Kai visas pasaulis gaudė žinias apie prieštaringai vertinamos asmenybės, masinių vedybų ceremonijomis išgarsėjusio Sun Myung Moono sunkiai įsivaizduojamoje prabangoje skęstančias laidotuves, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė buvo viena iš dešimčių tūkstančių Seule palydėjusiųjų religinį lyderį amžino poilsio.
Laidotuvės stulbino
Visuotinės taikos federacijos į Pietų Korėjos sostinėje vykusią konferenciją pakviestai panevėžietei teko vienintelį kartą gyvenime pasitaikanti galimybė unikalias laidotuves stebėti ne iš tolo, o pasodintai tarp garbingiausių ceremonijos dalyvių.
„Į Seulą tikrai dar sugrįšiu, bet to, ką pamačiau laidotuvėse, nebūčiau galėjusi nė įsivaizduoti ir daugiau niekada nebeišvysiu. Tai buvo nepakartojama“, – dar neišblėsusiais įspūdžiais gyvena tik prieš kelias dienas iš Seulo sugrįžusi D.Kriščiūnienė.
Didžiules minias pritraukusios sekėjų mesiju laikomo Sun Myung Moono laidotuvės organizuotos jo paties įkurtos ir bene prieštaringiausiai pasaulyje vertinamos religinės organizacijos Susivienijimo bažnyčios valdose Gapjonge į rytus nuo Seulo. Maždaug 1000 hektarų užimančiose valdose atsilikusį ir izoliuotą rajoną Sun Myug Moonas pavertė klestinčia ir modernia valstybe valstybėje.
Didžiulėje ir kalnų apsuptoje teritorijoje iškilo dešimtys modernių pastatų – švietimo įstaigų, ligoninė, kurioje paskutines gyvenimo dienas leido Susivienijimo bažnyčios lyderis. Pačiame rajono centre specialiai laidotuvėms pastatytas altorius su Sun Myug Moono nuotrauka, įrėminta gyvų gėlių žiedais.
Šimtus tūkstančių porų sutuokęs žmogus į paskutinę kelionę išlydėtas neįsivaizduojamos daugybės žiedų apsuptyje: gėlės nuklojo taką iki altoriaus, jo prieigose – milžiniško dydžio gyvų gėlių kilimai, žiedai puošė ir kilometro ilgio kelią iki komplekso, ir net laidotuvių ceremonijos automobiliai nuo ratų iki stogų buvo dekoruoti žiedais.
Tūkstantinėje minioje – ir lietuviai
D.Kriščiūnienė nesiima spėlioti, kiek bent preliminariai žmonių atsisveikino su Sun Myung Moonu.
Tądien, kai konferencijos dalyviai, į Seulą susirinkę iš Visuotinės taikos federacijos vienijamų 186 valstybių, buvo pakviesti dalyvauti laidotuvių ceremonijoje, milžiniškoje salėje velionio gedėjo dešimtys tūkstančių. Vien iš Japonijos į laidotuves buvo pakviesta maždaug 30 tūkst. žmonių. Milžiniškoje minioje, D.Kriščiūnienės žiniomis, tebuvo keletas lietuvių – ji ir du Visuotinės taikos federacijos atstovai vilniečiai.
Su Sun Myung Moonu atsisveikino vienas po kito giedantys chorai, kvapą gniaužė, kai milžiniška minia savo lyderiui giedojo himną.
D.Kriščiūnienei ir kitiems Taikos konferencijos dalyviams buvo suteikta galimybė iškilią asmenybę pagerbti tik prie altoriaus. Karsto išnešimo ceremoniją ir palydėjimo į amžino poilsio vietą jie stebėjo per ekraną, vaišindamiesi laidotuvių organizatorių surengtame furšete.
Nuo skurdžiausios iki lyderės
„Protingiausias“ pasaulyje meilės ir paklusnumo miestas, priglaudęs apie 15 mln. gyventojų, kiekvieną minutę jaučiantis grėsmingosios kaimynės Šiaurės Korėjos kvėpavimą, tačiau vis tiek gebantis išlaikyti dievišką ramybę ir svetimšalius stebinti pozityviai nusiteikusiais žmonėmis. Tokį įspūdį D.Kriščiūnienei padarė Seulas. Pietų Korėja – pavyzdys, kaip per vienos kartos gyvenimą skurstančią šalį paversti ekonomiškai viena stipriausių pasaulyje.
