– Pati, kaip atlikėja, muzikuoji jau gana seniai, tačiau
tik šiais metais muzikos pasaulį išvydo tavo debiutinis albumas “Aukso pieva”. Sakyk, kam prireikė tokio ilgo laiko tarpo?
– Kiekvienas reiškinys turi būti subrandintas, ypač tavo paties muzika. Todėl galima sakyti, kad albumas “Aukso pieva” ir visi kiti albumai, būsiantys vėliau, buvo brandinti 25 metus. Mano nuomone, jei jau žmogus pradeda daryti tai, kas jam iš tiesų smagu, – jį sunkiai kas ir sustabdys. Dėl to visus savo iki to laiko buvusius muzikinius bandymus, vadinamąsias “chaltūras”, vertinu kaip savo pačios paieškas. Belieka pridurti, kad “Aukso pieva” yra tik pradžia…
– Naujasis albumas buvo bene viena labiausiai laukiamų prekių muzikos lentynose, klausytojai tiesiog graibstyte graibsto tavo kūrybos rinkinį, dainos sukasi radijo eteriuose ir, be abejonės, užima lyderių pozicijas, gerbėjų tau tikrai netrūksta… Kas muzikos padangėje vis dėlto teikia neigiamas emocijas?
– Aplinkiniams visuomet atrodo, kad viešai matomi žmonės turi būti laimingi. Tačiau man neįdomūs žmonės, kurie visuomet jaučiasi taip pat. Jeigu po laime nesislepia bent dalelė liūdesio, žmogus rizikuoja po kiek laiko pulti į kitą kraštutinę poziciją. Dažniausiai neigiamos emocijos ir liūdesys kyla dėl to, ko nėra. Kai tai suvoki, pasidaro paprasčiau gyventi.
– “Aukso pieva” – kodėl toks neįprastas ir, rodos, toks nepasiekiamas, nepaliečiamas albumo pavadinimas?
– “Aukso pieva” – pirmoji albumo daina, kuri, mano nuomone, yra tiksliausias albumo nuotaikos atspindys. O pati aukso pieva yra vieta, apie kurią kiekvienas iš mūsų svajoja. Ji yra toli ir ne visuomet pasiekiama, po ją mes braidome sapnuose, ją matome mylimo žmogaus akyse.
– Kas Lietuvos muzikos scenoje, tavo nuomone, turi didžiausią įtaką klausytojui bei žiūrovui: nepriekaištinga išvaizda, stulbinami sceniniai drabužiai ar tiesiog geras, išlavintas atlikėjo balsas?
– Nepaminėjote svarbiausio – žmogiškos šilumos ir asmenybės žavesio bei buvimo savimi. Jei turi bent vieną iš šių savybių, gali save laikyti perspektyviu atlikėju. Išvaizdą reikia mokėti pateikti (atlikėjas SEAL nėra gražus, bet kartu su balsu jo išvaizda “suskamba”). Sceniniai drabužiai.. Hmmm.. Šiaip pastebėjau, kad Lietuvoje sceniniais drabužiais kartais bandomas “pridengti” silpnesnis balsas ar vidinio žavesio trūkumas. Sceninis atrodymas turi atspindėti atlikėjo vidų ar pasirinktą dainavimo kryptį, o ne jį stelbti. O balsas neturi būti “jau išlavintas” – mano nuomone, jis turi būti lavinamas su kiekvienu koncertu, kiekviename naujame albume turi būti bent šiek tiek kitoks jo skambesys, nes tai rodo, kad žmogus auga ir nestovi vietoje (David Bowie tiesiog smaginasi su kiekvienu albumu kurdamas vis kitokią muziką).
– Kaip manai, ar muzikoje galima brėžti kokias nors ribas? Ar pati galėtumei savo dainas “pagražinti” keiksmais, necenzūriniais žodžiais? Tau tai priimtina?
– Keiksmažodžiai yra tam, kad žmogus išsikrautų, kai viduje jau nebetelpa visokios šlykštynės. Aš gerbiu savo klausytojus, todėl šiukšlių ant jų galvos, tikiuosi, niekada nepilsiu. Stengiuosi nerašyti dainų, jei pykstu ar esu labai susinervinusi. Man atrodo, kad muzikos tikslas yra kitas – ne subuitinti žmogaus gyvenimą, o nunešti kuo toliau nuo jo, atpalaiduoti ar kaip kitaip pakylėti. Man muzika, kuri neužvaldo, yra neįdomi. Žinau, kad ji kuriama įvairiais tikslais, bet man smagiausia susidurti su savaip muziką suprantančiais atlikėjais, tokiais kaip Sting, Peter Gabriel, Cocteau Twins, Bobby McFerrin, Fiona Apple. Mažiau svarbu, kokiam muzikiniam stiliui juos priskiria kritikai – jie visi visų pirma išlieka savimi ir nebijo pasakoti žmonėms istorijas, kurių šie iš jų laukia. Tai gražu.
– Ką pati, kaip profesionali dainininkė, manai apie šiandieninę lietuvišką muziką? Ko trūksta mūsų Lietuvos muzikos žvaigždutėms?
