Keliai į platųjį pasaulį išvedė tūkstančius panevėžiečių. Jie tik per didžiąsias metų šventes, o dažnas ir ne per kiekvienas, aplanko gimtinę. Dabar jų dienos ir naktys – po svetimu dangumi.
Visada brangus ir savas
Skirtingai susiklostė Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje ar kur kitur įsikūrusių Panevėžio vaikų likimas. Daugelis jų – su sava patirtimi, gebėjimu, žiniomis, norais – surado svetur namus, pasirinko veiklos dirvonus, sukūrė šeimas, garsėja kaip dori, sąžiningi, darbštūs žmonės.
Tačiau kiekvieno širdies kamputyje Panevėžys išlieka vienintele ir ypatinga vieta – gimtinė.
Prieš gerą dešimtmetį Panevėžį palikusi, šiuo metu Belgijoje gyvenanti rašytoja Indrė Jonušytė taip pat mano, kad vieta, kurioje žmogus gimė, augo ir subrendo, negali tapti svetima.
„Niekada į gimtąjį miestą nežvelgsiu svečio ar turisto akimis. Kiekvienas Panevėžio centro kampelis, namas, medis, suolelis yra tarsi mano daiktai. Žinoma, jie keičiasi, atnaujinami arba dingsta nuo žemės paviršiaus, tačiau didžiausias pokytis – tai žmonės“, – sako emigracijoje romanus rašanti ir jau penktą knygą išleidusi jauna moteris.
Panevėžyje likusi Indrės šeima. Grįžusi namo, ji daug laiko praleidžiu su tėvais – mama rašytoja Liuda – Tile Vakare – ir tėčiu menininku Algirdu Jonušiais.
„Jie visus pažįsta, visur dalyvauja, tad esu įtraukiama į jų bohemišką ir menišką pasaulį, būnu apsupta nuostabių ir talentingų žmonių. Labai džiaugiuosi, kad jie ateina į mūsų šeimos rengiamus kūrybos vakarus, apsilanko parodose, knygų pristatymuose, taip skatindami tolesnei kūrybai ir didžiuodamiesi mumis, savo vaikais išeiviais“, – pasakoja Indrė.
Sąjūdžio vaikas
Prisimindama vaikystę, I. Jonušytė sako visada turėjusi didesnę laisvę nei daugelis bendraamžių.
„Turėjau kažkokį keistą, net nežinau ar užsitarnautą savo tėvų pasitikėjimą, todėl ir elgtis privalėjau atsakingai. Kita vertus, buvau išlepusi ir išdykusi, savimi pasitikinti, o svarbiausia – visur pritampanti: prie metalistų, prie reperių, prie bendraamžių ir prie vyresnių žmonių“, – kalbėjo moteris.
„Kai buvau maža, Pilėnų mikrorajonas buvo nuostabi vieta: daug vaikų, pirmosios simpatijos, netoli esantys sodai, kuriuose vogdavome braškes, karjerai, kur slapta nuo tėvų maudydavomės, benamės katės, kurias dėžėmis tempdavome pas veterinarą, o paskui laikydavome laiptinės balkone. Žiemą – sniego seniai, vasaromis toli gražu ne visada sėkmingi pasivažinėjimai dviračiais… Dabar Lietuva man atrodo gana pilka ir šalta šalis, tačiau mano vaikystė buvo saulėta ir judri. Esu Sąjūdžio vaikas, mačiau, kaip viskas keitėsi, jautėme laisvę, stengėmės išsiskirti, o kartu – būti savi ir suprasti. Mokykla buvo tai, ką reikėjo tiesiog išgyventi, kaip nors iškentėti, ir tiek. Svarbiausia buvo nepasiduoti, išlikti savimi ir didžioji dalis mūsų išliko. Tiesa, dauguma – ne Lietuvoje“, – prisimena Indrė.
