Panevėžyje jau daug metų gyvenantis ukrainietis Eugenijus Vitoško šiuo metu dar vienoje kelionėje į karą. Jo mikroautobusas prikrautas paramos Ukrainai. Tokia kelionė panevėžiečiui – ne išimtis, o beveik kasmėnesinė rutina.
Eugenijus į kariaujančią gimtinę paramą veža jau daugiau nei dešimtmetį.
Per ketvirtąsias karo metines kalbintas vyras sako: ukrainiečių dvasia nepalaužta, o ryžtas ginti savo žemę – toks pat stiprus, kaip ir pirmąją dieną.
Savanoriška tarnyba
Lietuvoje mokslus baigęs, čia šeimą sukūręs Eugenijus Vitoško Panevėžyje gyvena jau kelis dešimtmečius.
Beveik keturiasdešimt metų jis tarnavo vidaus reikalų sistemoje, dirbo ir Panevėžio miesto policijos komisariato viršininko pavaduotoju.
Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje, jo gyvenime atsirado dar viena, ne mažiau svarbi tarnyba.
„Viskas prasidėjo 2014-aisiais, kai rusija okupavo Krymą“, – prisimena jis.
Tuomet važiuodamas į Ukrainą jis veždavo tai, ko labiausiai trūko kariams – aprangos, patalynės, kojinių, miegmaišių.
Paramos kiekiai buvo kuklesni, nes ir karo mastas dar nebuvo toks platus. Frontas nejudėjo taip intensyviai, poreikiai atrodė mažesni.
2022-aisiais prasidėjus plataus masto invazijai, kelionės tapo dažnesnės, kroviniai – sunkesni, poreikiai – milžiniški.
Jau penktus metus E. Vitoško į Ukrainą vyksta mažiausiai kartą per mėnesį.
Kartais – du, o vasarą – ir tris kartus.
Ši kelionė – jau trečioji šiemet.
Aplankys mamą
Kiek iš viso paramos jis nugabeno į karo alinamas teritorijas? Eugenijus skaičiuoti nebesistengia.
„Bus tonomis“, – sako trumpai.
Didžioji dalis pagalbos skirta kariams. Vyras veža viską, ko reikia fronte ir užnugaryje.
„Vežu viską, išskyrus ginklus“, – pabrėžia panevėžietis.
Ketvirtadienį jis vėl išvyko į Ukrainą su įvairia parama. Kada grįš, kol kas nežino.
Ši kelionė jam ypatinga ne tik dėl paramos.
Rivnės srityje, netoli sienos su Baltarusija, gyvena jo mama.
„Mano mamai neseniai suėjo 91-eri. Pas ją noriu pabūti“, – sako Eugenijus.
Persikelti į Lietuvą ji nesutinka. Gyvena kaime, rodos, ten nėra strateginių objektų, kuriuos bombarduotų rusai.
Vis dėlto karo šešėlis pasiekia – virš stogo jau yra skraidę dronai. O netoli kaimo buvo numuštas „Shahed“ tipo dronas, žemėje palikęs didžiulę duobę.
Karo realybė – mokslai po žeme
Per ketvirtąsias plataus masto karo metines kalbintas savanoris neslepia – nei jis, nei daugelis pasaulyje netikėjo, kad karas taip užsitęs.
„Manėme, kad tai – mėnesių klausimas. Bet jau eina penkti metai“, – sako jis.
E. Vitoško įsitikinęs, kad šiandien vykstantį karą jau galima vadinti ir Trečiuoju pasauliniu – net jei oficialiai jis taip neįvardijamas.
Vienaip ar kitaip į jį įsitraukė daugybė valstybių: vyksta hibridinės atakos, sabotažas, informaciniai karai, kitų šalių teritorijose fiksuojami dronų incidentai.
„Pasaulis negali sutvarkyti vieno nesveiko žmogaus“, – sako E. Vitoško, kalbėdamas apie kremliaus vadovą.