– Kas yra profesionalus dainininkas – klausimas, į kurį kuo toliau, tuo sunkiau atsakyti. Ar tas, kuris turi aukštąjį muzikinį išsilavinimą, ar tas, kuris viską pasiekė savo darbu, tas, kurio muzikos klausosi žmonės, ar tas, kuris mano, kad jo muzika geniali – juk mokėsi pas geriausius. Manyčiau, kad svarbiausia suprasti, kas tau skirta. Jei scenoje jautiesi gerai, nors ir neturi muzikinio išsilavinimo, ir jauti, kad tavo muzika žadina žmonių jautrumą – tuomet gerai. Aš nesijaučiu scenoje taip ramiai, kaip, įsivaizduoju, yra įmanoma. Todėl mokausi. Tuo tarpu ėjimo pirmyn ir keitimosi dėl publikos, manau, Lietuvos atlikėjams trūksta. Taip pat trūksta įvairių stilių tolerancijos, tačiau čia jau šou biznio ryklių problema. Juk jei neduosi žalios šviesos kitokiai muzikai – ji nepasieks ir publikos. Dar kartais trūksta ugnelės akyse – būna, dainuoja žmogus, o aš juo netikiu… Bet, kita vertus, tokia situacija provokuoja judesius pogrindžio muzikos rūsiuose. Taigi viskas, manau, yra ok.
– Dar ne taip seniai pastebėjome tavo išvaizdos pokyčius. Stilius keitėsi kartu su albumo atsiradimu ar nauja meile?
– Mano nauja meile tapo muzika. Dėl jos pakeičiau net stilių. Juokauju – stilių patikėjau savo dabartiniam stilistui ir esu visiškai patenkinta jo sprendimais. Šiuo metu jis yra toks, tačiau per daug mėgstu pokyčius, kad vienoda išlikčiau visą laiką. Todėl tikiuosi, kad jau pavasarį ar vėliau, su kito albumo pasirodymu keisis ir Jurga.
– Kam dar turėtum dėkoti už šį atradimą – albumą “Aukso pieva”?
– Visos padėkos surašytos albumo skyrelyje “Ačiū”. Šiaip sunku būtų išskirti ką nors, nes už tai, kokia esu muzikoje, turiu būti dėkinga visiems, su kuriais susidūriau gyvenime. Pavyzdžiui, šiuo metu vyksta daug smagių ir keistų dalykų, todėl antrajam albumui rašomos dainos savaime smagesnės ir gyvesnės. Labiausiai norisi padėkoti už tai, kad esu, nes labai smagu būti.
– Tave, kaip atlikėją, lydi stulbinama sėkmė. Galbūt turi savo talismaną, su kuriuo nesiskiri nei scenoje, nei namuose?
– Prie daiktų stengiuosi neprisirišti, nes jie turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Dėl to kartais, kai liūdna, moteriškai prasisuku per parduotuves ir pasikeliu nuotaiką nusipirkdama kokią nors nesąmonę ar mielą drabužį. Kartkartėmis profilaktiškai vaikštinėju – kad nepriprasčiau prie minties, jog negaliu nusigauti iki reikiamos vietos be savo automobilio. O geriausias talismanas, mano nuomone, yra mylimas žmogus – vien jo buvimo faktas kartais apsaugo nuo neigiamų emocijų ar kitų stichinių nelaimių.
– Televizijos eteryje jau sukasi naujausias tavo vaizdo klipas – “The longest day”. Kokia šio klipo idėja? Kodėl montažui pasirinkai būtent šį kūrinį?
– Klipo filmavimas buvo visiškas ekspromtas – idėją pasiūlė Donatas Ulvydas su “Kino komanda”. Tą pačią dieną sėdom klausyti albumo ir visiems “pasivaideno”, kad ši daina tinkamiausia. Gali būti, kad netrukus bus nufilmuotas ir kitas vaizdo klipas – sekite reklamą…
– Turi ne tik dainininkės, bet ir televizijos laidų vedėjos gyslelę. Vedi LRT muzikinę laidą “Lietuvos dainų dešimtukas”. Tau pačiai svarbesnė atlikėjos ar laidos vedėjos karjera? Kam skiri daugiau savo laiko?
– Gyslelę gyslelę… tačiau mano širdį ir laiką dabar yra užkariavusi muzika. Todėl labai džiaugiuosi, kad net ir darbas televizijoje susijęs su muzika. Man labai patinka tas nenutrūkstantis repeticijų ir koncertų ratas, nes labai smagu žiūrėti, kaip šlifuojasi programa, kaip žiba muzikantų akys, kai iš pusės žvilgsnio supranti vienas kitą, kaip publika klausosi, kaip keliauja kartu su tavim, kur neša muzika. Gal čia per skambiai pasakiau, bet jausmas tikrai nerealus.
– Iki šiol pati vedei Eurovizijos nacionalinio turo atrankas Lietuvoje. Galbūt šiais metais debiutavusi kaip solistė, Eurovizijos scenoje pasirodysi ne kaip vedėja, o kaip dalyvė?
– Eurovizija lietuviui yra labai svarbus muzikinio gyvenimo reiškinys ir aš manau, kad jei ir toliau taip aktyviai norėsime, tai atsiras atlikėjas, kuris pagaliau atneš Lietuvai pergalę šiame konkurse. Tačiau, kaip jau sakiau, stengiuosi elgtis taip, kaip jaučiu. Jei vieną dieną pajausiu, kad noriu ten dalyvauti ir galiu parodyti tai, ką sugebu, – tuomet pirmyn! Kol kas per daug esu užsiėmusi tobulėjimo ir kūrybos reikalais, tad apie tai rimčiau nesusimąstau. Noriu tik palinkėti, kad šių metų Eurovizijos konkursas (pradedant nuo nacionalinio turo) labiau patenkintų publikos lūkesčius ir pristatytų kuo daugiau brandžių atlikėjų. Tikiuosi, kad jei ne šiais, tai kitais metais Lietuvai atstovaus toks atlikėjas, kurio žavesys nedings net ir nelaimėjus pirmosios vietos. Mano nuomone, Eurovizijos scena yra vieta, kurioje šalys pasauliui gali parodyti tai, ką turi geriausia. Jei šiuo principu vadovautųsi visos dalyvės, tai būtų vienas įdomiausių konkursų muzikos istorijoje. Parodykime joms pavyzdį…
Kalbėjosi Reda Osteikaitė
