Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių uždanga jau nusileido, tačiau panevėžiečių sportininkų emocijos neatslūgo. Nors ši olimpiada nebuvo pati sėkmingiausia, tačiau Panevėžys turi kuo didžiuotis – olimpinėse žaidynėse dalyvavo net septyni panevėžiečiai.
33-ejų metų S.Krupeckaitė apie karjeros pabaigą dar tikrai nekalba, bet ar dalyvaus Tokijo olimpinėse žaidynėse, nėra apsisprendusi.
Rezultatai netenkino, bet nuotaikos geros
Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad svarbiausias šio mėnesio įvykis – Rio de Žaneire vykusios olimpinės žaidynės. Viso pasaulio dėmesį prikaustęs didžiausias sporto renginys reikšmingas ir Lietuvai. O dar džiugiau, kad dalis olimpiadoje dalyvavusių sportininkų gimė ir užaugo Panevėžyje.
Deja, olimpinėse žaidynėse ne visiems panevėžiečiams pavyko sublizgėti. Dviratininkas Ignatas Konovalovas viršijo laiko limitą ir nepateko tarp klasifikuotų 63 lenktynių dalyvių. O Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės sportininkas Justinas Kinderis po ypač nesėkmingai susiklosčiusios jojimo rungties prarado galimybę kovoti dėl medalio.
Kiek geriau Rio olimpiadoje sekėsi dviratininkei Simonai Krupeckaitei ir debiutavusiam plaukikui Simonui Biliui.
Iš Panevėžio kilusiam dviratininkui I. Konovalovui – tai jau trečiosios olimpinės žaidynės. 2004 m. Atėnuose 18-metis lietuvis buvo jauniausias visų žaidynių dviratininkas. Tada jis dar varžėsi treko varžybose, o 2008 m. į Pekiną vyko jau kaip plento dviratininkas.
„Asmeniškai iš sportinės pusės nesijaučiu daug nuveikęs, nors vykdamas į Rio žinojau, kad trasa nelabai man tinka, be to, išvykau neišsigydęs peties traumos, kuri trukdė tiek paskutiniam pasiruošimui, tiek startui. Tačiau bet kokiu atveju olimpinės žaidynės yra toks renginys, kuriame kiekvienas sportininkas nori dalyvauti. Tad nuotaika gera, nors rezultatai ir netenkino“, – „Sekundei“ teigė I. Konovalovas.
Jautėsi olimpinė dvasia
I.Konovalovas teigia, kad šių Rio žaidynių organizavimas, palyginti su Atėnų ir Pekino, labai prastas. Asmeninio alb. nuotr.
Pieš išvykdamas į Rio de Žaneirą Ignatas spaudoje skaitė straipsnius apie olimpinį kaimelį, ten kylančias problemas, todėl iš anksto žinojo, kad ne viskas bus rožėmis klota. Sužinojęs apie ten siaučiančius vagis Ignatas rakindavo lagaminą, kambariuose nepalikdavo vertingų daiktų.
„Esu nemažai keliavęs, tad įpratęs prie nesaugumo jausmo. Kiek labiau daiktus ir save saugojau pirmosiomis dienomis, bet po to, kai nieko nenutiko, apsipratau, kad nėra ten jau taip blogai. Į skersgatvius nelindom, bet kai važiavome su „Uber“ – paslaugas teikiančiu taksi vairuotoju, jis Rio centre patekus į spūstis užrakino duris“, – pasakojo Ignatas.
Dviratininkas sako, kad šių žaidynių organizavimas, palyginti su Atėnų ir Pekino, labai prastas. Organizatoriai dažnai vėluodavo į startą, sportininkai išvažiuodavo beveik valanda vėliau, nei buvo sutarta. Dviratininkai treniruodavosi kur pakliūva. Tačiau, anot I. Konovalovo, olimpinė dvasia jautėsi.
„Visi linksmi, draugiški, daugelis sportininkų mielai keitėsi ženkleliais. Lietuviai visi labai šaunūs. Bendravome lifte, koridoriuose ir valgykloje. Pasidomėdavome, kada startai, palinkėdavom sėkmės, nes pamatyti tautiečių pasirodymų tiesiog nespėdavom. Daug bendrauti su brazilais neteko, bet
savanoriai, dirbantys kaimelyje, labai paslaugūs ir nuoširdūs“, – sakė Ignatas.
