Iškirtus didelius miškų plotus Pietų Amerikoje, Amazonės baseine, sumažėjo kritulių ir pakito klimatas visame regione, nustatė Australijos mokslininkai.
Sumažėjus miškų plotui, mažiau vandens išgarinama į atmosferą, todėl mažiau lyja, sako Australijos branduolinių tyrimų organizacijos aplinkos skyriaus direktorė Ann Henderson-Sellers.
Tokia išvada padaryta tiriant sunkiojo vandens balansą atmosferoje. Šio vandens į orą daugiau išskiria augalai negu ežerai ir upės. Įprastą vandenį sudaro du vandenilio atomai ir vienas deguonies, o sunkiajame vandenyje vietoj vandenilio yra jo sunkesnis izotopas, vadinamas deuteriu.
“Augalai išskiria vandens molekules “nesvarstydami” ar jos sunkiosios, ar įprastosios”, – aiškino mokslininkė, stebėjusi vandens ciklą Amazonei tekant į Atlanto vandenyną. Nustatinėta, kiek vandens išgaruoja ir su lietumi patenka į jūrą. Pastebėta, kad nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio sumažėjo sunkiojo vandens atmosferoje.
Vienintelis logiškas paaiškinimas – sunkusis vanduo nebeišskiriamas į atmosferą iš Amazonės augmenijos, jo mažiau lietaus vandenyje, nes augmenijos paprasčiausiai pasidarė mažiau. Taip įrodomas ryšys tarp miškų kirtimo ir kritulių. “Medžiai atlieka svarbų vaidmenį pernešant sunkiojo vandens molekules į atmosferą. Pirmą kartą parodėme, kad miškų kirtimas veikia kritulius”, – aiškino E. Henderson-Selers.
Amazonė yra antroji pagal ilgumą upė pasaulyje (6400 km), bet vandeningumu jai neprilygsta nė viena kita upė. Ji atneša penktadalį į pasaulinį vandenyną patenkančio gėlo vandens.
Amazonės drėgnieji miškai užima 6 milijonų kvadratinių kilometrų plotą – ne veltui šis baseinas vadinamas “Žemės plaučiais”.
ELTA
