlugus Tarybų Sąjungai, tą draustinį uždarė, jis neteko darbo. 2004-aisiais atvyko Lietuvą, bet čia neįsitvirtino, neturėjo namų ir nusprendė keliauti į Ispaniją. Čia jis trejus metus keliauja, gyvena įvairiuose nakvynės namuose. Apie jį buvome girdėję anksčiau. Kai kam nors prasitardavome, kad esame iš Lietuvos, mūsų klausdavo, ar matėme tą lietuvį su paukščiu ant galvos. Jie turėjo omeny Viktorą. Mat vyras priglaudė automobilio partrenktą leisgyvį paukštį ir jį laikė tol, kol šis atsigavo, pasveiko.
Viktoras – įdomus žmogus, turintis įspūdingą patirtį ir gražių svajonių. Jis sakė bandysiantis pėsčiomis keliauti iki Romos, vėliau – iki Jeruzalės. Galiausiai išleis knygą apie kelionę. Viktoras nekaltino Lietuvos, kad jam nepavyko įsitvirtinti, atvirkščiai – įžvelgė šviesesnę gyvenimo pusę. Jis susitaikė su savo likimu. Nesiskundė, neniurzgėjo, o priėmė gyvenimą tokį, koks yra. Gal ir kiek perdėta būtų sakyti, kad jis mėgaujasi gyvenimu, tačiau keliauja, sutinka įvairių žmonių, su jais bendrauja ir taip save praturtina.
– Ar kelionė pakeitė tavo gyvenimą?
– Manau, kad taip. Ši piligriminė kelionė praturtino mane, paprasčiausiai geriau save pažįstu. Žinau, iš kur kyla tam tikri jausmai, emocijos, sugebu geriau reaguoti į jas. Kitą vertus, suvokiau savo pašaukimą. Nebežinojau, kur pasukti, ką daryti. Tuo metu buvau palikęs mokyklą, nebedirbau mokytoju.
Maniau, kad pedagogo darbas bus mano trumpa veikla, tačiau taip susiklostė, kad po kelionės grįžau į mokyklą. Būtent žygiuodamas gavau pasiūlymą vėl ugdyti vaikus.
Pažinimas, atsivėrimas labai daug duoda. Jei kas nors nepasiseka, dažniausiai kaltini aplinką, o kelyje supranti, kad dėl visko esi kaltas tik pats. Išmoksti kontroliuoti, pažaboti kai kurias nereikalingas emocijas.
Daug ko išmokau iš kolegės. Viena yra kalbėti, kaip reikia gyventi, ką reikia daryti, visai kas kita – tai įgyvendinti. Manau, kad ji – iš tų žmonių, kuriems svarbiausia Dievo ir artimo meilė. Ji tuo ir gyvena. Ta kelionės bičiulystė praturtino, davė bendravimo džiaugsmą.
Kiekvieno keliautojo patirtis kitokia, kiekvienam šis kelias ką nors duoda. Tu gauni tai, ko ieškai, ko trokšti, jei esi atviras, turi tai pripažinti ir priimti.
Keliauti gali visi, bet patarčiau neturėti išankstinio nusistatymo, reikia atsiverti tiek aplinkai, tiek žmogui.
Prieš kelionę stengiausi kuo mažiau apie ją žinoti. Tiesiog norėjau į žygį pažvelgti savomis akimis. Pavyzdžiui, jei būčiau žinojęs, kad už dviejų dienų prieisiu įspūdingą miestą, būčiau skubėjęs jį pasiekti ir galbūt būčiau nusivylęs.
Knygoje „Vienuolių gyvenimo išmintis“ yra vienuolio Džono užrašytos mintys, kad šiandienos žmogus gyvena nuolatinėje skuboje: kai sėdi, mintyse jau stovi, kai stovi – mintyse jau bėga. Kelyje pirmomis dienomis taip pat tai jutau: galvojau apie praeities darbus, ar viską pasakiau kitiems. Tu gyveni tą dieną, bet mintimis nusikeli į tai, kas bus po dviejų parų. Lauki kokio nors ateities įvykio ir visiškai nesimėgauti dabartimi.
Reikia gyventi čia ir dabar: jei eini – tai eini, jei skaitai – tai skaitai, mėgaujiesi ta konkrečia akimirka. Sugrįžus į kasdienybę, vėl atsiranda daug pagundų pradėti skubėti, ką nors daryti ateičiai ir nesimėgauti dabartimi. Kelias suteikia galimybę pajusti tą akimirką.
– Galbūt rezgi planą išbandyti ir kitus piligriminius kelius?
– Taip, ir nebūtinai Ispanijoje. Pavyzdžiui, Italijoje yra Šv. Pranciškaus kelias, yra piligriminis kelias Norvegijoje, jis prasideda nuo Oslo ir veda į Trondheimą. Jis gana ekstremalus, eina per miškus, tektų pasiimti palapinę, nemažai maisto.
Kiekvienam žmogui pravartu kartkartėmis atitrūkti nuo kasdienybės ir pabūti tik su savimi. Permąstyti kelią, kurį jau nuėjai, kaip nuėjai. Natūralu, kiekvienas darome klaidų, iš jų mokomės, kad ateityje tokių nebekartotume, kad gyventume teisingiau, gražiau.
– Ar daug pinigų išleidai šiai kelionei?
– Nesu nei turtingų, nei labai vargingų tėvų vaikas. Kai turi svajonę, dėl jos stengiesi, taupai. Smagu keliauti, kai pats sukaupi tam skirtas lėšas, kai pats planuoji kelionę.
Nemanau, kad tik turtingieji gali sau leisti keliauti. Geriau materialiai mažiau turėti, velniop kokį brangų išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Verčiau pinigus skirti tam, kad praturtintum save. Tą ir turėjau galvoje sakydamas „kuprinės peržiūra“ – neprisirišti prie materialių daiktų.
Nemanau, kad bendravimo kokybė keičiasi nuo to, kokį turi mobilųjį telefoną ar kokio greičio internetas. Jei bendrauji, ne technika svarbiausia. Raginčiau investuoti ten, kur reikia, o ne į rinkos peršamus daiktus.
Linas JOCIUS
