Nors blaivybės pamokos tautai dėstomos jau ilgus dešimtmečius, alkoholizmo išrauti nepavyksta – savo poelgiais ir veiksmais kraupinančių visuomenę girtuoklių nemažėja
ARCHYVO nuotr.
Dar devyniolikto amžiaus viduryje užsimezgęs blaivybės judėjimas ragino žmones kuo toliau trauktis nuo visais atžvilgiais pavojingų velnio lašų. Po to, kai žemaičių vyskupas Motiejus Valančius išsiuntė vyskupijoms laišką, inicijuojantį blaivybės sąjūdį, visoje šalyje buvo pradėtos steigti blaivybės organizacijos.
Įsipareigodavo viešai
Panevėžio krašte žmonių blaivinimu rūpinosi vyskupas Kazimieras Paltarokas. Blaivybės draugijos tuo metu veikė kiekvienoje parapijoje.
Kaip teigia Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, vyskupas K. Paltarokas šiuo klausimu taip pat buvo parašęs ganytojišką laišką bei išleido keletą knygelių.
Ketvirtajame dešimtmetyje K. Paltaroko iniciatyva buvo sudarytas specialus komitetas iš direktoriaus Jurgio Elisono, daktaro Mykolo Marcinkevičiaus ir kunigo Jono Gasiūno. Šis komitetas turėjo studijuoti blaivybės reikalus ir rezultatus skelbti spaudoje.
Tuo metu Panevėžyje ėjo laikraštis „Panevėžio garsas“ – jame ir buvo skelbiama komiteto surinkta medžiaga.
Taip pat spaudoje būdavo pateikiami pranešimai, kad štai toks ir toks žmogus įsipareigoja visai negerti metus ar dar daugiau laiko. Jeigu kas pastebės išgėrusį, tai jis sutinkąs sumokėti atitinkamą pinigų sumą.
Vyresnysis muziejininkas pasakoja, kad dirbdamas Paįstryje kunigas Jurgis Tilvytis įsteigė „Saulės“ draugijos mokyklą, įkūrė biblioteką ir skaityklą. Ėmėsi aktyviai propaguoti blaivybės judėjimą ir Paįstryje buvo įkūręs blaivybės draugijos skyrių. Kunigo rūpesčiu įkurtos ir kitos katalikiškos organizacijos. Vis dėlto stipriausia buvo blaivybės draugija, vienijusi apie 200 narių.
Žinoma, kad 1923 metų vasario 11 dieną Panevėžyje buvo atkurta prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusi blaivybės draugija. Jos pirmininku išrinktas kunigas Juozapas Stakauskas. Į draugiją įsirašė apie 100 žmonių.
Su „šamarlaku“ kovojo bergždžiai
Vis dėlto šviesuolių kova su alkoholiu nebuvo labai sėkminga: svaigiųjų gėrimų mėgėjų niekada nestigo.
Panevėžyje ilgą laiką buvo labai populiarus naminis alus – šamarlaku, vėliau dustu vadintas.
1930 metais „Panevėžio balsas“ straipsnyje „Šamarlako aukos“ rašė: „Turgaus dienomis Panevėžy visais keliais girti jauni ir seni važiuoja. Daugiausia, rodos, išeina girtų iš tokių vietų, kur, rodos, jokios karčiamos nėsama: koks kiemelis, kokia būdelė… Oras pakvipęs ne degtine, bet šamarlaku, valdžios uždraustuoju gėrimu. Būna atsitikimų, kaip aną savaitę, kad bevažiuodamas iškrenta į giliausią dumblynę ir ten visas susikruvinęs ir įbedęs galvą į dumblus knarkia vaitodamas ir ištisas valandas gulėdamas. Bent turgaus dienomis ir priemiesčiuose policijos reiktų bent girtiems parankioti ir kur reikiant nugabenti.“ (Citatų kalba netaisyta.)
Išlikę duomenų, kad su naminių svaigalų – degtinės, alaus – gamintojais policija kovojo kaip galėdama (ypač naminiu alumi garsus buvo Biržų kraštas). Buvo uždrausta kaimuose net talkoms virti naminį alų. Jo, o ir kitokių gėrimų mėgėjai būdavo gėdijami laikraščių puslapiuose.
Štai tais pačiais metais rašyta: „Nieko nėra biauresnio, kaip girta moteriškė, sakoma žmonių. Tikrai biauraus įspūdžio darė Nevėžio pakrantėje ties ligonine riogsanti girta stora moteriškė, kurią du vyru patempė toliau nuo lieptų, kad nepiktintų čia kursuojančių į mokyklą ir iš mokyklos mokinių.“
Tą ir kitus atvejus aprašiusiame straipsnyje daroma išvada: „Vadinasi karalius Alkoholis triumfuoja.“
1925 metais viename rašinyje atkreiptas dėmesys: „Prieš Šeduvos valsčiaus valdybą stovi dvi arbatinės. Bet jose, matyt, stipri arbata pardavinėjama, kad žmogus visuomet išeina apsvaigęs. Gal malonėtų į arbatines apsilankyti Šeduvos policija ir pažiūrėti, koki ten duodama arbata?“
Keletu metų vėliau, po daugybės rašinių iš įvairių miestelių daryta išvada: „Geria miesteliuose, neatsižvelgdami į jokias blaivybės savaites. Geriama dabar iš bėdos tiek, kiek niekuomet negerta.“
Po blaivybės vėliava
Panevėžio laikraštis ne tik gėdindavo girtuoklius, bet vykdė plačią švietėjišką veiklą, aprašydavo blaivybės draugijas, kvietė žmones burtis po blaivybės vėliava.
