Daugybę metų lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje mokytojavusi Bronislava Lipšienė ir šiandien mokykloje laukiama viešnia. Galima drąsiai sakyti, kad visų mylima pedagogė tapo neatsiejama lietuvių mokyklos ir emigrantų bendruomenės Vokietijoje dalimi. Jei savo prisiminimus mokytoja sudėtų į knygą – ji neabejotinai taptų graibstomu bestseleriu.
Pasitikdama savo namų tarpduryje B. Lipšienė apdovanoja nuoširdžia šypsena, dvelkiančia gerumu ir vidine ramybe. Pokalbis nuvingiuoja į mokytojos jaunystę, praleistą Lietuvoje, prie gražiosios Minijos krantų. Lietuvoje jauna pedagogė ketverius metus dėstytojavo statybos technikume, dar pusmetį teko padirbėti profesinėje technikos mokykloje.
„Į Vokietiją atvedė meilė“, – šypsosi B. Lipšienė ir skuba pridurti, kad įsimylėjo ne vokietį, o lietuvį. Lipšiai susipažino Vilniuje ir tik po vestuvių išsiaiškino, kad jų gimtines skyrė tik Minija.
Į Vakarus, pas vyrą į federacinę Vokietiją mokytoja Bronė atvyko 1976-aisiais. Geležinę uždangą tarp sovietinių Rytų ir demokratinių Vakarų kiek pravėrė 1975-aisiais įvykusi Helsinkio konferencija. Joje buvo pasirašytas dokumentas, kuris bent jau morališkai įpareigojo visas dokumentą pasirašiusias šalis, taip pat ir Sovietų Sąjungą, ne tik gerbti, bet ir praktiškai įgyvendinti visas svarbiausias žmogaus teises ir laisves.
Pelės netrukdė būti laimingiems
Prisimindama lietuvišką gimnaziją prieš daugybę metų, Bronislava sako, kad dabartinė mokykla visiškai nepanaši į tą, kurioje ji pradėjo darbuotis atvykusi į Vokietiją.
„Tuomet buvusio vargo, nepritekliaus, nepatogumų dabar kaip nebūta. Kol atskirą bendrabutį turėjo tik mergaitės, berniukai gyveno pilyje. Ten šmirinėdavo pelės ir iš pirmo žvilgsnio gyvenimas pilyje neturėjo būti malonus, tačiau gimnazistai buvo laimingi“, – pasakoja mokytoja.
Medžioklės pilis ne itin tiko normaliam kasdieniam gyvenimui, bet ją statęs baronas joje paliko romantišką dvasią. Baronas Rotšildas, sakydamas, kad vyksta medžioti, lankydavo savo mylimąją, kurią buvo apgyvendinęs pilaitėje.
„Turbūt gimnazijos pilį gaubiančios romantiškos istorijos neleido ten gyvenantiems gimnazistams skųstis prastoka buitimi. Mokiniai palėpėse muzikuodavo ir mažiausiai dejuodavo dėl patiriamų nesklandumų“, – šypsosi senus laikus prisiminusi B. Lipšienė.
Deja, baronas Rotšildas statydamas pilį nesistengė, kad ji būtų patogi. Laiptai buvo siauri mediniai, grindys ir lubos, krėstos iš nendrių ir molio, lengvai davėsi gaisrininkų prakertamos per 1984 metų gaisrą, kad vanduo jų neįlaužtų.
„Po gaisro mačiau pastatą visiškai be grindų ir lubų. Darbininkai ilgais vamzdžiais pylė ir pylė labai greitai stingstantį cementą. Tai buvo vienas iš juodžiausių gimnazijos istorijos laikotarpių, kurį reikėjo išgyventi“, – atsidūsta mokytoja.
Diawaros krikštamotė
To meto gimnazistai buvo tikri patriotai. Auginti tėvų, ne savo noru pasitraukusių iš Lietuvos, jie degė noru kada nors grįžti į tėvų gimtąjį kraštą. Buvo suvokietėjusių lietuvaičių, kurie labai stengėsi išsaugoti savo tautinį identitetą, mokytis kalbos, papročių, Lietuvos istorijos.