Pietų Korėja kaip nepriklausoma valstybė gyvuoja vos 60 metų – iki 1948-ųjų šalis buvo Japonijos kolonija. Dabar kone kiekvieno lietuvio namuose galima rasti LG televizorių, „Samsung“ mobilųjį telefoną. Ir „Hyundai“ automobiliai gaminami Korėjoje.
Sutuoktinį išrenka tėvai
Pasak D.Kriščiūnienės, net turistui neįmanoma nepastebėti itin glaudaus tėvų ir vaikų ryšio.
„Pietų Korėjoje šeima – didžiausia vertybė. Kiek teko domėtis, skyrybų ten labai mažai. Gražu buvo stebėti, kaip savaitgalį masiškai pramogauja šeimos: tėvai ir vaikai kartu dalyvauja tiesiog gatvėse rengiamose estafetėse, muziejų organizuojamuose užsiėmimuose. Lietuvoje pasigendu tokio bendravimo“, – teigė D.Kriščiūnienė.
Nuo mažų dienų vaikams atiduodantys visą dėmesį tėvai turi milžinišką įtaką savo atžaloms. Skrupulingai tradicijų besilaikančiose šeimose tėvai, kol gyvi, viską sprendžia už vaikus – ne tik kur mokytis, kokią profesiją rinktis, bet ir su kuo susituokti, kiek atžalų susilaukti ar kur dirbti. Tiesa, XXI amžiuje šis reiškinys keičiasi – bent jau antrąsias puses jauni korėjiečiai pradeda rinktis patys.
Pasak D.Kriščiūnienės, tarp korėjiečių itin tvirti giminystės saitai. Pietų Korėjos gyventojai itin išgyvena dėl įvykių kaimyninėje Šiaurės Korėjoje – su ten skurstančiais ir net ties bado riba balansuojančiais giminaičiais jie neturi galimybės matytis dešimtmečius.
Plepalams neturi laiko
Neatsitiktinai Seulas pernai nominuotas „išmaniausiu“ pasaulio miestu. Visas naujausias technologijas pirmiausia išbando korėjiečiai. Netgi juokaujama, kad jie turi pinigų tiek, jog viską gali nusipirkti, ir tikrai pirks viską, kas pasaulyje atsirado nauja.
Pasak D.Kriščiūnienės, netgi metro sudėtinga sutikti nieko neveikiantį jauną korėjietį – tarsi susitarę visi jaunuoliai įkniaubę akis į planšetinius kompiuterius ar išmaniuosius telefonus, vienas kitas, dažniausiai vyresnio amžiaus, Seulo gyventojas laiką metro išnaudoja ne darbui, o meditacijai. Nors Pietų Korėjos sostinės metro naudojasi per 20 mln. žmonių ir traukiniai niekada nebūna pustuščiai, tačiau, pasak D.Kriščiūnienės, juose – ideali švara.
Korėjiečiai valdo laiką, kad nė minutė neištekėtų be naudos – tokį įspūdį susidarė D.Kriščiūnienė, pripratusi prie tingiai pro autobusų langus besižvalgančių tautiečių, dar mokančių neskubėti ir surandančių laiko net darbo dieną paplepėti su kaimynais.
„Korėjiečiai nešvaisto laiko plepalams“, – pažymi keliautoja.
Tiesa, anot jos, Seulo metro – didžiausias iššūkis turistams, mat angliškų užrašų reta pamatyti, visa informacija pateikta korėjiečių raštu – hieroglifais.
D.Kriščiūnienė įsitikinusi, kad juos perprasti nebūtų sudėtinga, mat korėjietiškoje abėcėlėje hieroglifų ne daugiau nei raidžių lietuviškoje. Nors mokytis korėjiečių kalbos darosi madinga ne tik Rytų pasaulyje, bet ir Europoje, perprasti jos tarimą europiečių liežuviams – misija įmanoma, bet itin sunki.
