Gondola, ramiai slystanti per žalsvus Venecijos kanalų
vandenis, tarsi sugrąžina į praeitį. Dėl drėgmės ir prabėgusių metų nusilupo
pastatų sienos, šviečia nusidėvėjusios raudonos plytos. Tose vietose, kur
pastatai sminga tiesiai į vandenį, sukurdami dirbtinius fiordus, tylą nutraukia rūmų pamatus skalaujančios bangelės ir gondolininkų šūksniai.
Puoselėja tradicijas
„O-ė, o-ė“, – kaskart, kai tik pasiekia pavojingą posūkį, šūkteli Roberto Luppi, Venecijoje gimęs gondolininkas. Stovėdamas asimetriško laivelio pirmagalyje, Roberto kojomis atsispiria nuo senų istorinių pastatų, o rankomis prisilaiko už žemų tiltelių ir skubiai nuo galvos nusitraukia šiaudinę skrybėlę, kad ši nenulėktų į vandenį.
46-erių R. Luppi jau beveik 30 metų plukdo turistus po Venecijos kanalus gondola, pavadinta žmonos Rosselos vardu. Vardas auksu išspaustas tarp visą gondolą juosiančių drožinėtų papuošimų. R.Luppi aistringai pasakoja apie savo verslą: „Savo kraujyje jaučiame tūkstantmetes tradicijas ir kultūrą“. Roberto sutinka, kad duonai užsidirba užsiimdamas senu amatu, bet taip pat aršiai gina savo profesiją nuo kritikų, sakydamas, kad Venecijos gondolininkai yra iš tų, kurie labiausiai stengiasi išsaugoti miesto unikalumą.
„Mes saugojame ir puoselėjame tradicijas. Tačiau miestas po truputį nusidėvi, akmeniniai laiptai grimzta į kanalus“, – sakė R.Luppi. Anot jo, pagal gondolininkus galima spręsti apie šio trapaus metropolio, keistai pastatyto ant ilgų į lagūnos smėlį įsmigusių dešimties tūkstančių medinių rietuvių, būklę. Venecijoje yra 425 gondolininkai, ir beveik visi jie, irstydamiesi po kanalus, tarpusavyje bendrauja susišūkčiodami. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti turistams ar įsimylėjėliams, kurie už 50 minučių paplukdymą moka 73 eurus.
Gondolininkai savo laivių neatstumia kartimis – kanalai tam per gilūs. Jie irkluoja venecišku stiliumi. Vienuolikos metrų ilgio gondolos suręstos asimetriškai: tokia forma yra šimtmečius besitęsiančios laivybos evoliucijos rezultatas, nes gondoloms svarbiausia – manevringumas. Dabartinėse gondolose gravitacijos centras yra šiek tiek į dešinę nuo centro – tam, kad atsvertų laivagalio kairėje pusėje stovintį gondolininką, kuris naudojasi ilgu irklu, pritvirtintu prie „forcola“, arba irklatrinkės.
Gondolų pusiausvyros dėsniai – mistiški. Juodas vinilinis dvigubas sostas, kuriame sėdi keleiviai, yra padarytas taip, kad keleivių svoris atsvertų gondolininko ir valties svorį. Kai gondola yra pilna ir joje sėdi šeši keleiviai, arba kai gondola perpildyta, R.Luppi gali prisėsti ir pats. Plaukiojant gondolomis gali nutikti ir nemalonių incidentų. „Niekuomet nesistokite, kai gondola plaukia po tiltu“, – R.Luppi perspėja nepatenkintą keleivį.
Gondolininkų protestai
Gondolininkai plaukia per kanalus, kurių pavadinimai iš užmaršties prikelia turtingą Venecijos istoriją: Rio Fontego dei Tedeschi netoli rūmų, kuriuose kadaise gyveno vokiečių pirkliai, arba Rio Santa Maria Formosa, skirtas Šv. Mergelei, kurią savo vizijose kartą regėjo valdovas.
Roberto prisišvartuoja priešais Piazza San Marco – Marko aikštę – itin lankomą vietą. Paskui – vos keli grybštelėjimai irklu, ir gondola praskrieja pro rožine ir balta spalva mirgančius kunigaikščių rūmus. Gondola nuslysta į Rio di Palazzo kanalą po turistų tirštai užgultu Ponte della Paglia tiltu. Kartkartėmis Venecijos vandenyse mirguliuojantys akinami saulės spinduliai susilieja su šalia Didžiojo kanalo esančių rūmų, pastatytų iš balto Istrijos marmuro, atspindžiais.
Pasiplaukiojimas malonus ir švelnus, irklas iš vandens beveik neiškyla, nebent tuomet, kai reikia atsispirti nuo šalimais judančių gondolų.
Nuo seniausių amžių, nuo momento, kai 1904 metais gimė „gondolos“ pavadinimas, šie laiveliai augo kartu su miestu. Gondolos tapo svarbiausia miesto transporto priemone. 1880 metais Venecijoje buvo sukurtas motorizuotų vandens autobusų tinklas. Tuomet kilo ir pirmasis gondolininkų streikas – jie protestavo prieš klientų atėmimą.
Dabar, kai Venecija už savo gerovę yra dėkinga kasmet apsilankantiems 15 mln. turistų, gondolos yra didžiausias atvykėlių traukos objektas. Nuolat vyksta kova už tai, kad gondolos ir gondolininkai būtų vertinami labiau nei vien kaip folkloro detalės. „Plukdymas gondolomis – tai kasdienė profesija, kaip ir bet kuri kita. Gondolininkas – amatininkas, o ne pramogų parko gyventojas“, – sakė R.Luppi.
Gondolininkai teikia ir viešąsias paslaugas: jie už pusę euro kelia žmones per Didįjį kanalą net šešiose vietose. Jie ne savo valia tapo ir kovotojais su motorinėmis valtimis, kurių keliamos bangos po truputį ardo pastatus. Didesnių laivų sukeliamos bangos ardo ir Venecijos rūmų pamatus. Laivai, pilni atliekų ar kuro, stumdosi kanaluose su gondolomis bei trikdo brangaus pasiplaukiojimo romantiką. Praėjusį mėnesį būrys gondolininkų kartu su miesto meru Massimo Cacciari surengė simbolinę demonstraciją Didžiajame kanale prieš motorines valtis.
Tradicijų sergėtojai siekia išlaikyti ir gimtąją veneciečių kalbą, kurią vadinti dialektu būtų netikslu. Dauguma Venecijos gyventojų smagiai šneka vietos šnekta, nors R.Luppi pripažįsta, kad italų kalba vis labiau braunasi į jų kalbą.
Gyventojai paliko miestą
Kadaise buvusi galinga jūrinė valstybė, Venecija patyrė daugybę išbandymų. Dar vienas – per pastarąjį pusšimtį metų išgyvenamas masiškas gyventojų kraustymasis iš miesto, dėl kurio kyla grėsmė Venecijos socialinei struktūrai. 1950 metais Venecijoje gyveno 184 tūkst. gyventojų, dabar liko vos trečdalis. Masinis išvykimas paveikė miesto ekonomiką ir pakeitė likusiųjų mieste gyvenimus.
Pavyzdžiui, R.Luppi gyvena netoli Kastelio, atokiausiame iš šešių miesto rajonų. Jis prisiminė ne tokius senus laikus, kai Venecijoje buvo daugybė kino teatrų, šeimyninių parduotuvėlių ir gatvėse išsirikiavusių kepyklėlių. Dabar miesto centre liko tik vienas kino teatras, o ištisi rajonai apsiperka vos keliose produktų krautuvėlėse.
Gondolininko profesija tradiciškai yra šeimos amatas, kurį tėvas perduoda sūnui. R.Luppi yra išimtis. Jis studijavo finansus, tačiau nusprendė laikyti irklavimo testą. „Viskas prasidėjo kaip pokštas, bet galiausiai tapo mano gyvenimu“, – sakė jis. R.Luppi sujaudino tai, kad jo devyniolikmetis sūnus Stefano, regis, nori perimti šeimos irklus. Jam teks metus mokytis Venecijos gondolos valdymo meno mokykloje, kurią išlaiko gondolininkai – jie nuogąstauja, kad jų tradicijos gali pražūti.
Gondolininkai galbūt atrodo kaip savita tvirtovė, trukdanti modernizavimui, tačiau kai kurie Venecijos gyventojai mano, kad tokią gondolininkų gynybą skatina veikiau finansiniai nei altruistiniai motyvai. R.Luppi atsisakė pasakyti, kiek jis uždirba. Žinoma, tai nėra maži pinigai. Gondolininkų pajamos gerokai pagyvina vietos ekonomiką.
Gondolos nėra gaminamos Taivane – jas gamina tenykščiai meistrai. Veikia ištisa sistema: dirba laivų statyklos, kuriose viena gondola kainuoja apie 20 tūkst. eurų, pluša amatininkai, dekoruojantys laivus bei siuvantys specialius gondolininkų drabužius – dryžuotas palaidines, ant kurių dėvimi šiugždantys medvilniniai jūreiviški marškiniai, ir juodas kelnes.
„Kokia būtų Venecija be gondolų ir gondolininkų? – klausė R.Luppi. – Gondolininkai puoselėja tradicijas ir istoriją. Žmonės mano, kad mums rūpi tik pinigai, bet tai netiesa“.
„International Herald Tribune“ ir „Sekundės“ inf.
