Buvęs Panevėžio apygardos teismo teisėjas Jurgis Tautkevičius išėjęs į pensiją atsidavė savo didžiajai aistrai – kūrybai, kuriai dirbdamas nerasdavo tiek laiko, kiek norėjo. Bet vyras iš rankų vis dar nepaleidžia ir šautuvo, o kartais, kaip vaikystėje, paima ir laidynę.
Energijos semiasi iš pomėgio
Paskutinę bylą prieš dešimtmetį išnagrinėjusiam 75 metų J.Tautkevičiui televizorius netapo geriausiu draugu kaip daugeliui jo bendraamžių. Vyras nepeikia televizijos, jis tiesiog neturi jai laiko.
Išėjęs į pensiją J.Tautkevičius paniro į drožybą, papuošalų, suvenyrų, buityje naudojamų daiktų – originalių šviestuvų, žvakidžių, medžioklinių peilių, valgomųjų įrankių ir kitų – gamybą. Jam didelis malonumas lankytis antikvariatuose, o dar didesnis – grįžti iš jų namo ne tuščiomis.
J.Tautkevičius nemažai laiko skiria ir dar vienai savo aistrai – medžioklei. Medžioklė ir kūryba jo gyvenime yra tarsi Siamo dvynės. Jis negalėtų dėl vienos paaukoti kitos.
Buvęs teisėjas papuošalams ir kitiems daiktams gaminti naudoja trofėjų ragus, dantis, odą.
J.Tautkevičiaus butas su senoviniais baldais, antikvariniais dirbiniais bei jo paties rankų kūriniais panašus į jaukią meno galeriją.
Pats šeimininkas ir pedagogė žmona joje jaučiasi puikiai. Jų numylėtinis katinas išmokęs grakščiai laviruoti tarp nepigių grožybių ir nepadaryti joms žalos.
Tautkevičių namuose dažnai vieši bičiuliai. Vietoje nenustygstantis ponas Jurgis juos įtraukia į įvairias atrakcijas. Pavyzdžiui, pašaudyti iš arbaleto į kitame koridoriaus gale pritaisytą taikinį.
Pataikiusieji į dešimtuką džiaugiasi neilgai.
„Viskas aišku: buvęs KGB bendradarbis“, – per dantį svečią traukia šeimininkas, šią atrakciją juokais vadinantis demaskuojamuoju testu.
Ilgiau pavakaroti su draugais nusiteikęs J.Tautkevičius pastato biliardo stalą ar ištraukia šaškių lentą su sidabrinėmis šernų ir briedžių figūrėlėmis. Šernus, pasinaudojęs specialiomis formomis, išliejo pats J.Tautkevičius. Jis yra sukūręs ir suvenyrų su tauraus metalo žvėrių figūrėlėmis.
Buvusiam teisėjui įkandamas ir juvelyro įgūdžių reikalaujantis darbas.
Vyras sako, kad kūryba ir medžioklė jam yra varomoji jėga, neleidžianti pavirsti ant sofos gulinčiu niurzgliu.
Štai ir vakar J.Tautkevičius pasiėmė šautuvą ir su draugais išrūko į ančių medžioklę. Rytą jam magėjo užsukti į rūsyje įrengtas dirbtuves ir bent trumpam prisėsti prie pradėtų kūrinių, bet susilaikė. Žino, kad sunkiai atsiplėš, tad geriau nesierzinti. Kita vertus, jo laukė kitas, ne mažesnis malonumas.
Nusikaltėlius tramdė pistoletu
Nuo pat jaunystės prie meistrystės, piešimo linkęs J.Tautkevičius svajojo tapti jūreiviu. Tačiau šiai svajonei išsipildyti sutrukdė labai proziška anuomet priežastis – jo dėdė, motinos brolis, gyveno Kanadoje. Taigi jaunuoliui kelias į laivyną buvo uždarytas.
J.Tautkevičius teisėjo mantiją apsivilko tik padirbėjęs šaltkalviu, inžinieriumi ir išmėginęs dar kelis darbus. Jis 14 metų buvo Jurbarko teismo pirmininku, šešerius metus darbavosi Šakių teisme, Panevėžio apygardos teismas buvo paskutinė jo darbovietė.
Baudžiamąsias bylas nagrinėdavęs J.Tautkevičius juokauja, kad jo teisti „tulpinių“ gaujos nariai buvo palyginti kultūringi banditai: negrasino, nekoneveikė. Per savo karjerą jam yra tekę patirti ir tiesioginių, ir netiesioginių bandymų įbauginti.
Kartą Jurbarke į jo miegamąjį pro langą įskriejo didelis akmuo, o Šakiuose darbo kabinete sulaukus nedraugiškai nusiteikusių lankytojų teko trauktis pistoletą. Jo pavartoti neprireikė, bet paskui jį dar bauginti mėginusius banditus J.Tautkevičius patikino, kad šaudo itin taikliai.