Šamanai „išmaniausio“ miesto gatvėse
Seulo gatvės – tarsi nuolatos banguojanti jūra žmonių. Atrodo, kad miestas niekada neužmiega, o visas gyvenimas verda ne namuose už durų, o tiesiog gatvėje, kur galybė prekeivių, išrikiavę savo prekystalius siūlo suvenyrus ar pasisotinti nacionaliniais aštriais patiekalais.
„Jei mūsų mokyklos virtuvėje indai būtų sutvarkyti taip, kaip Seulo užeigose, turėtume problemų su higienistais. Nors jų virtuvės nėra tokios sterilios, kaip mūsų maitinimo įstaigose, bet niekas jų nebaudžia, o kai vienoje kavinėje pradėjau teirautis apie sanitarines sąlygas, likau nesuprasta“, – pasakojo D.Kriščiūnienė.
Gatvėse įsikūrę ir šamanai, siūlantys praskleisti šydą į ateitį – paskaityti iš rankų, veido linijų, iškviesti mirusių protėvių dvasias.
Kiekviena pėda žemės Seule verta įspūdingos sumos. Daugiamilijoniniame mieste vietos tiek mažai, kad į dangų kyla vienas su kitu aukščiu besivaržantys dangoraižiai, o ant namų stogų sodinami ištisi parkai.
2015-aisiais numatomas baigti aukščiausias pastatas sieks net 556 metrus.
Iš darbo – tik po viršininko
Pasak D.Kriščiūnienės, europiečio Pietų Korėjoje negali nestebinti ypatingas vietinių paslaugumas. Turistę netgi glumino, rodos, nesiliaunantis korėjiečių lankstymasis pasisveikinant, atsisveikinant, dėkojant.
„Seule teko apsilankyti banke. Darbo dieną tarnautojai pradėjo išsirikiavę ir nusilenkę pirmiesiems klientams. Ypač daug dėmesio senjorams. Metro įlipus pagyvenusiai damai iš karto pašoko jaunuoliai užleisti vietos“, – pasakojo D.Kriščiūnienė.
Korėjiečiai garsėja kaip darboholikai, jie triūsia nuo 8 iki 18 val. Tačiau darbo vietos niekada nepalieka anksčiau nei viršininkas, nors šis namo gali neskubėti tik todėl, kad, tarkim, susipyko su žmona. Darbuotojai tik neseniai sulaukė malonės – laisvadieniu paskelbto ir šeštadienio D.Kriščiūnienei susidarė įspūdis, kad Seulo gyventojai vis dėlto laimingi žmonės.
„Gatvėje teko matyti vienintelį elgetą paralyžiuotomis kojomis, prašiusį konkrečios sumos gydymui. Korėjiečiai ypač daug dėmesio skiria išsilavinimui ir darbui, jų pragyvenimo lygis aukštas ir mums kosminėmis atrodančios kainos vietiniams lengvai prieinamos“, – teigė keliautoja.
Seule kainos iš tiesų gąsdina turistus iš pokomunistinės šalies. Pasak D.Kriščiūnienės, už papuošalą, Lietuvoje kainuojantį 500 litų, Seule tektų pakloti per 2000 JAV dolerių.
Išmoko grožėtis arbata
Seule dera į priekį sparčiai žengiantis modernusis pasaulis ir praeitis. Pastarosios svarbiausias akcentas – net penkeri karališkieji rūmai, pastatyti paskutinės ir ilgiausiai Korėją valdžiusios dinastijos.
Turistams nepakartojamą įspūdį padaro Didžiuosiuose rūmuose vykstančios senoviniais ryškiaspalviais drabužiais vilkinčių sargybinių pasikeitimų ceremonijos, vidiniuose kiemuose išsidėstę parkai su tvenkiniais, pilnais žydinčių lotosų, nameliai, kviečiantys turistus dalyvauti arbatos gėrimo ceremonijoje. D.Kriščiūnienė teigė iš korėjiečių išmokusi geriant arbatą ne tik mėgautis jos skoniu ir kvapu, bet ir leisti akims pasimėgauti arbatos grožiu – nuostabia spalva ir arbatinyje išsiskleidusiais arbatžolių žiedais.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