Kai iki mokyklos baigimo ji gyveno Panevėžyje, miesto gyvenimas jai atrodė turtingas, tiesiog virte verdantis, įdomus. „Tebemyliu Panevėžį ir esu prisirišusi prie to miesto, bet nežinau, koks jis yra šiandien…“ – svarsto rašytoja.
Lydi katės
I. Jonušytė dabar gyvena Belgijoje, netoli Briuselio, vaizdingame nacionaliniame parke tarp Dinanto ir Namiuro miestų, ant upės kranto.
„Galima sakyti, kad įsikūriau Prancūzijos pasienyje. Tai mano trečia žiema šioje šalyje, bet gali būti, kad ir paskutinė“, – sako Indrė.
Su draugu Jonathanu jie gyvena dideliame dviejų šimtų metų senumo name su sodu. Kadangi rašytoja dirba namuose, tai daugiausia laiko praleidžia su savo keturiomis katėmis, jas į Belgiją atsivežė iš Graikijos.
Katės jaunos moters gyvenime labai svarbios, nuolat ją lydi. Katės personažas įsipina ir į kūrybą. Naujausios knygos „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ visose keturiose romantiškose novelėse veikia stebinti, persikūnijanti ir net tarp žemynų migruojanti katė. Indrės auginamų kačių nuotrauka puošia ir knygos viršelį.
I. Jonušytė yra išleidusi romanus „Rožių sala“, „Angelų žaidimai“, „Jūros akmenukų karoliai“, „Baltas šešėlis“, užkariavusius ne tik Lietuvos skaitytojų širdis.
Sužavėta belgiško maisto
Tylus ir ramus priemiestis, kuriame pora gyvena, yra gana izoliuotas, todėl kartais lietuvė pasiilgsta šurmulio, minios. Tada išsirengia į kelionę – aplanko draugus Londone ar Briuselyje.
„Grįžusi suvokiu, kokia esu laiminga tokioje ramioje ir nuostabios gamtos apsuptoje, savo europietiška dvasia ir mano gimtai Lietuvai artimoje vietoje. Man patinka laiką leisti namuose, mėgstu gaminti, auginti daržoves ir gėles, daug skaitau. Jei leidžia orai, išsirengiame po Belgiją keliauti motociklu“, – pasakoja Indrė.
Artimiausi poros draugai – bendraamžių kaimynų, prancūzo virtuvės šefo ir čekės stiuardesės, šeima.
„Su Liuse kartu grybaujame šalia esančiame miške, o paskui grybus džioviname arba verdame vyrams vakarienes. Esu sužavėta belgiško maisto, ypač mėsos, sūrių, jūros gėrybių. Viskas visada šviežia, nors, žinoma, nepigu. Už kelių kilometrų Prancūzijoje maistas daug pigesnis. Atskira kalba apie garsųjį belgišką alų – baltą kviečių arba labai tamsų ir labai stiprų, gaminamą vienuolyne“, – teigia I. Jonušytė.
Apie Belgiją ji sako, kad tai labai organizuota ir itin mandagi šalis. Joje daug pilių ir vienuolynų, upių, miškų, parkų ir slėnių. Namiuras, Valonijos sostinė, jaunatviškas universitetinis miestas, kuriame visą žiemą pilna lauko kavinukių, dviračių, gėlių. Tai labai europietiškas ir gražus miestas dviejų didelių upių sankirtoje su viršuje stūksančia milžiniška citadele.
Jausmai ir emocijos žodžiais
Kitąmet sukaks kūrybinio I. Jonušytės darbo dešimtmetis, bet ji teigia neturinti susikūrusi rašymo rutinos, neieškanti ypatingos vietos kurti.
„Rašymas man vis dar yra profesija, kuri teikia aštuoniasdešimt procentų malonumo ir tik kokį dvidešimt pelno, tačiau jaučiuosi laiminga, nes mano knygos vis dėlto pasiekia skaitytojus. Nerašau ranka, nes pati neįskaitau savo rašto, bet nesu didelė kompiuterio mėgėja ir nelabai juo pasitikiu, tačiau tenka su juo draugauti. Nerašau kavinėse ar paplūdimiuose. Vakare ir naktį rašyti lengviau, tada galiu susikaupti, bet dažniausiai dirbu dieną, nes tada namuose esu viena.
