Triukų meistru ir stebukladariu vadinamas iliuzionistas Mantas tikina, kad tai, ką darantis, yra ne tik jo pašaukimas, bet ir palaiminimas, ir prakeiksmas.
Paslaptis įmena vaikai
Šiuolaikinį žiūrovą, kaip niekad turintį didelį pasirinkimą, papirkti ganėtinai sudėtinga. Tačiau 28-erių metų iliuzionistui Mantui Žmuidinavičiui, pasirinkusiam sceninį vardą Wizard, atrodo, tai pavyksta be jokių didelių pastangų. Triukų meistro pasirodymus su smalsumu stebi ir vaikai, ir karjeros aukštumas pasiekę verslo žmonės.
Pasak Manto, daugelis jo triukų skaičiuoja kelis šimtus metų, tačiau ir viduramžiais, ir dabar jie vis dar stebina.
„Daugelio mūsų mobilieji telefonai gali atlikti daugiau stebuklų, nei pats geriausias pasaulio magas. Šiuolaikinė visuomenė šiek tiek atbukusi, persisotinusi viskuo ir ją nustebinti labai sunku. Tačiau publika per mano pasirodymus džiaugiasi, nes ištroškusi to nuoširdaus, tikro nustebimo“, – sako vaikinas.
Daugelis iliuzionisto atliekamų triukų – gana paprasti, tačiau įminti jų paslaptį pavyksta ne kiekvienam. Dažnai Mantas pasirenka lengvesnius pasirodymus, kad žiūrovas galėtų iššifruoti pradingstančių daiktų paslaptį, bet dažniausiai niekas taip ir nepajėgia atspėti.
„Esu tik aktorius, kuris vaidina mago vaidmenį. Amerikiečių mokslininkai nustatė, kad kuo žmogaus intelektas aukštesnis, tuo sunkiau jam suprasti triuko paslaptį.
Vaikai žiūri daug paprasčiau ir jiems kur kas lengviau suprasti, o suaugusieji ieško nanotechnologijų ir panašių dalykų. Būtent ta logika ir nuveda šunkeliais. Kuo paprastesnė paslaptis, tuo lengviau nustebinti žiūrovą“, – sunkiai suvokiamą tiesą atskleidė triukų meistras.
Per vieną renginį publika susižavėjusi pradėjo ploti, kai magas nuo staliuko pasiėmė stiklinę gurkštelėti vandens – visi pamanė, kad ją Mantas buvo kažkaip stebuklingai susilankstęs švarko rankovėje, tačiau iš tiesų ji stovėjo nuo pat pasirodymo pradžios, bet žiūrovai dėmesį buvo taip sutelkę į triukus, kad to nepastebėjo. Panašių dalykų yra nutikę ne kartą.
„Sykį sugalvojau triuką su dviem gumytėmis – jas viena į kitą patrinti, kad atrodytų, jog pereina kiaurai. Tačiau vieną per stipriai patraukiau ir ji staigiai šovė į viršų.
Visi pradėjo ploti, manydami, kad tiesiog ją pradanginau. Tačiau gumytė ne pradingo, o atsidūrė vieno žiūrovo lėkštėje. Tada teko improvizuoti: „Abrakadabra, gumytė atsirado jūsų sriuboje.“ Žmogus iš nuostabos sugebėjo tik pasakyti: „Oi, geresnio mago dar nesu matęs“, – kone kuriozinę situaciją prisiminė M. Wizard.
Kaip juokauja iliuzionistas, nors įvairių atsitikimų būta ir daugiau, ačiū Dievui, visos asistentės dar gyvos.
Palaiminimas ir prakeiksmas
M. Žmuidinavičius svajojo tapti gydytoju, tačiau jau nuo pirmos klasės mažais žingsneliais žengė į magijos pasaulį. Būdamas septynerių susižavėjo į mokyklą atvažiavusiu iliuzionistu, kuris kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo į nedidelį metalinį kibirėlį prisirinkti monetų. Pati pirmoji mintis: aš irgi noriu taip mokėti.
„Manau, bet kuriai profesijai reikalingas pašaukimas. Tas mažas vaikas, kuris su didele nuostaba žiūrėjo į atliekamus triukus, ir dabar gyvena manyje, ir verčia stebinti žmones. Nors triuką su kamuoliukais dariau gal tūkstantį kartų, tačiau kaskart prieš atgniauždamas delną aš pats kaip vaikas nekantriai laukiu, o kas ten bus.
Sakoma, kad tai, ką darai iš širdies ir su dideliu užsidegimu, tau visada sekasi, tačiau manau, kad iliuzionisto darbas yra ir palaiminimas, ir tam tikras prakeiksmas.
Vienas garsiausių pasaulio dizainerių Karlas Lagerfeldas yra pasakęs: „Mano kančia – kad aš niekada nesu patenkintas savo darbu, nes žinau, kad galiu ir geriau.“ Tą jaučiu ir aš“, – vidinius konfliktus atskleidė Mantas.
Kita vertus, būdamas scenoje ir stebindamas, linksmindamas žmones jis jaučiasi savotišku gydytoju.
Nors ligų negydo, tačiau bent trumpam padeda užsimiršti bėdas ir kasdienybės problemas, o kartais – ir sušlubavusią sveikatą. Jaunas vyras niekada neatsisako pasirodyti įvairiuose labdaros renginiuose, numerius rengia ligoninėse.
„Visada norėjau būti gydytoju, nes man tai atrodė kilniausia profesija – padėti žmonėms. Vienas mano mokytojas tikino, kad iliuzijos menas irgi yra medicina. Kas palengvina žmogaus kančią, nors akimirkai nukreipia dėmesį nuo kasdienybės rūpesčių ir duoda tą „ak“ efektą, bent sekundei leidžia pasijusti laimingam, jau yra gerai“, – sako triukų meistras.
Paskui svajonę
Nors Manto tėvai buvo linkę, kad sūnus įgytų praktiškesnę specialybę, matydami jo užsidegimą ir darbą iki paryčių, pritarė vaikinui. Aplinka taip pat spaudė, nes iliuzionisto darbas neturi perspektyvų ir garantijų, tačiau M. Wizard džiaugiasi nepasidavęs šiam spaudimui ir atkakliai siekęs svajonės.
„Mano visos svajonės išsipildė. Norėjau dirbti tą darbą, kurį darau dabar – būti scenoje, kurti triukus, dovanoti mažus stebuklus žiūrovams. Nors man visi sakė, kad Lietuvoje iš artisto profesijos neįmanoma pragyventi, nes fokusai niekam neįdomūs, tačiau tai yra pagrindinis mano darbas. Kai jauti savo pašaukimą ir eini tos svajonės link, tada tau sekasi. Bet koks ieškojimas, dvasinio augimo poreikis jau yra gerai“, – mano iliuzionistas.
Tiesa, būti scenoje yra ir savotiškas iššūkis, išbandymas. Anot Manto, pramogų versle nemažai geriančių ir kitaip besisvaiginančių žmonių.
Tai ne gero gyvenimo, o nuolatinio streso ir įtampos padarinys. Tą viduje susikaupusį sprogstamąjį vidinį užtaisą kiekvienas išlaisvina savaip.
„Būdamas scenoje išgyveni didžiulę įtampą. Kartais po penkiolikos minučių pasirodymo jaučiuosi taip, tarsi visą dieną būčiau kasęs griovius. Per save perleidi tiek energijos, kad būtina kaip nors susikaupusią įtampą išlieti. Puikiai suprantu, kodėl kai kurie žmonės paslysta“, – sunkią artisto dalią atskleidė magas.
Pats geriausias būdas Mantui nuimti įtampą – pasivaikščioti su šunimi ar paskaityti gerą knygą. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, jis nueina pasilinksminti ir į naktinį klubą ar vakarą su draugais praleidžia prie vyno taurės.
Kita vertus, nors scena daug pareikalauja energijos ir jėgų, tiek pat ji ir duoda. Be nuoširdžių šypsenų ir plojimų Mantas dabar sunkiai įsivaizduoja savo pasirodymus.
„Tie plojimai energetiškai labai pakrauna, ir suprantu tuos artistus, kurie prie žiūrovų dėmesio pripranta kaip prie narkotikų“, – juokavo magas.
Ir blogos žinios gydo
Nors pramogų pasaulis ne visada piešiamas tik gražiomis spalvomis, neva televizija ir visa žiniasklaida propaguoja tik smurtą, nuogomis krūtinėmis dainuojančių „pupyčių“ grupes ir abejotino turinio laidas bei straipsnius, Manto nuomone, ir čia yra nuostabių žmonių, kartais dirbančių tik iš idėjos.
„Maždaug dešimt metų sukuosi pramogų verslo pasaulyje ir mano patirtis rodo, kad tai nėra tik paviršutiniškumo, nuogo kūno ir kičo mišinys. Pramogų pasaulis nėra tik juodas ir ten yra nuoširdžiai dirbančių žmonių. Jie didesni stebukladariai nei aš, nes, turėdami mažą biudžetą, sugeba sukurti įvairias laidas“, – savo požiūrį atskleidė triukų meistras.
Jo nuomone, smurto, baisybių ir kraujo turėtų būti kuo mažiau, tačiau net šiurpiausios žinios gali gydyti. Senovės graikai eidavo į teatrą norėdami išgyventi dramą, o mūsų laikais dramos vyksta kasdien realiame gyvenime.
„Kai kam nors blogiau už tave, tai padeda įvertinti, kaip gerai gyveni pats. Žmogus giliai širdyje nori patirti tokį šoką – kaip apsivalymą. Jam reikia dirgiklių“, – mano pašnekovas.
Daugelis lietuvių įsivaizduoja, kad visur kitur daug geriau, tačiau iš tiesų visame pasaulyje yra blogų dalykų. M. Wizard nuomone, kalbos, kad lietuviai niūrūs ir dejuojantys, yra tik mitas.
„Esu dirbęs Amerikoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, lietuviai nėra kitokie nei kiti europiečiai. Kaip tvirtina mano dėstytoja Danutė Gailienė, lietuviai yra depresyvūs ir kupini vidinių skaudulių, neturintys to atsipalaidavimo jausmo kaip kiti vakariečiai tik todėl, kad jų istorija skausminga. Lietuvoje nėra nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietusi okupacija. Kaip kinai sako, prakeikti tie, kurie gyvena permainų metais.
Dauguma mūsų tie prakeiktieji, nes žmogus labai greitai turi persiorientuoti, prisitaikyti prie naujos santvarkos, kitų žaidimo taisyklių. Tačiau esu nepataisomas optimistas ir tikiu Lietuva“, – prisipažino iliuzionistas.
Gilinosi į psichologijos paslaptis
M. Žmuidinavičius daugeliui pažįstamas kaip stebukladarys, iliuzijos meistras, ir tik retas žino, kad Mantas yra diplomuotas filosofas ir psichologas. Studijuoti filosofiją jis įstojo ne dėl aukštojo mokslo diplomo, o todėl, kad iš tiesų tai buvo įdomu.
Ne ką mažiau įdomi atrodė ir psichologija. Nors tikrąjį pašaukimą laiko iliuzijos meną, tačiau šie sudėtingi mokslai jį praturtino kaip asmenybę.
„Mano darbe yra labai daug psichologijos. Turiu jausti publiką, žmogų, kuriam paduodu virvę, ar jis elgsis taip, kaip reikėtų. Netgi kai tenka bendrauti prieš kameras ar su žurnalistais, turiu žinoti, ką galiu pasakyti, o ką geriau nutylėti, išmokti filtruoti savo kalbą ir elgesį.
Man daug lengviau nei paprastam žmogui pamatyti apgaulę, iliuziją. Nesakau, kad paranormalūs, magiški dalykai nėra tikri. Ir mano gyvenime yra nutikę keistų ir paslaptingų dalykų, tačiau į visus tokius žiūriu labai atsargiai, nes žinau, kad po įvairių paslapčių skraiste gali slėptis paprasti paaiškinimai. Dažniausiai už viso to slepiasi psichologiniai mechanizmai“, – aiškino Mantas.
Lina DRANSEIKAITĖ
