Pianistas, M. K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas džiaugiasi darantis tai, kas jam atrodo prasminga ir reikalinga. O giliomis giminės šaknimis nužymėtą kelią jis vadina gyvenimo neapsunkinančia pareiga.
Pianistas R. Zubovas su žmona Sonata susipažino dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vyras džiaugiasi, kad kartu išgyventos sunkios ir gražios akimirkos supynė juostą, kuri juos iki šiol tvirtai laiko drauge.
Viena svarbiausių R. Zubovo gyvenimo pakeleivių yra jo žmona Sonata, su kuria susipažino dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jie iki šiol per gyvenimą žygiuoja tvirtai laikydamiesi už rankų. Jie abu buvo iš tų studentų, kurie nuo šeštos valandos kas rytą sėdėdavo klasėje ir grodavo, todėl jų keliai vis susikirsdavo.
„Vieną pavakarę netikėtai išsišnekėjome. Paskui viskas judėjo labai greitai. Po poros mėnesių nunešėme pareiškimus tuoktis. Jau tada buvo aišku, kad muzika yra labai svarbus mūsų bendrystės dėmuo“, – „Sekundei“ sakė pianistas.
R. Zubovas studijas Vilniuje baigė 1990 metais, kai Lietuvoje kvepėjo laisve ir naujais vėjais. Abu su žmona pajuto, kad nori praplėsti savo žinias ir akiratį: profesiniame kelyje atrodė viskas pažįstama ir neintrigavo. Nors abu norėjo studijas tęsti pas profesorę Šveicarijoje – iš Lietuvos kilusią pianistę Esterą Elinaitę, tačiau patraukė į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Ten vykome siekdami rasti pinigų trokštamoms studijoms. Pinigų neradome… Tačiau radome puikų profesorių, neišsemiamą informacijos ir patyrimų lauką“, – tvirtino muzikos virtuozas.
Zubovai Jungtinėse Amerikos Valstijose užtruko ilgiau, nei planavo. Jie susirado darbą ir naujų draugų, surengė nemažai koncertų. Kaip juokauja pianistas, gyvenimas darėsi gana patogus.
Tačiau vieną dieną jie nusprendė grįžti į Lietuvą, nes pajuto, kad tą patį gali daryti ir savo šalyje, o joje tai turi netgi gilesnę prasmę.
„Grįžus nebuvo sunku. Pradėjome nuo pirmojo laiptelio, iš pradžių… Jokių privilegijų nesitikėjome. Amerikoje išmokome, kad viską turime susikurti savomis rankomis. Taip iki šiol ir stengiamės gyventi: daryti tai, kas atrodo prasminga ir svarbu mums“, – atvirai kalbėjo R. Zubovas.
M. K. Čiurlionio proanūkis R. Zubovas stengiasi būti kuo sąžiningesnis sau ir daryti tai, kuo tiki bei ką geriausiai sugeba.
Pianistas tiki, kad jiems abiem su Sonata laikas Jungtinėse Amerikos Valstijose padėjo įsisąmoninti, kokios vertybės svarbiausios gyvenime. Kartu išgyventos įvairios ir sunkios, ir gražios situacijos tarsi supynė juostą, kuri sutuoktinius iki šiol tvirtai laiko drauge.
Apdovanojimų nesureikšmina
Į Lietuvos kultūrinį gyvenimą Sonata ir Rokas Zubovai aktyviai įsiliejo 2001 metais, tačiau palyginti kultūros tėkmės gimtojoje šalyje ir Čikagoje vyras nedrįsta. Į Jungtines Amerikos Valstijas nuolat atvyksta pasaulinio lygio žvaigždžių, todėl jie būdami ten stengėsi kiek įmanoma daugiau patirti to, kas geriausia.
„Jungtinėse Amerikos Valstijose kultūrinis gyvenimas labiau grįstas tradicija. Lietuvoje dėmesį kreipiame į šiek tiek kitokius kultūros atspalvius“, – tvirtino muzikantas.
R. Zubovas pripažinimo nesureikšmina, nes jis šiais komunikacijos laikais nebūtinai yra vertybė ir gali būti sukuriamas įvairiausiomis dirbtinėmis priemonėmis. Vyras pirmiausia stengiasi būti kuo sąžiningesnis sau ir daryti tai, kuo tiki, ką geriausiai sugeba.
„Esu gavęs keletą apdovanojimų. Tačiau sužinojęs, kad juos gausiu, visų pirma šiek tiek sutrinku. Paskui susigyvenu su tuo žinojimu ir toliau darau tai, kas mane traukia ir kas atrodo svarbu“, – kalbėjo pianistas.
R. Zubovas tvirtina, kad būna dienų, kai jų namuose muzika neskamba, tada visur dvelkia tyla. Kadangi šiais laikais gyvenimas nepaprastai įvairus ir įtemptas, tenka nudirbti daug darbų, pianistui muzika tampa ramybės uostu.
„Namuose būna smagiau tada, kai juose skamba muzika. Joje galiu rasti pusiausvyrą ir prasmę. Nėra tokio kūrinio ar konkretaus muzikanto, kurių galėčiau klausytis be perstojo – muzikantui muzikos klausymasis yra ganėtinai intensyvus užsiėmimas“, – savo mintimis dalijosi R. Zubovas.
Vyras jau daug metų aktyviai dalyvauja akademiniame gyvenime ir sako, kad natūraliai pajuto pašaukimą perduoti savo patirtį jauniesiems pianistams. Iš pradžių tai pagelbėjo ir pačiam mokytojui.
„Kai kitam turi padėti atrasti kelią vienai kitai techninei ar estetinei problemai spręsti, pirmiausia turi pats ją tiksliai suformuluoti, apsvarstyti, rasti atsakymus. Netrukus pamatai, kad pradedi produktyviau dirbti, lengviau atrakini ir savo problemas, jas sprendi labiau apgalvodamas“, – paaiškino pašnekovas.
Kupinos iššūkių dienos
Vyras savęs nelaiko iššūkių mėgėju, tačiau juokiasi, kad jų būta nemažai. Pastaroji avantiūra, į kurią leidosi pianistas, buvo kelionė į Pamyrą ir įkopimas į M. K. Čiurlionio viršukalnę, kurios aukštis yra 5820 metrų. Prieš tai aukščiausią viršūnę buvo pasiekęs Anduose – užkopė į maždaug trijų kilometrų aukštį.
Ne vienas iki šiol prisimena britų režisieriaus Roberto Mulano filmą „Laiškai Sofijai“, pasakojantį apie legendinį lietuvių kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. R. Zubovas atliko pagrindinį vaidmenį. Rengdamasis vaidmeniui pianistas nemažai bendravo su M. K. Čiurlionį „Žalčio karūnoje“ vaidinusiu aktoriumi Valentinu Masalskiu. Jį vyras vadina vienu ryškiausių savo pastarųjų metų mokytoju.
„Kartais paskambinu Valentinui, pasikalbame, pasisemiu iš jo stiprybės. Jis padėjo ne tik dėl scenos dalykais, bet ir gyvenimo filosofijos klausimais. Mokytojų turėjau labai daug, tarp jų – ir sutikti paprasti žmonės, ir rašytojai, ir kompozitoriai, ir filosofai“, – aiškino R. Zubovas.
Pianisto neslegia žinojimas, kad jis yra M. K. Čiurlionio proanūkis. Nors tai šiek tiek įpareigoja, tačiau, kaip tikino R. Zubovas, jausti pareigą jam natūralu.
R. Zubovas su žmona groti kartu pradėjo gyvendami Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors ilgą laiką muzikavo kaip solistai.
„Privalome suvokti, kad gyvendami laisvėje visi turime ir pareigas. Tai šiais laikais dažnai užmirštama“, – sakė muzikas.
Augdamas R. Zubovas į savo šaknis per daug nesigilino, tiesiog buvo kaip ir kiti vaikai – mėgo žaisti futbolą, krepšinį, leido laiką su draugais, o praeities titulai jam buvo visiškai nesvarbūs. Rinktis muziko kelią R. Zubovą paskatino močiutė, M. K. Čiurlionio dukra.
„Šeimoje augo keturi anūkai, aš buvau pats jauniausias, o ji labai norėjo, kad bent vienas iš mūsų pasuktų muziko keliu. Trys pirmieji metus kitus pasimokė ir lengvai atsipirko, o mane, kadangi buvau pats mažiausias, labiausiai spaudė, nes kito šanso jau nebūtų buvę, – juokėsi vyras ir pridūrė: – Esu nepaprastai dėkingas mamai, močiutei ir net mokytojams, kad jie manęs per daug nespaudė. Prisimenu, kad gana lengvai sugebėdavau išsisukti nuo to, kas mokantįjį skambinti pianinu padaro pianistu.“
Pasak R. Zubovo, vaikas sąmoningai muziko kelią pasirenka labai retai, dažniausiai jis pildo tėvų ar senelių įgeidžius. Būtų sunku įsivaizduoti tokį vaiką, kuris norėtų prie fortepijono praleisti kasdien po kelias valandas. Jaunų žmonių gyvenimą labai apsunkina galimybė laisvai rinktis, o susitelkti ties muzika jiems trukdo nuolatinės abejonės.
