Sklando kelios legendos apie tai, kas paskatino Feručijų Lamborginį įkurti savą sportinių automobilių gamyklą, bet visos jos susijusios su… ferariais.
Tiksliau, prabangių egzotinių automobilių konfliktu tarp minėto itališkų traktorių gamintojo ir Enco Ferario, „Ferrari“ bendrovės savininko. Populiariausia legendos versija, papasakota Feručijaus Lamborginio sūnaus Antonijaus, teigia, kad kartą jo tėvas atvažiavo pas E. Ferarį į gamyklą pasiskųsti dėl savo automobilio „Ferrari 250 GT“ sankabos kokybės. E. Feraris palinkėjo F. Lamborginiui ir toliau gaminti traktorius, nes apie automobilius – juo labiau sportinius, – jis esą vis tiek nieko nenutuokiantis.
F. Lamborginis tai priėmė kaip iššūkį ir, grįžęs į savo gamyklą, išardė „Ferrari 250 GT“ važiuoklę. Tada ir pastebėjo, jog daugelio automobilio detalių gamintojas yra tas pats, kuris gamina detales jo traktoriams. Savo sandėliuose vyras rado tinkamą detalę, ir sankabos problema buvo išspręsta.
Kai F. Lamborginis nusprendė, kad ne tik gamins automobilius, bet ir kad jie turės V12 variklius, jiems kurti pasitelkė talentingą inžinierių Džiotą Bicarinį, iki tol dirbusį prie „Ferrari“ V12 variklių kūrimo.
1963-iaisiais pasaulis išgirdo pavadinimą „Lamborghini“ jau ne žemės ūkio technikos kontekste. Ir nuo to laiko dienos šviesą išvydo ne vienas vaizduotę užburiantis lamborginis – įsitikinkite patys.
„Lamborghini Veneno“. „Lamborghini“ šią mašiną pavadino „lenktyninio automobilio prototipu paprastiems keliams, tačiau gerbėjų akims ji panašesnė į ateivę iš kitos planetos. Kaip kitaip dar būtų galima pavadinti šį nežemišką dizainą ir maksimalų 322 km per valandą greitį? Ogi tobulu būdu pažymėti kompanijos įkūrimo 50-mečiui. Deja, buvo sukonstruoti tik 5 „Veneno“ automobiliai: du „Lamborghini“ pasiliko sau, o kitus tris pardavė LABAI pasiturintiems klientams – šiaip ar taip, 2013-ųjų gruodį 4,5 mln. JAV dolerių kainavęs „Lamborghini Veneno“ buvo pripažintas brangiausiu gaminamu automobiliu pasaulyje.
„Lamborghini Murcielago LP 670-4 SuperVeloce“. 2009-aisiais „Lamborghini“ prisiminė seniai benaudojusi trumpinį SV savo modelių pavadinimuose (anksčiau juo buvo pagerbti tik du automobiliai – „Diablo“ ir „Miura“), kai atėjo metas pasauliui pristatyti šį ekstremalų „Murcielago“ variantą. Jo 6,5 litro darbinio tūrio V12 varikliui inžinieriai suteikė 30 papildomų arklio galių ir, matyt, pritaikė negailestingą dietą, mat po jų manipuliacijų lamborginis palengvėjo 100 kg (iš tikrųjų už tai reikėjo padėkoti anglies pluoštui, naudotam ir išorinėms, ir vidinėms konstrukcijoms). Iki šimtuko „Murcielago“ įsibėgėja per 3,2 sekundės ir pasiekia 341 km per valandą greitį.
„Lamborghini Egoista“. Dar vienas lamborginis, sukurtas kompanijos 50-mečiui, kurį labiau tikėtumeisi išvysti fantastiniame filme nei gatvėje – ir prie jo vairo turėtų sėdėti mažų mažiausiai Džeimso Bondo kalibro superherojus. Gal šio dizainerio Valterio de Silva darbo ir negalima pavadinti patraukliu tiesiogine šio žodžio prasme, bet niekas neužginčys, jog visiškai funkcionuojantis konceptas, slepiantis 600 AG po variklio gaubtu, dvelkia jėga. „Egoista“ turi tik vieną vietą – pilotui. Visai kaip naikintuve. Automobilyje net nėra durelių – tik nukeliamas stogas (jei reikia, visiškai), o kad vairuotojas – atsiprašome, pilotas, – galėtų įlipti ir išlipti, tenka nuimti vairą.