„Sunku buvo mokyti be tinkamų vadovėlių, bet mokiniai tuo laiku buvo labai motyvuoti ir krikščioniškai nusiteikę. Malda prieš pirmą pamoką ir malda po paskutinės pamokos buvo savaime suprantami dalykai“, – darbo lietuviškoje gimnazijoje Vokietijoje pradžią prisimena B. Lipšienė.
Jos atmintyje – ir daugybė gimnazistų, vėliau tapusių iškiliais Lietuvos ambasadoriais visame pasaulyje.
Viktoras Diawara ir Vilius Alesius, grupės „Skamp“ nariai, mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Roko grupių mokykloje buvo ir daugiau.
Paklausta apie Viktorą, Bronislava juokiasi, kad yra jo krikšto mama, mat šis gimnazistas buvo pakrikštytas, kai mokėsi gimnazijoje.
Prezidentas Valdas Adamkus mokėsi kitoje lietuvių gimnazijoje prie Augsburgo (po karo Vokietijoje buvo net 26 lietuviškos gimnazijos ir 102 pradinės mokyklos).
Garsieji „skampai“ nėra vieninteliai žmonės, kurių sėkmės kelias prasidėjo gimnazijoje. Gausybė daktarų, firmų direktorių, advokatų ir šiaip sėkmingų žmonių mokėsi čia.
Vienas mokinys dėl savo ypatingų gebėjimų buvo priimtas į slaptą Jungtinių Amerikos Valstijų karinį dalinį. Į jį galėjo pakliūti tik geriausieji iš geriausiųjų. Profesionalus kariškis žuvo itin slaptoje misijoje, apie kurią negalėjo žinoti net jo tėvai.
Kokia šeima be dūmų
Bendrabutyje gyvenę vaikai buvo itin aktyvūs. Įvairios veiklos, tokios kaip dalyvavimas skautų judėjime, pasisėdėjimai prie laužo, tiesiog buvimas kartu, teikė visiems džiaugsmą, suartindavo gimnazistus ir mokytojus, visi jautėsi tarsi viena šeima.
1989-aisiais, kai Lietuvoje padvelkė atgimimu, o nepriklausomybė bei laisvė skambėjo kiekvieno lūpose kaip realus ir labai artimas siekis, net penkios Vasario 16-osios gimnazijos roko grupės dalyvavo Vilniaus roko festivalyje. Pasak mokytojos, tai buvo didžiulė šventė ir gimnazistams, ir Lietuvai, nes visus vienijo bendras laisvės siekis.
„O dabar mokiniai turi kompiuterius ir tik nedaugelį gali atplėšti nuo tų altorių“, – mintimis į nūdieną grįžta B. Lipšienė.
Paklausta, ar gimnazijos šeimoje kildavo dūmų, Bronislava mįslingai nusišypso.
„Dūmų tarp mokinio ir mokytojo buvo visada. Paauglystėje atrodo, kad mokytojai ir tėvai kvaili, atsilikę, pasenę ir todėl jo nesupranta. Tačiau po kelerių metų tas sunkus laikas praeina ir mokytojai, tėvai vėl patampa protingi ir išmintingi. Prieš abitūros egzaminus net menkiausios abejonės išsisklaido, paaugliškas ambicijas pakeičia motyvuotas požiūris į savo ateitį“, – sako mokytoja.
Prieš atostogas – šiukšlių konteinerių revizija
Paprašyta papasakoti apie smagiausius nuotykius, be kurių mokykloje neapsieinama ir šiandien, pedagogė nesistengia sulaikyti juoko.
„Labai jau daug tų nuotykių buvo. Neįmanoma pamiršt istorijos, kai mokiniai išsikasė įbetonuotą cigarečių automatą ir karučiu atsivežė jį šalia gimnazijos. Tada jie kaip reikiant prisivirė košės. Teko įsikišti ir policijai“, – juokiasi moteris.
