Viliojantis mados pasaulis dažnai atrodo užburiantis ir paslaptingas. Dizainerė Jolanta Talaikytė praskleidė paslapties šydą.
T. Šiaudinio nuotr.
Kuria ne tik dėl pinigų
Panevėžyje viešėjusios dizainerės Jolantos Talaikytės pavardė puikiai žinoma kiekvienam nors kiek mada besidominčiam lietuviui. Šiais metais ji visuomenei pristatė kūrybinę kolekciją „Moters širdis“, kuri vėliau peraugo į tarpdisciplininį projektą „AKTAS. Istorinės tapatybės beieškant“.
Dizainerė šį kartą kūrė siekdama sujaudinti ir parodyti, kad ne visi drabužiai skirti dėvėti kasdien.
„Kūrybinės kolekcijos itin retos, nes sukuriamas tik vienos dienos teatras. Jos brangiai kainuoja, o pinigus turi skirti pats dizaineris arba ieškoti rėmėjų. Galiausiai visa tai reikalauja labai daug emocinio, fizinio bei finansinio krūvio“, – tvirtino J. Talaikytė.
Su menu ir mada nieko bendro neturintiesiems gali atrodyti, kad tokia saviraiška nereikalinga. Juk sunkiai dirbi, stengiesi, o sukurtu drabužiu vis tiek negali pasipuošti. Tačiau, dizaineres teigimu, tokie kūriniai visiškai nesulyginami su mums įprastesne mada.
„Šios kolekcijos reikalingos tam, kad menas būtų arčiau žmogaus, jį įkvėptų, priverstų sustoti ir susimąstyti. Juk ne viskas, ką mes galime paturėti, – vertinga. Be materialių dalykų, dar yra energija, mintis ir šiluma, kurias galime pajausti iš savo idėjas pristatančio žmogaus. Kūrybinės ir įprastos kolekcijos – visiškai nesuderinami dalykai. Iš neįprastos drabužių parodos tu išsineši energiją, būseną. Tavo paties mintys kristalizuojasi į ką nors. Tokiu būdu pasidalijama ne tik kūrybine, bet ir žmogiškąja energija“, – atkirtį skeptikams duoda J. Talaikytė.
Žinoma moteris vis dėlto pripažino, kad galimybių pademonstruoti tokius kūrinius maža. Sukūrus drabužių kolekciją suorganizuojamas vienas ar keli pristatymai, o gatvėje šių darbų nepamatysite. Tačiau norint, kad kūriniai pasiektų kuo daugiau žmonių, rengiamos fotosesijos, per jas dizainerė gali įamžinti, kaip būtent ji įsivaizduoja meilę, liūdesį ar kitas emocijas.
Moteris – lyg valstybė
Paklausta, kaip atsiranda kolekcija, J. Talaikytė pasakojo apie daugybę įkvėpimo šaltinių bei simbolių ir pripažino, kad visuomet svarbiausia idėja, o ji paprastai atsiranda lyg žaibas iš giedro dangaus, pačiose netikėčiausiose vietose. Šį kartą ji užklupo ramiai besižvalgant po Pažaislio vienuolyną.
„Lankydamasi Kaune perskaičiau: „Kaip vanduo atspindi veidą, taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą širdį.“ Tai ištrauka iš Šventojo Rašto. Ir aš manau, kad bet koks valstybės ar žmogaus gyvenimo įvykis paprastai turi atspindį kito asmens širdyje, akyse, emocijoje. Nesvarbu, kas mes būtume: visuomenė, bendruomenė, šeima ar du įsimylėjėliai. Mūsų vanduo ar veidrodis yra širdys, akys ir siela“, – apie įkvėpusią citatą kalbėjo dizainerė.
Mąstydama apie tai, J. Talaikytė pastebėjo dar vieną, kiek netikėtą paralelę – ryšį tarp moters ir valstybės gyvenimo.
„Tai buvo sudėtingas ir spalvingas, kupinas įvykių vienuolyno gyvenimas, kuris tarsi vanduo atspindi ir moters gyvenimo akimirkas. Tai gimimas, vaikystė, draugystė, aistra, meilė, motinystė, branda, karjera, senatvė, atgaila, tikėjimas ir amžinybė. Šiais žodžiais galime kalbėti ir apie valstybės istoriją: kaip ji kūrėsi, kaip vystėsi, kokius sunkumus ir gražias akimirkas išgyveno“, – pasakojo menininkė.