„Lamborghini Huracan LP 620-2 Super Trofeo“. Kai tik „Lamborghini“ 2014-aisiais pristatė užpakaliniais ratais varomą išskirtinai lenktyninį „Huracan LP 620-2 Super Trofeo“, tą pačią akimirką tapo aišku, jog bus ir „konvejerinė“ šio kietuolio versija paprastiems (tiesa, nepadoriai turtingiems) mirtingiesiems. Superlengvas lenktyninis automobilis sveria vos 1 270 kg, jo V10 variklis išspaudžia 620 „arkliukų“ ir jis atrodo tiesiog nuostabiai.
„Lamborghini Sesto Elemento“. 2010-aisiais Paryžiaus automobilių parodoje debiutavęs modelis atspindi dvi geriausias lamborginių savybes – dizainerių „beprotybę“ ir inžinierių genialumą. Skaičiai, kuriais apibūdinamas „šeštasis elementas“ („Lamborghini“ reveransas anglies numeriui periodinėje cheminių elementų lentelėje – pelnytas, žinant, kiek anglies pluošto buvo panaudota mašinos konstrukcijoje), tiesiog rauna stogą. Štai kad ir svoris – 999 kg. Mažiau, nei sveria vidutinis supermini klasės automobiliukas! Tačiau joks supermini neturės 570 arklio galių V10 variklio, užtikrinančio, jog „Sesto Elemento“ iki 100 km per valandą greičio įsibėgėja per 2,5 sekundės.
„Lamborghini Gallardo LP 570-4 Superleggera Edizione Tecnica“. Jei tikėsime „Lamborghini“, tai geriausias iš visų kada nors pagamintų „Gallardo“. Dauguma laimingųjų, kuriems teko atsisėsti prie šio žvėries vairo, su tuo visiškai sutinka: anot jų, tai daugiausia jaudulio suteikiantis superautomobilis, galintis legaliai važinėti gatvėmis. Bet kartu ir labiausiai gąsdinamas. Ir nenuostabu: V10 variklis turi 561 arklio galią, pasiekia maksimalų 325 km per valandą greitį, o iki šimtuko įsibėgėja per 3,4 sekundes.
„Lamborghini Countach“. Tikriems automobilių aistruoliams šio modelio nė nereikia pristatinėti – tai klasika. Šie lamborginiai buvo gaminami nuo 1974-ųjų iki 1990 metų. Tuo metu bene geidžiamiausias visų turtingų greičio mėgėjų saldainis buvo „Countach Quattrovalvole“, arba QV: su 414 AG ir 5,2 litro trio varikliu. Dabar „Countach“ vadinamas vienu garsiausių visų laikų superautomobilių. Greičiausiai dėl tų durų…
„Lamborghini Aventador LP 750-4 SuperVeloce“. Startavęs 2015-aisiais Ženevos automobilių parodoje, šis „Aventador“ yra labai rimtas lenktyninis automobilis – tik juo galima važinėti gatvėmis. Konstruktoriai nuo jo „nulupo“ visus nereikalingus aksesuarus, įskaitant ir garso izoliaciją, taigi tai, kas liko, yra ne silpnų nervų vairuotojams. Visi varantieji ratai vos ne vos išlaiko pabaisą su V12 motoru ant asfalto. Tik pamąstykite apie šį santykį: viena arklio galia dviem kilogramams automobilio svorio…
„Lamborghini Reventon“. Pagal šių dienų standartus šis aeronautikos įkvėptas lamborginio modelis iš 2007-ųjų atrodo visai kuklutis. Vis dėlto tai buvo brangiausias „Lamborghini“ serijinis automobilis, iki atsirado „Sesto Elemento“ – jis kainavo 2 mln. JAV dolerių (arba apie 1,5 mln. eurų). Maksimalus „Reventon“ pasiektas greitis buvo 355,7 km per valandą. Pirkėjams bus pasiūlyta iš viso tik 20 tokių mašinų. Dvidešimt pirmąja kompanija pasiliks savo muziejuje.
„Lamborghini Aventador LP 700-4 Pirelli Edition“. Tai ne pats ekstravagantiškiausias iš „Lamborghini“ ženklų pažymėtų „bulių“, tačiau jo dizainas krito automobilių mėgėjams į širdį. Skirtas „Lamborghini“ ir „Pirelli“ kompanijų bendradarbiavimui pažymėti, „Aventador LP 700-4“ gavo 700 AG variklį, leidžiantį jam iki 100 km per valandą įsibėgėti per 2,9 sekundes.
