Visas krikščioniškas pasaulis lapkričio pirmomis dienomis mini Visų šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo dienas. Artimųjų kapų negalintys aplankyti tautiečiai per Vėlines žvakutę mirusiesiems uždega mintyse.
Meksikiečiai tiki, jog mirusiųjų sielos yra amžinos: jos gali keliauti pirmyn ir atgal iš šio pasaulio į kitą. Todėl Mirusiųjų dieną gyvieji ir anapus iškeliavę artimieji turi galimybę susitikti.
Prisimena palikusiuosius pasaulį
Švedijoje gyvenanti, tačiau Panevėžyje gimusi ir augusi Vaida Meidutė-Strazdauskienė tvirtina, kad Vėlinių diena svetur esantiems tautiečiams būna kupina liūdesio. Dauguma jų netgi neturi galimybės aplankyti artimųjų kapų.
„Lietuviai yra prisirišę prie savo šaknų bei tradicijų, su kuriomis užaugo“, – „Sekundei“ teigė lietuvių bendruomenės Švedijoje vicepirmininkė Vaida.
Panevėžio kapinėse, kur amžino atilsio atgulė jos tėvai ir seneliai, per šešiolika gyvenimo Švedijoje metų, V. Meidutė-Strazdauskienė lankėsi vos porą kartų. Ji neslepia, kad lapkritį parvykti į Lietuvą sudėtinga. Vaikai būna pasinėrę į mokslus, o noras į gimtąjį kraštą grįžti Kalėdoms dažnai nusveria mintis apie apsilankymą per Vėlines.
Skirtingai nei Lietuvoje, Švedijoje Visų šventųjų diena minima ne lapkričio 1-ąją, o pirmąjį lapkričio savaitgalį. Šiais metais – lapkričio 5-ąją. Kitą dieną, sekmadienį, bus prisimenami bei pagerbiami į anapilį išėję artimieji. Ši diena Švedijoje vadinama Visų sielų diena.
„Šventaisiais laikomi ne tik Bažnyčios paskelbtieji, bet ir gerus darbus darę ir pavyzdingais žmonėmis buvę mirusieji. Ši diena švedams yra susikaupimo bei gyvenimo ir mirties neišvengiamumo apmąstymų diena“, – pasakojo Vaida.
Švediškame kalendoriuje lapkričio 1-oji yra įprasta diena, o pirmasis šeštadienis laikomas šventine.
Mirusieji Švedijoje pagerbiami panašiai, kaip ir Lietuvoje. Žmonės lanko artimųjų kapus, neša ant jų gėlių, uždega žvakutes. Bažnyčių programa šios dienomis būna išskirtinai gausi. Mišios, giesmės, maldos skiriamos mirusiųjų garbei bei likusių gyventi rimčiai.
„Šiomis dienomis bažnyčiose budi įvairios palaikymo grupės, pasirengusios ištiesti pagalbos ranką neseniai netektį išgyvenusiems žmonėms“, – sakė V. Meidutė-Strazdauskienė.
Kapų dažnai nelanko
V. Meidutė-Strazdauskienė teigia, kad Švedijoje niekas neskuba, skiria laiko susitaikyti su netektimi, todėl trys ar keturios savaitės nuo mirties iki laidotuvių dienos yra normalus reiškinys.
Lietuvių bendruomenės Švedijoje vicepirmininkė atskleidžia, kad švedų santykis su artimaisiais nėra toks glaudus kaip lietuvių. Jie brandaus amžiaus sulaukusių tėvų patys neslaugo, o pagalbos prašo savivaldybių, šios paskiria į namus atvykstančias slauges ar vietą senelių namuose.
„Tai nėra laikoma kažkuo netinkamu. Nei senoliai, nei jų vaikai dėl to nemato nieko blogo – juk visi turi savo gyvenimus, – pasakojo Vaida. – Mesti darbus ar priimti sprendimą, kuris iš tavęs atimtų mažiems vaikams skiriamą laiką, švedams yra nesuvokiama. Visuomenėje egzistuoja sistema, prie kurios visi yra įpratę.“
Netgi laidotuvės Švedijoje paprastai būna planuojamos suderinus artimiesiems patogią datą. V. Meidutė-Strazdauskienė teigia, kad niekas neskuba, skiria laiko susitaikyti su netektimi, todėl trys ar keturios savaitės nuo mirties iki laidotuvių dienos yra normalus reiškinys.