Rašyti mane įkvepia žmonės. Jei būčiau fotografė ar tapytoja, bandyčiau pavaizduoti žmogaus emocijas, charakterį. Dabar tai darau žodžiais“, – pasakoja Indrė.
Rašytoja teigia, kad šiandieninėje visuomenėje ją žavi neribotos galimybės ir žmonijos potencialas tobulėti, pamatyti, patirti, sužinoti, išgyventi daugiau nei to pakanka vidutinybėms.
„Norėčiau lietuviškai parašyti fantastinį romaną, nes būtent tokia literatūra išlaisvina iš bet kokių normų, o fantazijai nėra ribų. Anglų kalba jau esu tokį parašiusi“, – sako rašytoja.
Be to, Belgijoje gyvenanti panevėžietė piešia vaikiškus komiksus pagal savo sukurtas pasakas. Ji jau turi sukūrusi ir detektyvinių komiksų trilogiją. „Tai taip naivu ir paprasta – popieriaus lapas, pieštukai, flomasteriai ir pamilti herojai… Kas gali būti maloniau“, – sako Indrė.
Svarbiausia – didelė šeima
Nemažai laiko Indrė su draugu praleidžia Graikijoje – penkis ar šešis mėnesius per metus Lefkados saloje, kur turi vasarnamį.
Kadangi lietuvei buvo įdomu susipažinti su mylimojo gimtuoju kraštu – Belgija, todėl ir nutarta kurį laiką pagyventi abejose šalyse, be to, moteris norėjo geriau išmokti prancūzų kalbos.
„Graikija keista, ją pamilsti arba imi nekęsti, arba tavyje keistai sugyvena abu šie prieštaringi jausmai. Ja lengva susižavėti dėl nuolat šviečiančios saulės, jūros, dėl mums, šiauriečiams, sunkiai suprantamo žmonių temperamento ir puikaus maisto. Apie tai, kokius aš matau graikus, galiu kalbėti valandų valandas, bet žinau, kad tikrai nepakeisiu lietuvių susidarytos gana neigiamos nuomonės. Tiktai ilgiau pagyvenusieji Graikijoje puikiai žino, kad graikai nėra nei tinginiai, nei sukčiai, nei vagys. Lygiai kaip mes, lietuviai, nežiūrint britų, vokiečių ar norvegų žiniasklaidos formuojamos nuomonės apie mus, kaip plėšikus ir sąvadautojus, tokie juk nesame. Atvirkščiai, ir lietuviai, ir graikai yra sunkiai dirbantys ir labai svetingi, dosnūs žmonės“, – pasakoja I. Jonušytė.
Atėnuose, Rode, Santorinyje jai teko susidurti su įvairiausio plauko žmonėmis, bet kai įsikūrė nuostabaus grožio Lefkados salos bendruomenėje, patirta ypač daug gerų emocijų.
„Mūsų kaimynai kartais pernelyg smalsūs ir peržengia mums įprastas privatumo ribas, tačiau neperkame nei daržovių, nei vyno, nei aliejaus, nei kiaušinių. Viską jie suneša. Nuolat esame kviečiami į vestuves ir krikštynas, net aplinkinių kaimelių religinėse šventėse sunku apsispręsti, prie kurio stalo prisėsti, nes visi kviečia. Dar sunkiau atsisakyti iš visų pusių siunčiamų vyno ir alaus ąsotėlių.