„Lamborghini LM002“. Daug automobilininkų prisipažįsta niekaip nesuprantą, kam pirkti „Bentley Bentayga“, jeigu galima turėti „Lamborghini LM002“? Juk abu variantai vienodai „nučiuožę“! Bet faktas lieka faktu: 1986-aisiais visureigis „Rambo Lambo“, arba Rembo lamborginis, kaip jį iškart praminė šmaikštuoliai, tapo pirmuoju šio Italijos gamintojo sukonstruotu visais ratais varomu automobiliu su V12 varikliu.
„Lamborghini Gallardo LP 570-4 Spyder Performante Edizione Tecnica“. Visi tipiško egzotiško lamborginio privalumai, įskaitant anglies pluoštą ir alkantaros apdailą, tik be stogo. Techniniai duomenys irgi be priekaištų: 323 km per valandą. 561 AG ir „šimtukas“ per 3,9 sekundės.
„Lamborghini Aventador J“. Dar vienas lamborginis be stogo – tikrąja prasme. Langų irgi nėra. Taigi nė nepastebėsite, jog šiame koncepciniame automobilyje nėra oro kondicionavimo sistemos. Kaip, beje, ir radijo. Konstruktoriai atsisakė visko, kad tik sumažintų šio žvėries su 700 AG varikliu svorį iki 1 575 kg. O paskui be vargo pardavė už 2,8 mln. JAV dolerių. Beje, jei kam įdomu, raidė J modelio pavadinime reiškia „Jota“.
„Lamborghini Gallardo LP 550-2 Balboni“. Naujasis „Huracan“ turi su šiuo automobiliu šį tą bendro – užpakalinius varančiuosius ratus. 2009-aisiais išleistas „Balboni“ buvo pirmasis toks lamborginis nuo „Diablo SV“ laikų, kol šią simbolinę vėliavą perėmė naujokas. „Lamborghini Gallardo LP 550-2 Balboni“ buvo kompanijos atsisveikinimo dovana keturis dešimtmečius lamborginius testavusiam bandytojui Valentinui Balboniui, o tas primygtinai reikalavo užpakalinių varančiųjų ratų.
„Lamborghini Asterion LPI 910-4“. 2014-ųjų konceptas šoko nesukėlė – „Lamborghini“ garaže būta ir ekstremalesnių mašinų, – bet tikrai buvo netikėtas. Mat „Asterion“ turi tris elektrinius motorus ir 5,2 litro darbinio tūrio V10 variklį, ir šis hibridas, teigiama, išspaudžia… 897 AG. Išmetamo anglies dvideginio kiekis, jei tikėsime konstruktoriais, visai nelamborginiškas – 98 g kilometrui.
„Lamborghini Miura Jota“. Amžina padėka legendiniam „Lamborghini“ vyriausiajam bandytojui Bobui Volesui už tai, kad ši mašina išvis egzistavo. B. Volesas smarkiai modifikavo „Miura“ važiuoklę ir variklį, degalų bakus, ratus ir net žibintus, nes jam vis atrodė, kad automobilis neatskleidžia viso savo lenktyninio potencialo. Taip 1970-aisiais gimė visiškai unikali „Lamborghini Miura Jota“ (taip ispaniškoje abėcėlėje tariama raidė J). Deja, privatus pirkėjas, kuriam buvo parduotas automobilis, jau kitąmet jį sudaužė – mašina virto pelenais. Vis dėlto keli rinktiniai ir gerai informuoti klientai pasirūpino, kad „Lamborghini“ sukonstruotų jiems dar kelias „Miura Jotas“.
„Lamborghini Diablo GT-R“. Yra nuomonė, kad GT-R – dailiausias iš visų „Diablo“ lamborginių. Gatvėms skirtas „Diablo GT“ pasirodė 1999-aisiais, o netrukus atsirado GT-R. Vos 40 vienetų buvo pagaminta – su integruotais saugos rėmais, milžinišku užpakaliniu aptaku ir patobulintu 6,0 litrų darbinio tūrio V12 varikliu. Maksimalus greitis? 348 km per valandą.
„Lamborghini Marzal“. Tiesą sakant, konceptams čia turėtų būti ne vieta, tačiau „Lamborghini“ istorijoje jų būta tokių, apie kuriuos negalima nutylėti. Ir stulbinamas 1967-ųjų „Marzal“ – vienas iš jų. „Bertone“ sukūrė keturvietį šedevrą su stikliniais „žuvėdros sparnais“ vietoj durų. Deja, Ferčijui Lamborginiui dizainas įspūdžio nepadarė. „Per tas duris visi galės matyti damos koją!“ – pareiškė jis. Ką gi, su tuo nepasiginčysi.