Savanorio manymu, viena karo priežasčių – Ukrainos stiprėjimas.
Šalis pradėjo geriau gyventi, gavo bevizį režimą į Šengeno erdvę, žmonės pajuto daugiau laisvės ir galimybių. Tokia Ukrainos pažanga rusijai kėlė pavydą.
„Putinas verčia kaltę, kad rusai skriaudžiami. Niekas jų neskriaudžia“, – pabrėžia Eugenijus.
Anot E. Vitoško, dalis Ukrainos gyventojų karo pradžioje taip pat turėjo iliuzijų – tikėjosi, kad atėję rusai atneš geresnį gyvenimą ar bent jau tam tikrų lengvatų.
Tačiau realybė greitai tas viltis sudaužė.
Labiausiai šiandien rusijos nuniokoti būtent tie regionai, kuriuose gyveno daugiausia rusakalbių – Charkivas, Chersonas, Doneckas, Luhanskas.
„Vaikai ten mokosi po žeme. Charkive mokyklos statomos po žeme – XXI amžiuje! Ukrainoje yra netgi ligoninė po žeme“, – su kartėliu kalba jis.
Reikalinga ginkluotė
Pasak savanorio, viena didžiausių problemų – ginklų tiekimas.
Kol Ukraina gana stabiliai gaudavo ginkluotę, jos kariuomenė sugebėjo išlaisvinti nemažai rusijos užgrobtų teritorijų ir nustumti priešą.
Kai tiekimas sulėtėja, situacija fronte iškart komplikuojasi.
Vis dėlto net ir sudėtingomis sąlygomis ukrainiečiai randa būdų gintis.
Dronais naikinama rusų infrastruktūrą toli jų užnugaryje.
Užpulta šalis galiausiai sukūrė ilgojo nuotolio raketas „Flamingas“.
„Jei būtų buvę tiek raketų, kiek Ukraina prašė, rusų logistika būtų atkirsta. Viskas būtų paprasčiau“, – svarsto panevėžietis.
Problemų patiria ir rusijos kariuomenė.
E. Vitoško teigimu, į nelaisvę paimti rusų kariai pasakoja vandenį gėrę iš balų ar griovių.
Ukrainoje net sukurta sistema, kaip rusų kariai gali pasiduoti į nelaisvę. Sutikusius sudėti ginklus dronas išveda iš pozicijų, nurodo kryptį, paaiškina, ką daryti.
Tačiau net ir tuomet pavojus išlieka.
„Kiti rusai, pamatę, kad jų kariai pasiduoda, juos apšaudo, bombarduoja“, – pasakoja savanoris.
Karas čia neturi paprastų sprendimų. Tik kasdienes pastangas išgyventi.
Ukrainiečių dvasios nepalaužė
Kalbėdamas apie netektis, E. Vitoško akimirkai nutyla. Kare žūsta daug ukrainiečių – tiek karių, tiek civilių.
Apsilankęs Lvivo kapinėse, kur laidojami žuvusieji, jis sako pamatęs vaizdą, kurio neįmanoma pamiršti – ištisos eilės naujų kapų, prie kurių plevėsuoja mėlynos ir geltonos spalvų vėliavos.
„Labai daug jaunų žmonių“, – tyliai priduria.
Anot jo, čia atgulė ir nemažai tautos elito – menininkų, sportininkų, išsilavinusių, aktyvių žmonių, kurie vietoj scenos ar stadiono pasirinko frontą.
„Karas yra karas, savo šalį reikia ginti, kad niekas į tave nesivalytų kojų.“
E. Vitoško
Visuomenės nuotaikos sudėtingos, tačiau pasidavimo ženklų nėra.
„Gyventojai jaudinasi – juk artimieji, giminės kariauja. Žmonės nori, kad greičiau ateitų pergalė“, – sako E. Vitoško.
Karas palietė ir jo paties šeimą. Ukrainoje gyvena sesuo, kiti artimieji. Du sūnėnai – fronte. Kariauja ir daugiau giminaičių.