Tragikomišką nuotykį patyrė gimnazistas iš Venesuelos. Vaikinukas paklausė mamos patarimo ir savo pasą bei atgalinį bilietą į Venesuelą laikė tuomečio direktoriaus seife. Vasarą ruošdamasis į Romą, jis pasiėmė juos, o ten nuvykęs nebeprisiminė, ar sugrąžino bilietą į seifą. Išsigandęs nedelsdamas grįžo atgal į Vokietiją ir puolė ieškoti brangaus popierėlio.
Gimnazijoje viskas jau buvo sutvarkyta, šiukšlės išmestos, bet dar neišvežtos, tad jaunuolis ėmė versti konteinerius ir ieškoti bilieto. Konteineriai buvo trys, šiukšlių tuomet dar niekas nerūšiuodavo, tad galima bandyti įsivaizduoti tą kvapą.
Vaikinas išvertė vieną konteinerį, kruopščiai apieškojęs nieko nerado, suvertė šiukšles atgal ir ėmėsi antrojo, sėkmė jam vėl nesišypsojo. Pabaiga – laiminga. Gimnazistas bilietą rado trečiajame konteineryje. Paskutinis ten buvęs popierėlis ir buvo brangusis jaunuolio ieškotas bilietas į namus.
„Jis pasakojo man šią istoriją sėdėdamas ant laiptų. Rankomis perrausęs tris šiukšlių konteinerius, jautėsi tarsi devintame danguje“, – ir po daugybės metų prisiminusi šį įvykį juokiasi mokytoja.
Laisvalaikį skiria rožėms ir Amsei
Laisvalaikiu B. Lipšienė mėgsta auginti rožes. Jai ypač patinka vijoklinės, augančios itin aukštos, iki 6–10 metrų. Tačiau malonumą rūpintis gėlėmis šiek tiek riboja vis paskaudanti koja. Rožės pamažu nyksta iš gimnazijos teritorijos, tačiau žinantys, kur jų ieškoti, tikrai dar turi kur paganyti akis.
Savotišku lietuviškos gimnazijos simboliu tapo B. Lipšienės kalytė Amsė. Itin mažas šunelis yra labai draugiškas ir pyksta tik tuomet, kai kas nors gviešiasi jo maisto ir kai tenka susidurti su veterinaru. Tačiau šis jau išmoko susidoroti su Amsės ožiavimaisis.
Ne tik vaikai prisirišę prie šunelio. Amsei taip pat jų labai trūksta. Per atostogas, kai gimnazija ištuštėja, senoji pilis prityla, Amsė liūdi.
„Ji kokias keturias dienas prastai ėda, labai ilgisi vaikų draugijos“, – apie keturkojės bičiulės išgyvenimus pasakoja mokytoja.
Gyvendama tarp gimnazistų, Amsė ir pati šio to išmoko. Pavyzdžiui – jos mėgstamiausio skanėsto pavadinimo garsiai minėti šiukštu nevalia. Supratinga kalytė iš karto jo reikalaus. Todėl Bronislava paduoda lapą, kuriame užrašyta „Hematogenas“ – Amsės svajonių skanėsto pavadinimas.
B. Lipšienė jau treji metai nebemokytojauja, tačiau gimnazija taip ir liko antraisiais jos namais. Netoliese gyvenanti mokytoja su Amse dažnai užsuka į mokyklą, savo viešnagėmis džiugindama ir gimnazistus, ir buvusius kolegas.
Ji kiekvieną sutiktąjį apdovanoja šypsena, o smalsuolius – neįtikėtinomis istorijomis iš gimnazijos gyvenimo. Kas žino, gal kada nors šie pasakojimai taps knyga apie lietuviškos gimnazijos Vokietijoje istoriją ir ją kūrusius bei kuriančius žmones.
Niko ŠOŠIČ, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos
