Antarktidos McMurdo sausieji slėniai – vienas ekstremaliausių planetos dykumų regionų. Bet dabar mokslininkų surinkti duomenys atskleidė, kad net ir tokioje atšiaurioje aplinkoje gali būti gausu sūraus, labai šalto gruntinio vandens. Ir visai gali būti, kad šis vanduo jungia aplinkinius ežerus į vieną milžinišką tinklą, kuriame galima tarpsta itin dideliu atsparumu aplinkos poveikiui pasižyminti mikrobinė gyvybė.
DELFI nuotr.
Nors McMurdo sausieji slėniai paviršiuje yra sausi, netrūksta ženklų, kad tai, kas matoma paviršiuje – toli gražu ne viskas. Pavyzdžiui, šiame slėnyje yra ir didingas bei šiurpus Kraujo krioklys – iš pažiūros negyvame kraštovaizdyje iš ledyno besisunkianti ryškiai raudona masė. Ilgą laiką mokslininkai manė, kad šį krioklį raudonai nudažo raudondumbliai. Ir nors akivaizdu, kad cheminiu požiūriu spalvos priežastis yra geležies oksidai, atlikus analizę paaiškėjo, kad mikrobiologiniu požiūriu šioje masėje esama labai jau keistos bakterinės gyvybės, rašo washingtonpost.com.
Mokslininkai žinojo, kad raudona masė turi skverbtis iš kažkur, tačiau tyrimo metu juos nustebino tai, koks platus gali būti šio slėnio sūraus vandens kanalų tinklas.
„Kraujo krioklį tyrinėju jau ganėtinai ilgą laiką – ir jis visada buvo paslaptingas“, – sakė pastarojo tyrimo vadovė Jill Mikucki iš Tenesio universiteto (JAV). Ši mikrobiologė jau nuo seno domisi mikrobinėmis bendruomenėmis, galinčiomis išgyventi sūryme, atšiauriomis sąlygomis.
„Kaip ir tikėjomės, radome, kad kažkas maitina Kraujo krioklį. Išsiaiškinome, kad tie sūrymo šaltiniai buvo išplitę labiau nei manyta iki šiol. Panašu, kad jie jungia šiuos paviršinius ežerus, kurie nuo Žemės paviršiaus atrodo atskiri. O tai reiškia, kad egzistuoja kur kas platesnės požeminės ekosistemos galimybė, kas mane labai sudomino“, – pasakojo mokslininkė.
Tikėtina, kad platus požeminių sūrymo kanalų tinklas nėra unikali sausųjų slėnių savybė, o požeminės ekstremaliomis sąlygomis gyvuojančių mikrobų ekosistemos yra susijusios ir su matomais ežerais, ir galbūt netgi su vandenynu, aiškina J. Mikucki.
„DELFI“ INF.