Kariai, pasak jo, nuolat fronto linijoje nebūna – gauna trumpų atokvėpio akimirkų.
Kartais kelioms dienoms, kartais – kelioms savaitėms.
Tačiau grįžę trumpų atostogų jie žino: netrukus vėl teks važiuoti atgal.
„Nepalaužiama moralinė dvasia. Laikosi vyrai“, – tvirtina E. Vitoško.
Jis pabrėžia: gindami savo šalį ukrainiečiai kartu gina ir visą Europą.
Tuo metu rusija sistemingai naikina energetikos infrastruktūrą – elektros, dujų, šildymo tinklus. Smūgiai dažnai nukreipiami į civiliams gyvybiškai svarbius objektus.
„Kad tik žmonėms būtų blogiau. Bet vis tiek ukrainiečių nepalaužia“, – sako jis.
Ukrainiečių kasdienybe tapo nuolatiniai sprogimai, sugriauti pastatai, šaltis.
Net ir Vakarų Ukrainoje esantis Lvivas nėra saugus – miestas dažnai bombarduojamas.
„Rusai labai nekenčia Lvivo, nes mano, kad čia gyvena Ukrainos patriotai“, – pasakoja E. Vitoško.
Tačiau net ir po atakų miestas keliasi. Kaip ir visa šalis.
Per visą Ukrainą
Kurį laiką E. Vitoško paramą nuveždavo tik iki Ukrainos sienos.
Tačiau ilgainiui atsirado patikimų partnerių tinklas, ir dabar Eugenijus važiuoja gerokai toliau – į pačią karo alinamos šalies širdį.
Jis bendradarbiauja su ukrainiečiais nuo Lvivo iki Rivnės srities, turi ryšių Kyjive, Charkive ir kituose miestuose.
Dalį paramos perduoda tiesiogiai į rankas, kitur ji keliauja per paštą ar patikimus savanorius.
„Svarbiausia, kad viskas pasiektų tuos, kam labiausiai reikia“, – pabrėžia panevėžietis.
Anot E. Vitoško, kiekvienas perdavimas fiksuojamas – gaunami dokumentai, nurodoma, kam ir kas įteikta.
Lietuvoje E. Vitoško bendradarbiauja su „Rotary“ labdaros ir paramos fondu, skirtu Ukrainai, Panevėžio rajono savivaldybe, kitomis organizacijomis.
Prie paramos prisideda verslininkai, ūkininkai, pavieniai gyventojai, teisėsaugos pareigūnai.
„Su kuo bendrauju, nepavargo remti. Visiems labai dėkingas“, – sako jis.
Panevėžio krašte suaukoti ar už surinktus pinigus nupirkti daiktai iškeliauja ten, kur vyksta intensyviausi mūšiai – į Donecko, Zaporižios sritis, Charkivą ir kitur.
Savanoris stengiasi vežti būtent tai, ko konkrečiu metu prašo fronte esantys kariai.
„Pasistengiame gauti, ko jiems labiausiai reikia, kad bet ko nevežčiau“, – sako Eugenijus.
Karo realybė negailestinga: šiandien atrodo, kad visko pakanka, o po bombardavimo nelieka nieko.
Kartais net nedidelis daiktas gali išgelbėti gyvybę. Arba bent trumpam sugrąžinti žmogišką šilumą. Iš Panevėžio nuvežti kamuoliai ukrainiečių vaikams tapo maža, bet svarbia dovana – priminimu, kad net karo fone vaikystė turi teisę į džiaugsmą.
„Stengiuosi visiems padėti po truputį. Bet pagrindinė pagalba – kareiviams“, – teigia E. Vitoško.
Ir vėl krauna mikroautobusą kitai kelionei.
Gelbsti ir paprasčiausi dalykai
Paklaustas apie pavojų, Eugenijus tik gūžteli.
„Į pavojų aš nekreipiu dėmesio. Ko ten bijoti? Užgrūdintas. Pats tarnavau, mano darbas nebuvo lengvas“, – sako jis, prisimindamas beveik keturis dešimtmečius tarnybos Panevėžyje.