„Per šermenis dėmesys sutelkiamas į šeimos narius, o ne į palydėti atėjusius pažįstamus. Dažniausiai apsiribojama keliomis valandomis rimties prie velionio urnos“, – kalbėjo moteris.
Dauguma švedų į laidotuves nesiveda net ir ūgtelėjusių vaikų. Vietiniai pažintį su laikinumo ir mirties suvokimu bei gedulo nuotaikomis stengiasi atitolinti.
Vaida atskleidžia, jog skirtingai nei tautiečiai švedai artimųjų kapų dažnai nelanko. Nebent tai būtų neseniai pasaulį palikęs sutuoktinis.
Kone visi mirusieji Švedijoje yra kremuojami, tad kapinės šalyje užima kur kas mažesnius žemės plotus. Patiems kapinių tvarkyti nereikia, tuo pasirūpina prižiūrėtojai. Įprastai švediškos kapinės atrodo taip: panašaus didumo, kuklūs paminklai, žolytė ir dekoratyviniai krūmai.
„Visi kapeliai, net ir tie, kurių nebėra kam aplankyti, yra prižiūrimi vienodai. O lietuvių kapinės labai gerai išduoda šeimos narių santykius ir, drįsiu sakyti, netgi finansines galimybes, – tvirtino moteris. Ir pridūrė: Mano pažįstama Lietuvoje mirus mamai ėmė paskolą vien tam, kad sutvarkytų kapą. Švedams tai būtų nesuvokiama ir nepriimtina.“
Vietiniai geriau sumoka didesnius mokesčius savivaldybėms, kurios paskirsto lėšas ir skiria jas kapinių prižiūrėtojams įdarbinti, vejai, takams, apšvietimui sutvarkyti.
Helovinas užvaldęs Ameriką
Helovinas yra viena pagrindinių Jungtinių Amerikos Valstijų metų švenčių. Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė tvirtina, kad mirusiųjų diena, kaip ir visų šventųjų minėjimas, yra likę užmaršty.
Švedijoje pagreitį įgauna ir naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją švenčiama Helovino šventė. V. Meidutė-Strazdauskienė pažymi, kad ji šalyje įsitvirtino 1990-ųjų viduryje.
„Tai komercinė šventė, prasidėjusi nuo vaikų gąsdinimo ir pokštų. Dabar atrakcijos siūlomos įvairaus amžiaus grupėms. Barai ir klubai paprastai kviečia į kaukių ir siaubo vakarėlius suaugusiesiems. Pramogų ir prekybos atstovai šią šventę nukopijavo nuo amerikiečių. Švediškas Helovinas atrodo amerikietiškai“, – šypsojosi moteris.
Švedijos lietuvių bendruomenėje šiai šventei dėmesio nėra skiriama ir tautiečiai jos nesureikšmina. O norintieji Helovino vakarėlius organizuojasi savarankiškai.
Pačiai Vaidai Helovino šventėje teko dalyvauti prieš keletą metų viename iš Helsingborgo miesto pramogų centrų.
„Kadangi tai moderni ir senų tradicijų neturinti šventė, tad įspūdžiai tebuvo momentiniai. Giliai į atmintį neįstrigo“, – tvirtino V. Meidutė-Strazdauskienė.
Moteris sako, jog švęsti Heloviną noras kyla tik jos keturiolikmetei dukrai, prisipirkusi saldainių ji keliauja pas kurią nors draugę į namus ir žiūri paauglėms skirtus siaubo filmus.
Skirtingai nei Europoje, Helovinas yra viena pagrindinių Jungtinių Amerikos Valstijų metų švenčių. Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė tvirtina, kad mirusiųjų diena, kaip ir visų šventųjų minėjimas, yra likę užmaršty.
„Helovino šventės šaknys slypi pagonybėje ir ji iš esmės panaši į mūsiškes Užgavėnes. Šventės kostiumo tikslas išgąsdinti ir atbaidyti piktąsias dvasias“, – “Sekundei” tvirtino V. Rykštaitė.
Ji neneigia, jog tai yra vaikų šventė. Tačiau į ją labai noriai įsitraukia ir suaugusieji. Vieni šiai šventei ruošiasi kruopščiai ir apgalvotai: siuvasi kostiumus ir suka galvas, kaip jie nori atrodyti šiais metais. Kiti apdarus nusiperka paskutinę akimirką prekybos centre. Vaiva pažymi, jog labiausiai į pasirengimą Helovinui įsitraukia siūti mokančios močiutės.