Dar vienas simbolis, padėjęs atsirasti kolekcijai, – papuošalų dėžutė, kurioje dauguma moterų slepia brangiausią savo turtą. Pasak žinomos dizainerės, nors mums kartais būna sunku, visuomet turime pažvelgti į „papuošalų dėžutę“ – didžiausias savo ir valstybės vertybes (tokias kaip tvirtybė, drąsa, ryžtas, jautrumas ir pan.) bei eiti į priekį, nes šalis ir žmonės yra itin gludžiai susiję. Visi šie pamąstymai ir asociacijos lėmė kolekcijos „Moters širdis“ gimimą.
„Kartais meno žmogus pagauną kažkokį impulsą ir net nesupranta, kaip jam gimė idėja ar kaip sukūrė visą darbą. Kelionė į Pažaislį ir pokalbis su vienuolėmis mane paskatino paimti peštuką ir pradėti daryti eskizus, piešti. Labai dažnai rutina įvelia į kasdienybę, ir tada labai norisi minutės sau. Užsidegti žvakę, pasvajoti, pagulėti, paskaityti… O man tokiomis akimirkomis knieti paimti pieštuką. Ir nors paprastai mėgstu piešti ką nors gražaus, šį kartą išsirutuliojo kažkokios keistos vienuolės. Tai tikriausiai nebuvo atsitiktinumas, nes po Pažaislį tą dieną mane vedžiojo maloni vienuolė. Išgirstos istorijos mane paskatino išsamiau pasidomėti, kaip čia viskas kūrėsi, kaip anksčiau vilkėdavo čia gyvenusios moterys, kokius jausmus patirdavo… Istorija persipynė su simboliais, ir supratau, kad mintys gali virsti kolekcija“, – užplūdusi įkvėpimą atsiminė moteris.
Daug dėmesio detalėms
Kurdama J. Talaikytė itin daug dėmesio skiria simboliams ir detalėms. Pasak dizainerės, net į smulkmenas galima sudėti istoriją, moteriškumą ir įvairius jausmus, kurie kūriniams suteikia autentiškumo ir prasmės.
„Savo darbuose išskirčiau tris pagrindinius simbolius, kurie yra šioje kolekcijoje, o dažnai ir visoje mano kūryboje. Tai yra širdis, kuria įvardiju būtį, gyvenimą, jausmus ir meilę. Taip pat svarbu karūna – ji simbolizuoja valstybę, valdžią, galią, garbę, atsakomybę. Ir galiausiai – kryžius, kurį mes visi nešame per gyvenimą. Tai yra religija, tikėjimas, negandos, sunkumai, atgaila bei kryžkelė. Visi šie simboliai yra šios kolekcijos akcentai, be to, kiekvienos moters gyvenime visada yra vietos meilei, išdidumui, tik galbūt kryželio visoms lengvesnio norėtųsi“, – paaiškino J. Talaikytė.
Tačiau simbolių buvo ir daugiau. Kiekviena detalė ar net audinio spalva buvo pasirinkta dėl asociacijų su Pažaislio vienuolyno istorija, su jo interjeru ar dėl itin ryškių emocijų. Pavyzdžiui, vienus kolekcijos modelius įkvėpė XIX amžiaus įvykiai, kai vienuolyną nusiaubė Napaleono armija. Niūraus laikotarpio nuotaikos kolekcijoje atsispindėjo asimetrinėmis formomis ir militaristiniais drabužiais.
Istorija gali įkvėpti
Praeitis ir skirtingi laikmečiai dizainerę paskatino sukurti ne tik šią kolekciją. Žinoma moteris pripažino, kad kiekvienoje epochoje galima rasti kažką savito.
„Mane labai žavi antikos laikotarpis. Jame atsispindi lengvumas, tyrumas, labai artimas santykis su žmogumi. Tai vienu metu kažkas labai didingo ir visai šalia žmogaus. Drabužių yra labai nedaug, tik jų klostės, o proporcijų harmonija išties žavi. O klasicizmo laikotarpyje gali rasti daug minimalistinių elementų, jie įkvepia ir šiandienos kūrybą, nes taisyklingos linijos, santūrumas ar susikaustymas yra labai įdomios detalės. Rokoko laikmečiu visko buvo itin daug, vyravo perteklius ir persisotinimas… Kiekvienas šimtmetis gali inspiruoti savaip“, – „Sekundei“ pasakojo dizainerė.
Pažvelgus į prieš keletą šimtų metų tapytus moterų portretus, labai lengva atspėti, kuriame amžiuje jos gyveno. Istorijos laikotarpį išduoda šukuosenos ar net aksesuarai, suknelių formos. Tačiau kaip atrodytų šiuolaikinės moters portretas, dizainerei atsakyti buvo sunku.
„Dabar dailiosios lyties atstovės yra visokios ir būtų labai sunku išsirinkti vieną, kuri atspindėtų visas kitas. Jeigu reikėtų aprengti Lietuvą, aš ją apgaubčiau baltu lino debesiu“, – mintimis dalijosi J. Talaikyte.
Visgi mados kūrėja pripažino, kad apie moters asmenybę galima daug ką pasakyti vien pažvelgus į jos išvaizdą.
„Lietuvės yra santūrios, bet tuo pačiu metu smalsios, trokštančios žinių, temperamentingos (kiek tokios gali būti šiaurietės). Tačiau viskas keičiasi. Žmogus domisi, reaguoja į tai, kas vykta aplinkui. Taip pat viskas labai priklauso nuo sezono. Vasara moterys rengiasi vienaip, rudenį kitaip… Gamtos sąlygos diktuoja tai, kaip šiandien atrodys moteris. Žinoma, ne mažiau svarbu ir emocijos, ekonominiai dalykai bei tai, kas vyksta pasaulyje. Juk už lango karas, apie kokį puošimąsi mes galime kalbėti? Drabužis yra tarsi vidinės išraiškos veidrodis“, – svarstė dizainerė.
Žiniomis dalijasi su studentais
J. Talaikyte ne tik kuria, bet ir moko jaunąją kartą. Ji yra Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros profesorė.
Paklausta, kokie yra šiuolaikiniai studentai, dizainerė atskleidė, kad kai kurie labai motyvuoti ir kūrybingi, o kiti tarsi nežino, kur atsidūrė. Tačiau, pasak dizainerės, kaip baigus studijas klostysis gyvenimas, pirmiausia priklauso tik nuo pačio žmogaus.
„Žinoma, Lietuva nedidelė, čia maža rinka, tačiau stengiamės rengti labai plataus profilio specialistą tam, kad jis galėtų įsitvirtinti įvairiose srityse. Absolventai gali kurti dizainą, iliustracijas, dirbti įvairiuose žurnaluose ar stilistais, būti mados kritikais bei meno istorikais.
Apskritai mūsų šalyje sunku, bet galima išgyventi iš kūrybos. Svarbu, kad būtų didelis noras ir motyvacija. Tada gali pralaužti storiausią ledą ir sušildyti šalčiausia širdį. Vis dėlto pritariu minčiai, kad menininkams įsitvirtinti neretai būna sunkiau nei kitų profesijų atstovams. Juk jie ateina ne kovoti, o kurti“, – įsitikinusi dėstytoja.
Tačiau interneto laikais dažnai atrodo, kad tapti žinomu dizaineriu labai lengva. Užtenka sukurti paprastą skarelę, ant jos išsiuvinėti savo inicialus ir kūriniu pasidalyti internete. Taip greitai žinomi tampa net jokių mokslų neragavę jaunuoliai. Tačiau J. Talaikytė dėl to nesipiktina, tik atskleidžia norinti, kad viskas būtų vadinama tikraisiais vardais.
„Tegul žmonės kuria, jeigu to nori, tačiau aš nesivadinu operos soliste, nors ir dainuoju arba turiu klausą. Kiekvienas pavadinimas turi būti pagrįstas, todėl kai žmogus save įvardija dizaineriu, man iškart kyla klausimas, ar jis turi diplomą, kokius mokslus baigė, o gal tiesiog yra talentingas. Juk kurti niekam neuždrausta. Vis dėlto būtina motyvacija ir pasirengimas, profesinis išsilavinimas, kad būtum geras dizaineris,“ – įsitikinusi J. Talaikytė.
Inga DAUKINTYTĖ
K.Talaikytės asmeninio albumo nuotr.