Per tuos metus būta visko, tad šiandieninė rizika jo negąsdina.
„Bus, kaip skirs likimas“, – ramiai priduria.
Iš Ukrainos jis sako visada grįžtantis geros nuotaikos – jausdamas, kad vėl kažkam padėjo.
Kelias netrumpas. Kiekvieną kartą tenka įveikti daugiau nei tūkstantį kilometrų.
Žiemą – slidūs keliai, pūgos. Sausį, pasakoja, snigo taip, kad vairuoti buvo ypač sudėtinga.
„Lietuvoje karo nėra, ir tai kokie keliai po snygio“, – palygina jis.
Kartais tenka nakvoti automobilyje – viešbučiai perpildyti, ypač arčiau karo zonos.
Tačiau tokie nepatogumai Eugenijaus nestabdo.
Grįžęs į Panevėžį jis visada susisiekia su aukotojais.
Dar prieš išvykdamas pasižymi, kas ir ką paaukojo, kad galėtų tiksliai informuoti, kur daiktai nukeliavo.
Parodo iš Ukrainos atsiųstas nuotraukas, vaizdo padėkas, perduoda karių įteiktus padėkos raštus, suvenyrus, pasirašytas vėliavas.
Ten esantiems savanoriams ir kariams itin svarbi ne tik materialinė, bet ir moralinė parama – žinojimas, kad kare jie nėra vieni.
„Dirbu tokiu principu: stengiuosi visiems atvežti padėką, kad kiekvienas žinotų, kur nukeliavo jo parama ir kaip ji padėjo. Nesvarbu, kad ji gal atrodo nedidelė – pamažu susirenka pilnas autobusas“, – sako jis.
Anot E. Vitoško, kare niekada negali žinoti, kuris, atrodytų, menkas daiktas taps lemtingu.
Pavyzdžiui, jei priešas veržiasi, o ryšio priemonės išsikrovusios ir neįmanoma išsikviesti pagalbos, paprasčiausias kroviklis gali išgelbėti gyvybę.
Reikia daug ir visko
Šiemet į Ukrainą, į Lvivo sritį, Eugenijus jau nuvežė 20 generatorių.
Kartu – kitų panevėžiečių prašymu surinktus pledus, antklodes, kelis maišus megztų kojinių. Pastarosios iškeliavo į Charkivą – civiliams, gyvenantiems nuolatinių apšaudymų sąlygomis.
„Ten labai sudėtinga situacija. Nuolat bombarduoja. Ką žmonės sugriebė, tą lėkdami iš namų išnešė“, – sako jis.
Anot savanorio, užtenka kelių minučių, kad žmogus netektų visko – namų, daiktų, įprasto gyvenimo.
Kariams jis taip pat veža kavos, arbatos. Karo pradžioje gabendavo nemažai maisto produktų, tačiau dabar, pasak jo, kariuomenei maisto pakanka. Todėl dažniau į krovinį įdeda ir skanumynų – mažų priminimų apie normalų gyvenimą.
„Mano pagrindinė kryptis visgi yra kareiviai. Pastaruoju metu vežu generatorius, įvairius kroviklius. Vyrai išeina į tolimas pozicijas ir neaišku, kiek ten prabus. Jiems reikia turėti galimybę pasikrauti racijas, telefonus, planšetes, dronus“, – pasakoja Eugenijus.
Šiuolaikiniame kare technika tapo gyvybiškai svarbi.
Ne tik dronai – sužeistieji iš fronto kartais evakuojami ir robotais.
Tarp nuolat reikalingų daiktų – miegmaišiai, autonominiai dyzelinu kūrenami šildytuvai. Nedideli, be dūmų, bet apkasuose suteikiantys gyvybiškai svarbią šilumą. Taip pat turniketai, pirmosios pagalbos vaistinėlės, higienos priemonės.