Sunkiausias dalykas Graikijoje – išmokti gyventi nuolatiniame biurokratijos chaose, vairuoti be taisyklių, derėtis ir būti tokiam pat dosniam ir atsipalaidavusiam. Graikijoje visai nesvarbu, ar turtingas esi, svarbu, kad turi didelę šeimą ir daug draugų bei pažįstamų. Tas bendruomenės jausmas, manyčiau, gelbsti graikus ir šiuo sudėtingu ekonominės krizės metu“, – įspūdžiais dalijasi Indrė.
Visur savos tradicijos
Ne vienoje šalyje buvusi moteris sako, kad dabar Kalėdų ir Naujųjų metų šventės visur supanašėjo ir darosi globaliai komercinės. Tiesa, daugelis valstybių stengiasi išsaugoti savo tradicijas.
Nedidelė šalis Belgija, žinoma ir dėl šokolado, vaflių, alaus, kasmet sutraukia daugybę turistų.
„Ir per krizę išliko belgiškos kalėdinės mugės, kuriose gausu karšto vyno su prieskoniais, austrių su šampanu, spurgų, garuoja dubenys bulvių su dideliais bri sūrio gabalais ir rūkyta mėsa, kubilai troškintų raugintų kopūstų su dešrelėmis, kiaulių kojomis ar vištų šlaunelėmis“, – pasakoja Indrė. Pats garsiausias kalėdinis Lježo kaimelis kasmet sutraukia gausybę lankytojų.
Graikijoje Kalėdų eglutė – gana nauja, bet sėkmingai prigijusi ir greitai plintanti tradicija. Atėniečiai tebemėgsta papuošti žiemą rūgščiais vaisiais aplipusius savo apelsinmedžius, o žaliaskarės ir jų šakos įprastesnės jaunų šeimų namuose.
Vis labiau ir išradingiau dekoruojamos miestų gatvės, aikštės ir pastatai. Tačiau religingų šeimų moterys nepamiršta ir seno papročio – švęstu vandeniu ir bazilikais apvyniotais mediniais kryželiais pašventinti namų, kad juos apleistų blogoji dvasia. Skirtingai nuo daugelio kitų, graikai kūrena savo židinius per visas Kalėdų dienas, todėl Kalėdų Senelis dovanų pro jų kaminus neatneša.
Vaikais pasirūpina ne Santa Klausas, o Šventas Vasilis, kuris savo vardadienį kartu su daugybe Vasilisų, Vasių ir Bazilių švenčia pirmą Naujųjų metų dieną. Jis vilki visame pasaulyje atpažįstamais tradiciniais Kalėdų Senelio drabužiais, tačiau vaikus su dovanomis lanko, kai jau prasideda Naujieji metai.
Sausio pirmąją daug kur atliekamas ir ritualas, kai visi ąsočiai namuose pripildomi vadinamojo šv. Vasilio vandens, kai kur pagarbinamos senosios šaltinių bei fontanų dvasios.
Atskiri regionai turi ir puoselėja šiek tiek skirtingas tradicijas. Graikai didžiuojasi savo šaknimis ir per šventes stengiasi sugrįžti net į atokiausiai esančius tėvų ir prosenelių namus.
Bendra daugumai regionų – laužų deginimas, chorinis kalėdinių giesmių giedojimas, vaikštant nuo durų prie durų, kiaulių, avių ar ožkų pjovimas, Kristaus duonos su kiekvienos šeimos amato ženklu kepimas, kunigų apsilankymas ir namų šventinimas.
Be to, gruodžio 24-oji yra Christoso vardadienis, irgi vienas populiariausių šalyje. Iki sausio 6-osios giminės, draugai ir artimieji leidžia laiką kartu ir šventes iškilmingai bei triukšmingai baigia Trijų karalių dieną.
Jauni vyrai susirenka ant jūros, ežero ar upės kranto, kur kunigas į ledinį vandenį įmeta pašventintą kryžių. Tikima, kad tas, kuris tą kryžių ištrauks, bus labai laimingas visus metus. Šventė tęsiasi laivų ir valčių šventinimu, šokiais, muzika ir gausiu šventiniu stalu.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