„Lamborghini Gallardo LP 570-4 Super Trofeo Stradale“. Šio 2011-ųjų Frankfurto automobilių parodoje debiutavusio „Gallardo“ buvo pagaminta iš viso tik 150 vienetų. Tai buvo „gatvinė“ lenktyninio „Super Trofeo“ versija, taigi, suprantama, ne koks kaliošas ant ratų – su reguliuojamu aptaku, užtikrinančių triskart geresnę aerodinamiką nei standartiniame LP 560-4.
„Lamborghini Veneno Roadster“. Tai „Veneno“ versija be stogo. Kadangi nuėmus pastarąjį reikėjo sustiprinti kėbulo konstrukciją, šis „Veneno“ išėjo truputį sunkesnis už pirmąjį, bet kiti techniniai duomenys išliko tie patys. Papildoma vyšnia ant torto – išskirtiniai lietiniai ratlankiai, speciali raudona spalva „rosso veneno“, kompozitinės medžiagos krėslai ir apmušalai su anglies pluoštu. Pasaulyje tėra devyni laimingieji, galintys pasigirti esą „Lamborghini Veneno Roadster“ savininkai. Tik už 3,3 mln. eurų.
„Lamborghini Walter Wolf Countach“. Šis lamborginis – savotiška legenda. Valteris Volfas buvo turtingas verslininkas iš Kanados, turėjęs nuosavą „Formulės-1“ komandą ir net svarstęs galimybę įsigyti „Lamborghini“ kompaniją. Tačiau apsiribojęs keliais šios markės automobiliais. Vis dėlto V. Volfas buvo pakankamai įtakingas ir turtingas, kad „Lamborghini“ jo prašymų tris modelius sukurtų specialiai jam. Mat kai 1975-aisiais verslininkas nusipirko LP400, liko nepatenkintas varikliu. Tad paprašė „Lamborghini“ vyriausiojo inžinieriaus Džianpaolo Dalaros sukonstruoti jam itin galingą „Countach“. Ilgainiui prie naujo variklio dar prisidėjo nauji ratai, „Pirelli“ P7 padangos, priekinis ir užpakalinis aptakas bei dar šis tas, įskaitant raudoną korpusą su juoda apdaila ant sparnų. Vėliau V. Volfui buvo pagaminti dar „Countach“ lamborginiai – vienas žydras (dabar jis Vokietijoje) ir vienas tamsiai mėlynas (šiuo metu priklauso verslininkui iš Japonijos).
„Lamborghini Estoque“. Palyginti su kitais lamborginiais, šis praktiškai nuobodus ketverių durų sedanas nėra nei ekstremalus, nei itin sportiškas. Jis veikiau elegantiškas. Tačiau 2008-aisiais pasiūlyta koncepcinė modernaus erdvaus „Lamborghini“ idėja su varikliu priekyje visiems netikėtai patiko.
„Lamborghini Jarama“. Ši mašina – įsikūnijęs 8-asis dešimtmetis. Kad ir ką manytumėte apie tą erą ir jos madas, sutikite, nuo „Jarama“ kažkodėl negalima atitraukti akių. Beje, ji buvo viena iš Feručijaus Lamborginio favoričių. V12 variklis irgi ne trūkumas, ar ne?
„Lamborghini Pregunta“. Sukurtas „Diablo“ pagrindu ir varomas tokio paties V12 variklio, „Pregunta“ pirmąsyk publikai pasirodė 1998 metais Paryžiuje. Teigta, kad prototipas pasiekia 333 km per valandą greitį. Lamborginio dizainą sukūrė dabar jau nebeegzistuojanti prancūzų kompanija „Carrosserie Heuliez“ ir nudažė ta pačia spalva, kaip karinių naikintuvų. Kai 2013-aisiais unikalų prototipą sumanyta parduoti, už jį paprašyta 1,6 mln. eurų.
„Lamborghini Urus“. Konceptinis hibridinis visureigis, lengvesnis už daugelį kitų markių savo giminaičių (vėl ačiū anglies pluoštui), debiutavo dar 2012-aisiais, bet pirkėjus pasieks, tikėtina, tik 2018-aisiais. Beveik visuotinai sutarta, kad atrodo šis lamborginis geriau, nei „Bentley Bentayga“. Ir, tikėtina, bus už jį greitesnis – gamintojai žada 328 km per valandą.
Parengė Sergejus STONKUS