Atrodytų, net paprasti daiktai gali tapti lemiami.
Viena Rokiškio įmonė ukrainiečiams dovanoja Lietuvoje žemės ūkyje naudojamus tinklus. Ukrainoje jais dengiami apkasai, siekiant apsaugoti karius nuo dronų atakų. Jau du dronai į tokius tinklus įsipainiojo – taip išgelbėtos ir kovotojų gyvybės.
„Užkabinti saugo, kad dronai neįlėktų į apkasus. Anglai, kitos šalys duoda žvejų tinklus, bet jie kietesni – atsitrenkęs į juos dronas gali nuo smūgio ir sprogti. O šie lietuviški – minkštesni, dronas į juos įsipainioja“, – aiškina E. Vitoško.
Bet koks automobilis frontui netinka
Prisiminęs karo pradžią 2014-aisiais, E. Vitoško sako, kad tuomet poreikiai buvo kitokie. Daugiausia reikėjo patalynės, aprangos, maisto. Kariavo gerokai mažiau žmonių, frontas nebuvo toks platus, o ir karo tempas – kitoks.
Dabar viskas pasikeitę.
Be įprastų paramos daiktų, vis dažniau prireikia transporto priemonių.
„Kartais žmonės įsivaizduoja, kad į frontą tiks bet koks automobilis. Ne. Jis turi būti paruoštas – keturiais varomaisiais ratais, su geromis padangomis, pakeistais tepalais, tvarkingais stabdžiais“, – pabrėžia savanoris.
Kare svarbios ne tik kulkos ar technika.
Dalį paramos E. Vitoško veža ir į ligonines.
Daug sužeistųjų gydomi Vakarų Ukrainoje – į ligonines kariai atgabenami vos ne tiesiai iš apkasų.
Kariai dažnai atvežami be asmeninių daiktų, todėl net elementari apranga tampa būtinybe.
Viena Panevėžio įmonė ukrainiečiams dovanojo ir stalo žaidimų – kad sužeistieji turėtų kuo užsiimti gydydamiesi.
Kad priešas nesivalytų kojų
„Politologų daug ir įvairių nuomonių yra. Man nepatinka, kokias sąlygas D. Trampas stumia, norėdamas kuo greičiau užbaigti karą. Jei norėtų, ukrainiečiai patys atiduotų rusams žemę ir sakytų: imkite, mes traukiamės. Žemė taip nedalinama. XXI amžius, o kiek jau žmonių kare žuvo“, – kalba E. Vitoško.
Savanoris įsitikinęs: jei tik priverstų Ukrainą pasiduoti ir atiduoti teritorijas, rusai per tam tikrą laiką vėl sukauptų pajėgas, pasigamintų technikos ir veržtųsi toliau.
„Anksčiau S. Lavrovo pavaduotojas sakė: dinkite NATO ten, kur buvote 1997 metais. Vadinasi, iš Baltijos šalių, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos ir kitur. Jų tikslas toks“, – aiškina E. Vitoško.
Jis pabrėžia: su ukrainiečiais negalima žaisti ir neatsižvelgti į jų nuomonę.
Tai, pasak Eugenijaus, jau parodė 2013-ieji, kai tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti istorinę asociacijos su ES sutartį, kuria būtų žengtas svarbus žingsnis integracijos link.
Toks jo sprendimas Ukrainoje sukėlė didžiulius protestus, nuvertusius prorusišką prezidentą.
„Su ukrainiečiais nereikia žaisti. Jie kazokai iš prigimties. Taip lengvai nepalauši. Rusai kariauja ketverius metus ir paėmė tik mažą dalį Ukrainos, nors deklaravo, kad antra armija pasaulyje, kokie jie kieti. Nieko panašaus“, – tvirtina savanoris.
„Žiaurūs mūšiai, daug žmonių nukentėjo, daug gerų žmonių žuvo. Karas yra karas, savo šalį reikia ginti, kad niekas į tave nesivalytų kojų“, – sako E. Vitoško.