Uždega žvakutę namuose
V. Rykštaitė teigia iš dalies suprantanti neigiamą lietuvių požiūrį į Helovino šventę.
„Galbūt erzina, kai komercinis plastiku šiugždantis importinis Helovinas mėgina užgožti mūsų nuostabias Vėlines. Be to, juk turime savo Užgavėnes“, – atvirai kalbėjo moteris.
Tačiau JAV Vaiva niekuomet nėra išgirdusi neigiamų šventės vertinimų. Jai teko pačiai dalyvauti Helovino šventėje Havajuose. Pernai ji buvo apsitaisiusi žmogumi, kuris nerūšiuoja šiukšlių, nes, jos įsitikinimu, tokie žmonės yra grėsmingi aplinkai.
„Man patinka pati persirengimo idėja – kostiumas gali skelbti žmogaus ideologiją, išduoti kompleksus arba, priešingai, iš jų išlaisvinti. Vienintelis Helovino minusas – per daug girtų žmonių gatvėse. Bet ši problema būdinga daugeliui masinių švenčių“, – pabrėžė Vaiva.
Havajuose daugiau nei pusė gyventojų yra azijiečiai, taip pat gyvuoja Meksikos, žemyninės Amerikos, Mikronezijos, Portugalijos ir senosios Havajų kultūros bendruomenės. Visos jos turi savitas tradicijas ir skirtingus santykius su mirusiaisiais bei skirtingai atrodančias kapines.
„Havajiečių kapinės nėra mums įprastų paminklų, ten telkiamasi į gamtos objektus – uolas, lavos akmenis, medžius. Yra ir senos japonų kapinės su šiek tiek į mūsiškius panašiais paminklais ir minimalistinė JAV karo veteranų poilsio vieta, – kalbėjo V. Rykštaitė. – Stipriausias ryšys su napiliu jaučiamas Meksikos kultūroje. Tačiau JAV ir amerikietiškuose Havajuose tradicijos lankyti kapus nėra.“
Vaiva Vėlinėms svarbą teikdavo gyvendama Lietuvoje. Būdama Havajuose šią dieną žvakutę uždega namuose ir pagalvoja apie mylimus, iš šio pasaulio išėjusius artimuosius.
Dalyvauja mišiose
Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Di Meglio per Vėlines niekuomet nesilanko Romoje esančiose kapinėse. Tačiau su visa šeima stengiasi dalyvauti Šv. Mišiose.
Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Di Meglio per Vėlines niekuomet nesilanko Romoje esančiose kapinėse. Tačiau su visa šeima stengiasi dalyvauti šv. Mišiose.
Italijoje Visų šventųjų diena bei Vėlinės minimos tuo pačiu metu, kaip ir Lietuvoje. Lapkričio 1-oji paskelbta ne darbo diena.
Šv. Kazimiero kolegija kasmet aukoja šv. Mišias istorinėse Verano kapinėse lietuvių koplyčioje.
Ši amžino poilsio vieta yra vienos seniausių Romos kapinių, kur romiečiai pradėti laidoti prieš 2000 metų. Oficialiai kapinės įkurtos 19 amžiaus pradžioje ir apima apie 80 hektarų žemės plotą. Dėl savo kultūros paminklų paveldo vadinamos muziejumi po atviru dangumi.
„Šv. Kazimiero kolegijai priklausančioje koplyčioje ilsisi iškilūs lietuvių dvasininkai, vienuoliai ir seserys. Čia taip pat yra palaidotas vienas iš 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“, – kalbėjo E. Di Meglio.
Ji sako, kad Italijoje kapinės kitokios nei lietuvių. Čia šeimos gali turėti savo koplyčią, kurioje yra laidojami visi šeimos nariai. Mirusieji laidojami ir lietuviams įprastu būdu – užkasant kūną. Tačiau po penkerių metų kūnai yra perkeliami į mažesnes urnas.
„Yra sukurta tarsi kapų siena, reikalinga dėl vietos stokos“, – paaiškino moteris.