Anot sportininko, brazilai vieni geriausių sirgalių pasaulyje, nes jie palaiko visus savo sportininkus, ir nesvarbu, ar jis pirmas, ar paskutinis.
„Šis jų bruožas įstrigo žiūrint pasirodymus per televiziją ir man pačiam teko pasiekti finišo liniją jau gerokai atsilikus nuo grupės kartu su brazilu, tai ovacijų jis sulaukė, lyg būtų tapęs čempionu“, – kalbėjo I. Konovalovas.
Drabužius plovė rankomis
Sportininkas olimpinėse žaidynėse pasigedo tik kokybiško maisto. „Jo daug, bet kokybės ir skonio mažai“, – paaiškino jis.
Ignatas tikėjosi kasdien valgyti didelius ir skanius avokadus, mango vaisius ir panašiai, bet teko pasitenkinti obuoliais ir bananais.
„Šiaip viskas buvo gerai, tik va, iki valgyklos reikėdavo paeiti 5 minutes. Mes, sportininkai, esam tinginiai. Juokavom, kad dabar sočiai pavalgėm, bet kol pareisim, vėl išalksim“, – šypsodamasis pasakojo dviratininkas.
Prisimindamas gyvenimo sąlygas Ignatas sakė, kad sportininkus labai išvargino skalbykla.
„Jie nebuvo pasiruošę skalbti tokius kalnus rūbų. Ir sistemos neturėjo, kaip greitai surasti kiekvieno sportininko skalbinių maišą. Tekdavo ilgai laukti eilėje, buvo ir taip, kad nerasdavo tavo maišo, tada reikėdavo ateiti kitą dieną. Todėl kad būtume tikri prieš startą, plovėm drabužius rankomis“, – kalbėjo dviratininkas.
Už visus pasilinksmino Boltas
I. Konovalovui, kaip ir daugeliui kitų šalies sportininkų, neteko dalyvauti nei žaidynių atidaryme, nei uždaryme.
„Kadangi mums startas buvo kitą dieną po atidarymo, į šventę nevykome. Uždaryme taip pat nebuvau, nes po varžybų jau rugpjūčio 7 dieną išvykome atgal į Europą dalyvauti varžybose su savo klubais. Šiaip esu dalyvavęs Atėnų uždarymo šventėje, bet man nepatiko, labai išvargino, nes visas šou buvo skirtas žiūrovams prie televizorių ir tribūnose. O mes, sportininkai, vidury stadiono net muzikos negirdėjom, nes visi garsiakalbiai buvo nukreipti į tribūnas“, – pasakojo dviratininkas.
Ignato dienotvarkė žaidynių metu buvo paprasta ir nuobodi.
„Valgai, mini, valgai, masažas, ilsiesi, valgai, miegi. O po varžybų turėjom tik vieną dieną iki pietų, nes reikėjo išvykti į oro uostą. Spėjau pamatyti tik Kristaus skulptūrą, kuri mane labai sužavėjo. Gaila, tačiau neteko dalyvauti jokioje šventėje ar naktiniame klube pasilinksminti, o būtų buvę labai smagu. Manau, Juseinas Boltas pasilinksmino už visus“, – juokėsi panevėžietis.
Nors kuklūs pasilinksminimai ir startai olimpinėse žaidynėse jau baigėsi, I. Konovalovas ir toliau nenulipa nuo dviračio.
„Šiuo metu toliau vyksta dviračių sporto sezonas. Dabar esu Prancūzijoje. Grįšiu į Ispaniją savaitei kitai ir, jei viskas bus pagal planą, kitos varžybos manęs laukaiaKanadoje. Tada vėl į Europą, spalio viduryje turėčiau baigti sezoną ir grįžti į Lietuvą atsipūsti“, – kalbėjo I. Konovalovas.
Svarbus karjeros žingsnis
Po olimpiados nepoilsiauja ir Lietuvos čempionė dviratininkė Daiva Tušlaitė. Nors sportininkė olimpinių žaidynių plento, grupinėse lenktynėse užėmė 34-ąją vietą, dviratininkė jau spėjo puikiai pasirodyti Prancūzijoje surengtose 20-osiose daugiadienėse lenktynėse „Trophee d’Or Feminin“. 30-metė lietuvė paskutiniame, penktame, varžybų etape trečiadienį finišavo antra, o galutinėje įskaitoje užėmė trečią vietą.