Beje, ginklai ir šoviniai yra dar viena jo silpnybė. Baigdamas studijas universitete J.Tautkevičius rašė diplominį darbą apie graižtvinio šaunamojo ginklo indentifikavimą pagal šovinių tūteles, remdamasis savo paties sukaupta įvairių Europos šalių šovinių kolekcija. Joje buvo nuo senų laikų iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio naudoti šoviniai.
Vėliau šios srities žinios labai pravertė darbe. Jam, kaip ekspertui, būdavo patikimos bylos, kuriose nusikaltimai padaryti pavartojus ginklą.
Buvęs teisėjas daug metų renka durklus, peilius. Dalį jų yra nusipirkęs antikvariatuose, kai kuriuos parsivežęs iš tolimų šalių. Pats jis gamina įspūdingus medžioklinius peilius. Jų meniškai drožinėtos rankenos yra iš sumedžiotų žvėrių ragų.
Prieš daug metų kelis peilius jis pagamino amžiną atilsį Algirdui Brazauskui. Šis atsidėkodamas auksarankiam meistrui parūpino jam tuo metu itin modernias nedideles metalo apdirbimo stakles.
Negali praeiti pro gėles
J.Tautkevičiaus namuose stovi ne vienas senovinis, jo paties rankomis restauruotas baldas. Kai kuriuos, pavyzdžiui, įstabaus grožio spintą, teisėjas ištraukė tiesiog iš šiukšlyno. Pamatęs, kad šis kažkada Raudonės dvare stovėjęs baldas dūla teismo vairuotojų garaže, jį nusipirko už simbolinę kainą ir prikėlė naujam gyvenimui.
„Aš pilnas silpnybių“, – juokiasi vyras, keldamas nuo stalo vazą su lauko gėlių puokšte.
Pasirodo, ponas Jurgis negali praeiti pro žydinčią pievą, nenusiskynęs gėlių. Net nuvažiavęs žvejoti jis pirmiausia apsirūpina gėlėmis, o tik paskui užmeta meškerę.
Sovietmečiu J.Tautkevčiui darbo reikalais teko lankytis Japonijoje. Ten jis, be kita ko, spėjo dalyvauti ir ikebanos (puokščių darymo) konkurse.
Vyras juokauja dar esąs ir labai prietaringas. Išeidamas iš namų būtinai paglosto prieškambaryje stovinčio bronzinio erelio galvą – tai jam neša sėkmę. O prieš atidarydamas duris į laiptinę, J.Tautkevičius šelmiškai mirktelėja iš paveikslo žiūrinčiam briedžiui.
Vyras įsitikinęs, kad ir sulaukus brandaus amžiaus nereikia bijoti retkarčiais paišdykauti. Pavyzdžiui, pašaudyti iš laidynės. Kai žvejodamas J.Tautkevičius pastebi, kad nesulaukę kimbant bičiuliai ar kitapus krante esantys žvejai ima snūduriuoti, paima vadinamąją „ragatkę“, akmenuką ir šauną jų link į vandenį.
Dovanoja bičiuliams
Buvęs teisėjas papuošalus gamina ne tik moterims, bet ir vyrams. Jis yra sukūręs daugybę žiedų, pakabučių, o medžiotojams – specialių kaklaraiščių su trofėjų detalėmis.
J.Tautkevičius ir pats nešioja masyvų savos gamybos žiedą bei pakabutį.
Vyrui didelis malonumas meistrauti šviestuvus iš briedžio ragų. Šiuo metu jis triūsia prie įspūdingo šakotumo didžiulių girios karaliaus ragų.
Šviestuvus, kaip ir kitus savo dirbinius bei papuošalus, J.Tautkevičius su malonumu dovanoja draugams ir bičiuliams. Kai kuriuos, kurių gamybai panaudojo brangias medžiagas, parduoda.
Neseniai Panevėžio apygardos teisme jis buvo surengęs savo darbų parodą.
Buvęs teisėjas atgabeno daugybę papuošalų moterims ir vyrams, žvakidžių, medžioklinių peilių, valgomųjų įrankių, įvairių suvenyrų.
Teisme dirbančios moterys žavėjosi J. Tautkevičiaus kurtais vėriniais, segėmis, kauliniais žiedais ir aikčiojo išgirdusios, kad šios grožybės kurtos iš bebrų, vilkų, šernų dantų, briedžių ragų.
Vyrų akis traukė aštrūs medžiokliniai peiliai su rankenomis iš ragų.
Meistras kolegoms padovanojo nemažai jiems patikusių papuošalų ir suvenyrų.
„Tikrai negaila, jeigu žmogui jie suteiks džiaugsmo“, – patikino auksarankis.
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