Puoselėja šeimos tradicijas
E. Di Meglio užaugo šeimoje, kurioje visuomet buvo puoselėjamos tradicijos. Ji iki šiol mena dienas, kai močiutė, mamos mama, dar vaikystėje prieš Vėlines ją vesdavosi sutvarkyti kapų, kad Mirusiųjų dieną jie būtų švarūs ir tvarkingi.
„Man mirusiųjų pasaulį perteikė kaip artimą, kurio nereikia bijoti. Paaiškino, kad ryšys su mirusiu žmogumi niekuomet nenutrūksta ir atmintyje jis visuomet išlieka gyvas“, – tikino Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Gyvendama Lietuvoje Elzė lapkričio 1-ąją su šeima visuomet dalyvaudavo mišiose, o po jų lankydavo artimųjų kapus, sukalbėdavo maldą, uždegdavo žvakutes ir padėdavo gėlių.
„Nuo mažų dienų buvau mokoma pastebėti artimą. Visuomet sutvarkydavome ir apleistą kapą, ant jo uždegdavome žvakutę, – prisiminimais dalijosi moteris. – Netoli senelio kapo yra mažas, niekieno netvarkomas ir nelankomas kapelis. Man močiutė sakydavo, kad ten palaidotas vaikas, ir man duodavo užduotį jį sutvarkyti. Net užaugusi visuomet prie jo sustoju ir uždegu žvakutę.“
Aplankiusi kapines visa šeima rinkdavosi pas močiutę, pabendraudavo, prisimindavo mirusiuosius. Neaplenkdavo ir artimųjų, palaidotų kituose miestuose, juos aplankydavo savaitgalį prieš Vėlines.
E. Di Meglio tvirtina, kad religija italų šeimose yra labai svarbi. Jau nuo mažens vaikus stengiamasi įtraukti į bažnyčios gyvenimą. Todėl sekmadienį mažųjų Mišiose niekuomet netrūksta.
Italijoje egzistuoja dviejų tipų mokyklos: valstybinės bei globojamos vienuolynų. Pastarosios yra mokamos, tačiau veikia pagal švietimo ministerijos programą.
„Jose nuo mažų dienų puoselėjamos krikščioniškos vertybės. Aš savo dukrą leidžiu būtent į tokią mokyklą. Tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimo laisvė…“ – sakė moteris.
Ji su šeima kiekvieną sekmadienį stengiasi apsilankyti šv. Mišiose, ypač vaikų.
Kaštonų šventės nenustelbia
Ispanijoje su šeima gyvenanti Agnė sako, kad mirusiųjų dienos išvakarėse ispanai vaišinasi ypatingai paruoštais keptais kaštonais, iš maltų migdolų pagamintais pyragaičiais, cukruotais riešutais, vaisiais, laiką leidžia bendraudami ir gerdami saldų vyną.
Kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, lapkričio pirmąją Ispanijoje minima Visų šventųjų diena. Tačiau šią dieną ar išvakarėse katalonai taip pat švenčia Kastanjadą – Kaštonų šventę. Ispanijoje su šeima gyvenanti Agnė sako, kad ši diena ypatinga tuo, kad mirusiųjų dienos išvakarėse susirinkusi šeima vaišinasi ypatingai paruoštais keptais kaštonais, iš maltų migdolų pagamintais pyragaičiais, cukruotais riešutais, vaisiais, laiką leidžia bendraudami ir gerdami saldų vyną.
Prieš daugelį metų šitaip būdavo pažymimas derliaus nuėmimas. Agnė atskleidžia, kad tradicija valgyti kaštonus naktį iš lapkričio pirmosios į antrąją atėjusi iš senųjų papročių. Bažnyčios varpininkas turėjęs skambinti varpais ištisą naktį, kad tikintiesiems primintų pareigą aplankyti savo mirusių artimųjų kapus. Tam, kad turėtų jėgų šiam darbui, jis valgydavo keptus kaštonus, kad nebūtų taip sprangu, užsigerdavo jaunu saldžiu vynu.
Barselonos gatvėse visą žiemą galima išvysti Kastanjerą – moterį, kuri savo kioskelyje skrudina kaštonus ir juos pardavinėja iš laikraščio susuktame popierėlyje. Moteris, apsivilkusi senais, nudėvėtais drabužiais, apsigobusi skara ir palinkusi virš kaštonams kepti skirtos ugnies, yra mitinis personažas.