„Šiuo metu likau treniruotis Prancūzijoje, nes rugsėjo 1–6 dienomis laukia kitos lenktynės, o kur dar artėjantys Europos, pasaulio čempionatai, tad nėra laiko žvalgytis atgal. Olimpinės žaidynės baigėsi – ir taip greitai, kad nespėjau pajusti olimpinės dvasios. Atrodė, taip ilgai joms ruoštasi, kovota dėl patekimo į Rio, o viskas prabėgo akimirksniu. Nuotaikos geros, buvo smagu bent kelias dienas pagyventi su geriausiais pasaulio sportininkais viename olimpiniame miestelyje. Aišku, nuotaika būtų visiškai kitokia, jei būtų buvęs medalis, bet apskritai manau, kad jau dalyvavimas olimpiadoje sportininko karjeroje yra labai svarbus žingsnis“, – „Sekundei“ tvirtino D. Tušlaitė.
To, kad olimpinėse žaidynėse sportininkai įgauna neįkainojamos patirties, neneigia nė vienas jų dalyvis. D. Tušlaitė pamatė, kad dar yra kur tobulėti, treniruotis, kad pasiektų aukštesnių rezultatų. „Čia gavau puikių pamokų, kaip išmokti kovoti su savimi, su emocijomis, kurios užvaldo prieš labai atsakingą startą. Bet kartu stengiausi išmokti save nuraminti, mintyse aiškinau sau, kad dabar yra tai, ką darau visada. Manau, su savimi susitarti prieš startą pavyko puikiai“, – šypsojosi panevėžietė.
Sąlygomis nesiskundžia
D.Tušlaitė teigia,kad olimpinėse žaidynėse sportininkai įgauna neįkainojamos patirties. Asmeninio alb. nuotr.
Kadangi dviratininkė olimpiadoje dalyvavo pirmą kartą per savo karjerą, organizacinių keblumų, gyvenimo sąlygų ir maisto kokybės nesureikšmino.
„Manau, kad brazilai žaidynėms pasiruošė pakankamai gerai, nors pačiame olimpiniame kaimelyje problemų kilo, nes viskas buvo statyta skubotai ir ne iki galo. Kam įgriuvo lubos, kam vanduo į kambarį bėgo. Buvo bėdų ir su karštu vandeniu – ne visada jo turėdavome, bet čia smulkmenos“, – mano D.Tušlaitė.
Dviratininkė į Rio atskrido likus dviem dienoms iki starto ir apsigyveno trijų kambarių apartamentuose.
„Dažniausiai viename kambaryje gyvendavo po du sportininkus. Vietos kambaryje tikrai mažai, dviese prasilenkti sudėtinga. Lagaminus irgi teko slėpti po lovomis, kad būtų galima praeiti, bet man kambaryje mažai teko būti. Daug laiko atimdavo treniruotės, pietūs, šiek tiek laiko likdavo pasižvalgyti po miestelį. Tad dažniausiai kambaryje būdavau tik per pietų miegą ir vakarais“, – kalbėjo panevėžietė.
Anot jos, vienintelis sunkumas buvo dėl keltuvų. Sportininkai gyveno 17 aukštų pastate, lifto tekdavo laukti ilgokai, kartais kylant ar leidžiantis reikėdavo sustoti vos ne kiekviename aukšte.
„Aukštuose buvo po tris liftus, tad kviesdavom iškart visus tris ir laukdavom, kuris atvažiuos pirmas. Dar šiek tiek kilo nepatogumų atsiimant skalbinius. Sistema su kodais ne visiškai gerai buvo sutvarkyta, tad kartais atsiimant skalbinius rodydavo, kad jų tiesiog nėra. Eidavom į sandėlį patys ieškoti savo skalbinių maišelio“, – prisiminė pašnekovė.
Jautėsi saugiai
Daiva keldavosi apie 10 valandą, pasimankštindavo, atlikdavo tempimo pratimus ir keliaudavo prie pusryčių stalo. Apie 13 val. išvažiuodavo į trijų valandų treniruotę, grįžusi nusiprausdavo duše ir tada pietaudavo. Poilsio metu dviratininkė valandėlę nusnausdavo.
„Prieš startą olimpiadoje stengiausi niekur nevaikščioti, tik iki valgyklos. Ėjome ir į susitikimą su mūsų prezidente D. Grybauskaite. O po varžybų jau stengiausi apvaikščioti kiek įmanoma daugiau. Dalyvavau R. Meilutytės finaliniame plaukime, aplankiau Kristaus Atpirkėjo statulą, Kopakabanos paplūdimį“, – pasakojo panevėžietė.