„Blaivininkas, aprašinėdamas antros Velykų dienos blaivininkų nepaprastai didelį susirinkimą „Saulės“ mokykloje, tikina, kad prelegentui J. Aleknai pavyko įtikinti klausytojus, nes po susirinkimo prisirašė daug naujų narių, išplatinta daug abstinentiškų raštų. Dalyvavę ir prisirašę geležinkelio, pašto, kalėjimo ir policijos įstaigų nemažai tarnautojų. Sveikintinas reiškinys.“
Daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų rašyta: „Rugpjūčio 31 d. sekmadienį Panevėžio blaivininkai Senojoj bažnyčioj išklausė pamaldų, o vakare drauge vakarieniavo: pasakyta daug kalbų, išklausyta sveikinimų, gražiai palinksmino Angelo Sargo dr. mergytės dainomis, deklamacijomis.“
„Ramygalos parapijos salėje buvo L. K. Blaivybės Dr-jos Ramygalos skyriaus visuotinis narių susirinkimas vasaros blaivybės savaitei minėti. Į susirinkimą atvyko apie 50 asmenų. Paskaitą „Alkoholizmas ir žmonijos sveikata“ laikė abiturijentas L. Barauskas. Susirinkusieji nutarė nevaišinti savo svečių svaigalais ir prašyti valdybą padaryti žygį pas mūsų krašto vyriausybę, kad ji prad. mokyklose įvestų pamokas apie alkoholizmą.“
Tautos priešas
„Alkolizmas yra liga ir alkolikai – ligonys kūno ir sielos atžvilgiu“, – rašyta „Panevėžio balse“ 1934 metais. Alkoholis tame rašinyje kažkodėl vadinamas alkoliu, nors ir ankstesniais, ir vėlesniais metais buvo rašoma „alkoholis“. Vis dėlto esmės tai nekeičia.
Straipsnyje pasakojama, kad kova su alkoholiu „prasidėjo jau seniausiais žmonijos laikais, kai šviesesni ir doresni žmonės pažino didžiausio savo materialės ir dvasinės gerovės priešo – alkolizmo žalingą visai žmonijai įtaką“.
Straipsnyje pateikiama daug įvairių faktų, pavyzdžių: „Konfucijus (551–479 m. pr. Kr.) grasino įvairiomis bausmėmis iki mirties bausmės už girtuokliavimą. Indijoje žymesnis kovotojas su svaiginančiais gėrimais buvo Budda, penkių jo įsakymų tarpe pasakyta: „Tu neprivalai gerti jokių svaiginamųjų gėrimų.“ Griežtų abstinencijos skelbėjų randame tarp babiloniečių ir asiriečių.Visur griežtai smerktas svaiginamųjų gėrimų vartojimas be saiko: „Žiūrėkite savęs, kad kartais jūsų širdys nebūtų apsunkintos apsirijimu, girtuoklyste.“
1934 metais „Panevėžio balse“ rašyta: „Taip, norime būti galingais, bet jam – tikrajam galingumui atimamas pagrindas, be kurio vargu kas galima laimėti – nesirūpinama tautos blaivinimu.
Kol Lietuvos gyvenimas, pradėjus miesto inteligentais, fortų, barakų darbininkais ir baigiant šiaudiniu sodžiumi maudysis alkoholy – vargu ką mes laimėsim tautai ir valstybei.
Tai visi, kam rūpi tėvynės laiminga ateitis, į šventą tautos blaivinimo darbą, o už tai bus dėkinga Bažnyčia, Tauta ir Valstybė.“
Didžiausi kaltininkai
Sovietmečiu blaivybės draugijų taip pat būta, vis dėlto tokios plačios veiklos jos nevykdė. Ypač pirmaisiais dešimtmečiais.
Vėliau pradėta girtuoklius auklėti – juos imdavosi perauklėti darbo kolektyvas, svarstydavo susirinkimuose, veždavo gydyti.
„Panevėžio tiesa“ apie alkoholizmo žalą rašydavo gana dažnai, primindavo, kokios skausmingos girtavimo pasekmės, kviesdavo į pokalbius gydytojus, psichologus, teisėsaugos pareigūnus.
„Daugiau dėmesio kovai su girtuokliavimu vertėtų skirti ir įmonių bei įstaigų visuomeninėms organizacijoms“, – priminta rašinyje „Kur degtinė – ten nelaimė“.
Girtuokliai taip pat būdavo gėdijami, smerkiami, jų žygiai kelti į viešumą. „Kas geria per krikštynas, kas geria per vestuves, o aš geriu kas dieną, kada tiktai pakliūva. Kas geria vyną, alų, o aš maukiu arielką, Tyliu, kai mane bara. Miegu, kai dirbti reikia“, – aprašydamas vienos įmonės darbuotoją šmaikštavo straipsnio autorius, piešė girtuoklio, kurio ir vardas ir pavardė įrašyti, karikatūrą: „Ne kartą už tai buvo įspėtas, baramas, bet… Būdamas girtas arba pagiriotas, pats negali dirbti ir kitiems trukdo.“
1968 metais nušviečiant tuo metu įvykusius eismo įvykius, analizuojant jų priežastis, straipsnio autorius pabrėžia: „Bet didžiausi avarijų kaltininkai – neblaivūs vairuotojai. Todėl gatvėse ir keliuose reikia daugiau tikrinti, kad neblaivus žmogus bijotų sėsti už vairo.“
Deja, praėjus beveik penkiasdešimčiai metų, pastarieji įvykiai rodo, kad tokių nieko – nei policijos, nei visuomenės nuomonės, nei pasekmių – nesibaiminančiųjų nė kiek ne mažiau.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