„Mano laikais pasukti muziko keliu buvo lengviau, nes neturėjome daug pasirinkimų. Mes neturėjome nei kompiuterių, nei interneto, nei keliasdešimt televizijos programų. Tiesiog sėdėjome ir grojome“, – prisiminimais dalijosi muzikantas.
Iki paauglystės groti nenorėjo
R. Zubovas neslepia, kad iki 16 metų nejautė poreikio sėstis prie fortepijono. Ir dabar pasitaiko tokių momentų, kai dėl vienų ar kitų priežasčių ne taip norisi skambinti, kaip kitais kartais. Tačiau jis gana greitai suprato, kad ant muzikos dėl to pykti negalima.
„Ant muzikos lieti savo nepasitenkinimo nėra jokios prasmės, nes ji – dievų kalba ir yra aukščiau visko. Ji tarsi nepasiekiamas idealas, kurio link visuomet veržiesi“, – aiškino pašnekovas.
Pianistas laiką, kai negalėjo groti pusę metų, nes buvo patempęs ranką, vadina pačiu baisiausiu periodu. Tuo laiku grojimas jau buvo tapęs fiziologiniu poreikiu.
„Tada man buvo nervinės įtampos ir vidinio nepasitenkimo laikas. Atrodė, jeigu būtų kas nors ne taip kažką pasakęs, būčiau galėjęs pasielgti visiškai neracionaliai“, – prisipažino pianistas.
Praktiškai kiekvienas muzikantas gali įvardyti savo likimo posūkį, nuo kurio momento pradeda laikyti save muzikantu. Vienam tai gali būti ketvirtoje klasėje išgirstas Katiliaus grojimas, kitą gali įkvėpti tam tikras filmas.
O R. Zubovas gyvenimą pakeitusį smūgį pajuto būdamas 16 metų. Tuomet jį, paauglį, mokytoja rengė konkursui, tačiau jau po pirmosios perklausos jis buvo atmestas.
„Tą akimirką viduje kažkas pradėjo virti. Galima sakyti, kad pajutau sportinį įtūžį ir pradėjau skambinti kaip išsikraustęs iš proto. Nuo tada man buvo svarbiausia fortepijonas ir klaviatūra, – pasakojo pianistas. – Visiems savo studentams sakau, kad niekas netampa pianistu, jei nepajunta susitapatinimo su klaviatūra manijos.“
R. Zubovas norintiesiems pasitikrinti, ar gali būti pianistu, siūlo savaitei užsidaryti ir groti po dešimt valandų. Jeigu žmogus po savaitės supras, kad jau viską išmoko, tai gali ramiai palikti pianiną, nes jis niekada nebus pianistu.
„Bet jeigu po savaitės suvoksi, kad nieko nesupranti ir nori dar daugiau groti, vadinasi, gali būti pianistu. Reikia norėti juo būti ne dėl to, kad kažkas tave apmėtys gėlėmis ar nuskęsi plojimų jūroje, bet todėl, kad jauti poreikį kasdien prisiliesti prie fortepijono. Jeigu nėra vidinio poreikio, muziko profesija gali būti tokia pat baisi, kaip ir bet kuri kita“, – savo mintimis dalijosi vyras.
Į duetą subūrė klausytojai
R. Zubovas ir jo žmona groti drauge pradėjo dar gyvendami Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prieš tai jie dešimt metų grojo kaip solistai, nors į koncertus važiuodavo kartu, tačiau pusę pasirodymo atlikdavo vienas, vėliau – kitas. Būdavo ir taip, kad kitas tiesiog vykdavo palaikyti savo partnerio.
„Mes buvom du solistai ir esam labai skirtingi. Bet Amerikoje vietos žmonės mums pradėjo sakyti, kad pagrotume dviese. Iš pradžių mums ši idėja pasirodė tokia sentimentali ir neįdomi“, – atvirai kalbėjo pianistas.