D. Tušlaitė olimpiniame miestelyje jautėsi gana saugiai, nors prieš jai atvykstant kaip tik buvo apvogtos lietuvaitės irkluotojos.
„Aš gyvenau su jomis, kambarius nuolat rakindavome. Į miestą apžiūrėti paplūdimio ir statulos važiavau visiškai viena, teko nuo statulos iki Kopakabanos paplūdimio važiuoti viešuoju autobusu. Šiek tiek glumino žvilgsniai, bet viskas praėjo sklandžiai, nėra ten taip baisu. Niekas nieko neatėmė ir neužpuolė“, – linksmai pasakojo dviratininkė.
Energijos perteklius
D. Tušlaitė išgyvena, kad neteko matyti kitų tautiečių startų. Anot jos, sudėtinga stebėti kitų rungtis, kai pačiai reikia ruoštis startui ar dalyvauti treniruotėje.
„Kai viskas baigiasi, tada gali savo laiką skirti kitų startams stebėti. Kiek išeidavo, žiūrėjau per televizorių. Jau po savo starto, kaip minėjau, buvau plaukimo finale. Nors vieni kitų startų nematėme, vieni kitiems linkėdavom sėkmės, apsikabindavom. Susidraugavau su Rūta Meilutyte, Milda Valčiukaite, Donata Vištartaite. Labai norėjosi stebėti visas treko rungtis, ypač palaikyti Simoną Krupeckaitę, bet, deja, namo išvykau prieš prasidedant treko rungtims“, – sakė D. Tušlaitė.
Sportininkė labai norėjo dalyvauti olimpinių žaidynių atidaryme bei uždaryme, tačiau to padaryti neleido kruopščiai sudėliotas grafikas.
„Labai gaila, mielai būčiau dalyvavusi, bet kai žinai, kad kitą dieną startas ir kad reikės apie penkias–šešias valandas stovėti per atidarymą, renkiesi jį žiūrėti per televiziją. Uždaryme nedalyvavau, nes iš Rio išskridau rugpjūčio 10 dieną. Sprendžiant iš dalyvavusiųjų atidaryme pokalbių,buvo labai gražu ir įspūdinga. Uždarymo nuotraukos, kur visi su plačiausiomis šypsenomis, byloja, kad išties buvo smagu“, – kalbėjo sportininkė.
Nors D. Tušlaitė turėjo mažai laiko pažinti brazilams, visgi nuomonę apie juos susidarė. Pasak lietuvės, jie linksmi ir šilti žmonės, labai aistringi sirgaliai ir kas jau kas, bet brazilai tikrai moka švęsti.
„Nepažįstu gerai jų kultūros, tik tiek, kiek teko paskaityti, bet kokie pas juos būna karnavalai, kaip jie palaiko savo sportininkus! Energijos trūkumu brazilai tikrai nesiskundžia“, – sakė panevėžietė.
Tokijuje nedalyvaus?
Patirties ir psichologinių žinių turinti S. Krupeckaitė būdama Rio puikiai susidorojo ir su ilgesiu savo trejų metukų sūnui. Asmeninio alb. nuotr.
Apie olimpiadą be nusivylimo kalbėjo tik Simona Krupeckaitė. Dviratininkė dalyvavo jau ketvirtosiose olimpinėse žaidynėse ir padovanojo Lietuvos dviračių sporto gerbėjams nepamirštamų akimirkų.
„Iš daugelio žaidynių grįždavau nusivylusi ir su liūdesiu, bet šį kartą viskas gerai. Nepasiekiau tikslų, kuriuos buvau užsibrėžusi, bet šiaip esu patenkinta“, – nedaugžodžiavo Simona.
Pasaulio dviračių treko čempionė bei planetos rekordininkė teigė, kad į olimpiadą atvažiavo ne atostogauti, todėl žvalgytis po Braziliją nebuvo kada.
„Beveik visas dienas važiuodavau į varžybas, todėl kaimelyje pasidžiaugti jo malonumais ar trūkumais daug laiko neturėjau. Pats kaimelis buvo gražiai įrengtas, gražiai sutvarkyta gamta. Maistas nepatiko, jaučiau tvarkos trūkumą, bet kai pagalvoju, kokie dideli srautai žmonių, viskas suprantama. Kadangi čia lankiausi kaip sportininkė, o ne poilsiautoja, man viskas pasirodė gana neblogai“, – teigė dviratininkė.