„Spalio 31 dieną vaikai į mokyklą visuomet ateina persirengę. Mergaitės būna panašios į kastanjeras, berniukai dėvi raudoną kepurytę ir languotus marškinius. Vaikus tą dieną aplanko pati Kastanjera: jie kartu dainuoja dainas, žaidžia, vėliau moteris kiekvienam padalina po saują kaštonų. Tai nuostabi šventė vaikams“, – tikina ponia Agnė.
Ji kartu su vaikais šiais metais ruošiasi švęsti pirmąją Helovino šventę. Nors moteris dar pernai buvo griežtai nusiteikusi prieš tokias linksmybes, tačiau šįmet nusileido.
„Pamačiau, jog vaikams tai smagu. Jiems viskas įdomu, nepaliauna klausinėti. Lapkričio 1-ąją kartu planuojame pavaikštinėti po kapus, noriu savo vaikams papasakoti apie lietuviškas tradicijas, apie savo senelius ir panašius dalykus“, – atviravo Agnė.
Mirusiųjų diena išsiskiria unikalumu
Mirusiųjų diena Meksikoje yra kone didžiausia ir svarbiausia meksikiečių šventė, vietiniai jai negaili laiko ir pinigų.
Mirusiųjų diena Meksikoje yra kone didžiausia ir svarbiausia meksikiečių šventė, vietiniai jai negaili laiko ir pinigų. Kelionių agentūros „Travel Planet“ vadovė Gabrielė Štaraitė pasakoja, kad prieš kelis tūkstantmečius ją buvo įprasta švęsti ištisą mėnesį, tačiau šiomis dienomis – šventė trunka dvi dienas, lapkričio pirmą ir antrą dienomis.
„Lapkričio pirmoji – mums, katalikams, žinoma kaip Visų šventųjų diena, tačiau Meksikoje ši diena skirta mirusiems vaikams bei kūdikiams pagerbti ir yra vadinama Mažųjų angelų diena. Lapkričio antroji – mūsų Vėlinės ir meksikiečių Mirusiųjų diena – skirta pagerbti mirusiems suaugusiesiems“, – kalbėjo G. Štaraitė.
Meksikiečiai tiki, jog mirusiųjų sielos yra amžinos: jos gali keliauti pirmyn ir atgal iš šio pasaulio į kitą. Todėl Mirusiųjų dieną gyvieji ir anapus iškeliavę artimieji gali susitikti.
Mirusiųjų diena švenčiama visoje Meksikoje, tačiau įvairiuose šalies regionuose ir net atskiruose kaimuose tradicijos skiriasi.
„Prieš perimant ispaniškąsias tradicijas, vietiniai gyventojai ypač vertino skeletus ir kaukoles – tai buvo jų trofėjai, naudoti per ritualus kaip mirties ir atgimimo simboliai. Šiomis dienomis kaukolių ir skeletų simbolis taip pat išlikęs. Iš cukraus gaminami saldainiai-kaukolės, tai Mirusiųjų dienos tradicija“, – kalbėjo moteris.
Miestuose įprasta mažą kaukolėlę palikti šalia artimojo kapo. Tuo metu kaimuose šią dieną ruošiami ir prie kapo paliekami tradiciniai šventiniai patiekalai.
Dalis meksikiečių Mirusiųjų dieną renkasi paminėti namuose, todėl vienu svarbiausių šventės atributų tampa altorėlis artimiesiems. Jis atspindi keturias pasaulio stichijas – vandenį, vėją, ugnį ir žemę.
„Įprasta į šventę pasikviesti svečių, pasigrožėti altorėliu ir taip prisiminti artimuosius“, – tikino kelionių agentūros vadovė.
Kita dalis Meksikos gyventojų važiuoja į kapines, kur palieka gėlių, artimųjų nuotraukų, žvakučių, maisto ir gėrimų. Žmonės amžino poilsio vietoje gali pasilikti visai nakčiai.
„Jie užsisako muzikantus, šie atlieka artimiesiems patikusias dainas, vieni kitiems pasakoja džiaugsmingus nutikimus, patirtus su mirusiaisiais, – pasakojo G. Štaraitė. – Šiomis dienomis vis labiau plinta naujoviški Mirusiųjų dienos šventimo būdai – žmonėms persirengus skeleto kostiumais ir išsidažius veidą kaukolėmis, rengiamos bendruomenės šventės, paradai gatvėse, festivaliai universitetų miesteliuose.“
Audinga SATKŪNAITĖ