Nors patys entuziazmo nerodė, tačiau vieną dieną neatsilaikė ir parengė kūrinėlį, kurį grotų kartu. Vėliau jie atrado tokius prancūzų muzikos kompozitorius, kaip M. Ravelį, K. Debiusi, kurių kūriniai skleidžiasi nepaprastai laisvai ir įdomiai.
„Man patiko jausmas, kad kelios tavo ir partnerio pagrotos natos išauga į nuostabias muzikos pilis. Nuostabus pojūtis, kai be žodžių ir didelių pastangų supranti savo partnerį, – sakė R. Zubovas. – Groji groji, nustoji, o garsas eina. Tai tarsi koks stebuklas, pasijauti tarsi esantis fantazijos šaly.“
Pianisto teigimu, groti kartu yra toks pat darbas, kaip ir bet kuris kitas. Tam, kad būtų pasiekta reikiama kokybė, jie kartu prie fortepijono praleidžia po kelias valandas per dieną. Svarbiausia – atrasti ryšį su klausytoju. Muzikas tiki, kad ryšį lemia ir tai, kiek žmogus savęs atiduoda darbui prieš pasirodymą.
„Kai esi pianistas, nesvarbu, ar būtum šlovės viršūnėje ar visai nežinomas, bet kai išeini į sceną, turi nugalėti tą erdvę, kurioje groji, ir tavęs atėjusįjį pasiklausyti, – kalbėjo R. Zubovas. – Ir jeigu toks gyvenimas pianistui kelia džiaugsmą, tada apie geresnę profesiją nė negali svajoti.“
Pirmoji plokštelė – edukacinė
Prancūziška muzika Zubovams yra artima savo pavasarišku gaivumu, spalvingumu ir subtiliomis savo garsinėmis bei kompozicinėmis savybėmis. Jie džiaugiasi, kad ši muzika yra pasiekiama daugeliui klausytojų, nes išleista plokštelė. „Prancūziški žaidimai“ – tai pirmoji Roko ir Sonatos įrašyta plokštelė, kurios pasirodymą pianistas nulydi posakiu „batsiuvys be batų“.
Nors pats įrašymas truko tris dienas, tačiau R. Zubovas pabrėžia, kad tarp koncertų bei įvairių renginių sunku rasti laiko ramybei, susikaupimui, kuris reikalingas norint susitelkti ir įrašyti plokštelę.
„Supratome, kad ši plokštelė gali būti labai prasminga tuo, jog mūsų repertuaras yra žavus ir gali gerai skambėti bet kurioje pasaulio scenoje. Kai kuriuos plokštelėje esančius kūrinius galima pradėti groti vyresnėse muzikos mokyklos klasėse ar muzikos akademijoje pirmuose kursuose“, – pasakojo muzikantas.
R. Zubovas apgailestauja, kad XIX a. pab. – XX a. pr. Prancūzijos muzikos amžių atskleidžiantys kūriniai Lietuvoje nėra itin gerai žinomi. Tačiau natos suteiks galimybę bet kuriam vaikai ar muzikos mokytojui pabandyti vieno ar kito kūrinio skambesį.
„Aš savo studentams Kaune sakau, kad tokių kūrinių, kuriuos galima pavadinti pačia aukščiausia kalno viršūne, nedaug. Kai kurie plokštelėje esantys kūriniai yra nepaprastai virtuoziški, ir norintieji jų imtis privalo mokėti gerai groti“, – sakė pianistas.
Plokštelėje „Prancūziški žaidimai“ galima rasti ir prancūzų–lietuvių muzikos terminų žodynėlį, kad kiekvienas muzikantas ar mokytojas galėtų suvokti, apie ką groja.
„Žmonės turi labai daug priėjimų prie informacijos, bet kartais jos nesugeba pasiimti. Mes pateikiame sukramtytą ir suvirškintą informaciją, kad žmonės negalėtų išvengti žinojimo ar pabėgti nuo jo“, – juokavo vyras.
R. Zubovui vienas geras klausytojas ir autentiškas poveikis vienam žmogui yra svarbiau nei 10 tūkst. peržiūrų internete. Šiuo metu pora daug laiko skiria savo plokštelei pristatyti, todėl lankosi įvairiuose Lietuvos miestuose.
„Aš jau niekuomet nebūsiu internetinis žmogus, kuris susijaudintų pamatęs, kad mano įrašą peržiūrėjo 50 milijonų. Man svarbiau yra du trys žmonės salėje, reaguojantys į mūsų dueto grojimą“, – prisipažino pianistas.
Audinga SATKŪNAITĖ