Patirties ir psichologinių žinių turinti S. Krupeckaitė būdama Rio puikiai susidorojo ir su ilgesiu savo trejų metukų sūnui.
„Jau išmokau atsiriboti ir susikaupti tik ties savo darbu. Labai mažai galvojau apie sūnų, nes žinojau, kad jis gerose rankose. Stengdavausi neskambinti, nežiūrėti nuotraukų, nes ruošiantis startui nereikia papildomų jausmų ir išgyvenimų netinkama linkme. Parsivežiau olimpinį žaisliuką, kol kas su juo žaidžia sūnus, o kai nusibos, padėsiu prie visų kitų olimpinių talismanų. Dabar tai jo žaislas, o vėliau bus mano atsiminimas“, – kalbėjo Simona.
Nors sportininkei jau 33-eji metai, apie karjeros pabaigą ji dar tikrai nekalba, o ar dalyvaus Tokijo olimpinėse žaidynėse 2020-aisiais, labai abejoja:
„Šią akimirką sunku pasakyti, dar daug laiko. Gal ir nebeplanuoju važiuoti į Tokiją, bet viskas gali pasikeisti. Gyvenimas toks dalykas – vieną dieną atrodo taip, kitą dieną kitaip. Šiandien atrodo, kad gana, jaučiuosi gana pavargusi. Atsibodo ta įtampa, labai daug treniruočių, reikalavimų iš savęs, spaudimo iš trenerio, griežtos dienotvarkės. Norisi keltis be žadintuvo, norisi per pusryčius ramiai pasėdėti, paskaityti laikraštį. Norisi normalaus žmogiško gyvenimo. Sportuosiu dar tikrai, bet kiek tai truks ir ar startuosiu Tokijuje, negaliu atsakyti.“
Į olimpiadą nebenori
Kol kas apie Tokijuje vyksiančias olimpines žaidynes nesvajoja ir nesėkmes patyrę plaukikai. Po panevėžiečių Dano Rapšio ir Andriaus Šidlausko startų sportininkų trenerė Ina Paipelienė neslepia nusivylimo.
„Grįžom labai prastom nuotaikom. Kai važiuoji į olimpiadą, tikiesi paties geriausio, o kada nesiseka, geros nuotaikos būti negali. Danui 100 metrų nugara rungtyje planavome 12–16 vietą, o turėjom 24-ą. Plaukime 200 metrų nugara galvojom patekti į finalą ir galėjom tą pasiekti, nes Danas yra pasiekęs finalo rezultatus. O kaip gavosi? Likom 21-i. Dabar galvoju, kad daugiau į olimpiadą nebenoriu. Nuvylė ir blogi rezultatai, ir prastas organizavimas. Apie tai, ar dalyvausim Japonijoje, dar nieko negalvojame, bet aš asmeniškai didelių norų nebeturiu. Ketverius metus gyventi be išeiginių, atostogų ir namų – nežinau, ar man to reikia. Šiuo metu nieko nebenoriu, gal pailsėsiu atsigausiu ir viską pradėsim iš naujo“, – svarstė I. Paipelienė.
Koją pakišo liga
Kalbant apie D.Rapšio nesėkmę trenerė išskiria du momentus – geram startui sutrukdė liga ir psichologiniai momentai. Vos tik atvykus į Rio, Danui pakilo temperatūra, sportininkas įtarė, kad galėjo apsinuodyti maistu. Vėliau supūliavo veidas.
„Liga atėmė jėgas, bet ne ką mažiau prisidėjo psichologija. Kai jis pasiekia aukštumas, jam kažkas atsitinka, ir taip jau kelerios varžybos iš eilės. Ir kuo geriau pasiruošęs, tuo labiau kerta. Negalėjau su juo susikalbėti. Matėsi, kad Danas prastos sveikatos ir dėl to labai išgyveno“, – „Sekundei“ pasakojo trenerė.
Pats D. Rapšys teigė, kad vos atvykus į olimpiadą jį pradėjo pykinti.
„Galvojome, kad streikuoja skrandis. Ketvirtą dieną sukilo temperatūra. Tris dienas gulėjau lovoje, vėliau ant veido iškilo dėmė, teko tvarkyti žandą. Medikai su kažkokiu tepalu nudegino žandą, tada atsirado žaizda ir plaukiau su ja chloruotam vandenyje. Viskas susidėjo ir tai atsiliepė rezultatui“, – kalbėjo plaukikas.
Nusivylimo vietiniais medikais neslepia ir I. Paipelienė – plaukikų komanda taip ir nesulaukė tinkamos medicininės pagalbos. Gydytojai liepė laukti, sakė, negalima nieko daryti. Plaukikai pagalbos kreipėsi į Lietuvos krepšinio rinktinės mediką Rimtautą Gudą.
„Po apžiūros reikalai pradėjo gerėti. Miestelyje buvo vietinė poliklinika, padarė tik kraujo tyrimus, iš esmės jokios pagalbos iš jų nesulaukėme“, – sakė I.Paipelienė.
Apsinuodijo maistu
Kol kas apie Tokijuje vyksiančias olimpines žaidynes nesvajoja ir nesėkmes patyrę plaukikai. Po panevėžiečių Dano Rapšio ir Andriaus Šidlausko startų sportininkų trenerė Ina Paipelienė neslepia nusivylimo. D.Rapšio asm. alb. nuotr.
Trenerė minusus vardijo ir kitose srityse. Ji pasakojo, kad kambariuose nebuvo nei muilo, nei šampūno, nei dušo želės, rankšluosčiai nebuvo keičiami penkias dienas. Tvarkos pasigedo ir baseinuose.
„Jie kaip ir veikė, bet vanduo buvo per šaltas. Baseine vandens temperatūra siekė vos 20 laipsnių, tokiame vandenyje plaukti mes negalime. Laimei, suradom kitą baseiną ir viskas buvo gerai. Man labai juokingai atrodo, kai sportininkai dovanų gauna telefonus, o elementarių higienos priemonių nėra“, – teigė trenerė.
Plaukikų netenkino ir maisto kokybė, nors jo pasirinkimas buvo tikrai nemažas ir galėjo rinktis iš įvairių pasaulio virtuvių. D.Rapšys dažniausiai valgė vištieną, nevengė bulvių.
„Vaisiai dažniausiai būdavo supjaustyti, todėl visada buvo rizika, ar jį pasiimsi šviežią, ar ne. Danas labai mėgsta melionus. Aš paėmiau vieną gabaliuką, kitą ir jaučiu, kad kažkas ne taip, lyg surūgęs, lyg supuvęs. Nuėjau pas atsakingą už maistą moterį ir liepiau pasiimti tuos vaisius, nes iki nelaimės tikrai vienas žingsnis. Turbūt nuo čia viskas ir prasidėjo. Danas galėjo apsinuodyti“, – teigė trenerė.
Eilės prie kavos
Po plaukikų startų panevėžiečiai iš karto grįžo namo. Įtempta dienotvarkė ir varžybų grafikas kaip ir kitiems sportininkams neleido pažinti šalies.
„Jei būtume pasilikę po varžybų, manau, būtume kažką pamatę, bet iki varžybų turėjome galvoti tik apie startą, nebuvo nei laiko, nei ypatingo noro leistis į pažintį su šalimi“, – sakė I. Paipelienė
Pasak plaukikų, miestelyje nuotaikos buvo pakankamai geros, tačiau jie pastebėjo, kad Lietuva labai sureikšmina medalius. Kitų valstybių komandos džiaugiasi jau vien dėl to, kad pateko į olimpiadą.
„Jautėme tokią atmosferą, iš anksto kabinami medaliai daro savo. Buvo gera žiūrėti į tuos, kurie tiesiog džiaugėsi dalyvavimu. Laimingi veidai, palinkėjimai ir šypsenos pakelia nuotaiką. Sportininkai eilėje prie kavos laukdavo po pusvalandį, bet niekas nepykdavo, visi buvo patenkinti“, – prisiminė trenerė.
I. Paipelienė paneigė mitus apie krepšininkus. Anot jos, vyrai labai paprasti, neišdidūs, draugiški, prasilenkdami pasisveikina ir paklausia, kaip sekasi. Tačiau labiausiai trenerę sužavėjo Ričardas Berankis.
„Turėjau labai malonią pažintį. Jis stebėjo mūsų plaukimus, lankėsi viešbutyje. Likau nustebinta tenisininko išsilavinimu, kultūringumu. Sunku net žodžius surasti… tokių išprususių sportininkų labai mažai“, – pabrėžė I. Paipelienė.
Dovilė Barvičiūtė
S.Krupekaitės, D.Tušlaitės, I.Konovalovo ir D.Rapšio asmeninės nuotr.
