Nė vieno inksto neturintis panevėžietis pasiekė savotišką rekordą – jau daugiau kaip dvidešimt metų jo gyvybę palaiko hemodializė.
Vienintelis išsigelbėjimas
Žinia apie žmogų ištikusią nepagydomą ligą trenkia kaip žaibas. Susitaikyti su ja būna labai sunku, o kartais, atrodo, ir neįmanoma.
Daugiau kaip dvidešimt metų sunkiai sergantis panevėžietis Juozas Mažeikis puikiai prisimena, kai pirmą kartą prie jo buvo prijungtas hemodializės aparatas – inkstams nustojus funkcionuoti buvo būtina valyti organizmą.
„Buvo baisu, sunku, nemalonu, į galvą lindo mintis: kai tik išjungs aparatą, rūksiu iš čia ir daugiau nebegrįšiu. Kaip nors pragyvensiu ir be tos procedūros“, – prisimindamas išgyvenimus „Sekundei“ pasakojo panevėžietis.
Tačiau liga diktavo savo taisykles, tad pabėgti ir išvengti hemodializės nepavyko. Atvirkščiai – ta procedūra tapo vyriškiui išsigelbėjimu, vienintele garantija, kad išaušus kitai dienai dar galės kvėpuoti, vaikščioti, kalbėti.
Tris dienas per savaitę po keturias valandas J. Mažeikiui, kaip ir dešimtims kitų tokios pat negalios ištiktųjų, tenka praleisti Respublikinės Panevėžio ligoninės Hemodializės skyriuje. Specialūs aparatai – dirbtiniai inkstai – išvalo organizmą, ir žmonės gali gyventi daugiau ar mažiau visavertį gyvenimą. J. Mažeikis – vienintelis išgyvenęs tiek metų.
Eina pasikalbėti
„Dabar, kai į Hemodializės skyrių ateina naujas pacientas, matau, kad jis, kaip ir aš kadaise, jaučiasi sugniuždytas, išgyvena dėl negalios. Dažnai skyriaus vedėja Marija Sakalauskienė sako man: eik pasikalbėk su juo, papasakok, kiek metų vaikštai į procedūras, padrąsink, patark“, – sako J. Mažeikis.
Ir jis eina, kalbasi su netikėtos diagnozės priblokštais ligoniais, pasakoja, kad gyvenimas nesibaigia su liga, kad galima prisitaikyti, išmokti gyventi. Jo paties diagnozės, prisipažįsta, buvusios kur kas baisesnės, grėsmingesnės. Atrodė, kad onkologinei ligai palietus vieną, paskui kitą inkstą išsigelbėjimo nebus. Tačiau jie buvo pašalinti, nuolat buvo gydomos kitos kimbančios ligos, ir žmogus išgyveno.
65-erių metų vyriškis tapo savotišku vilties spinduliu visiems sunkiomis inkstų ligomis sergantiems, dializuojamiems ligoniams.
Susipažinę, pabendravę su Juozu žmonės pamato, supranta, kad sunki diagnozė – dar ne pasmerkimas, ne mirties nuosprendis. „Savimi reikia tikėti“, – moko juos Juozas.
Ne sunkesni nei iš tikrųjų
„Mes esame sunkūs ligoniai. Tačiau niekada nereikia jaustis sunkesniems, negu esame iš tikrųjų. Galime vaikščioti, bendrauti, džiaugtis tuo, ką turime“, – optimistiškai nusiteikęs J. Mažeikis.
Kai bendravo su „Sekunde“, jis buvo ką tik grįžęs namo po keturias valandas trukusios hemodializės procedūros.
„Rytoj man laisva diena. Galėsiu važiuoti į sodą, juk darbų jame dabar daugybė“, – sakė su žmona Aldona savo sodą nuostabiu grožio kampeliu pavertęs J. Mažeikis.
O dar po dienos jam vėl reikės sukti į Hemodializės skyrių. Be procedūros organizmas neatlaikytų. „Kitaip negalima“, – kalbėjo vyriškis.
Dar prieš pradedant hemodializę, J. Mažeikis ilgai prastai jautėsi, jam buvo inkstų uždegimas.
Panevėžietis dirbo autotransporto įmonės vairuotoju, tad teko, mašiną remontuojant, ir ant žemės plika nugara pagulėti, gal peršalo, gal šiaip inkstai buvo silpnesni. Ligai prikibus J. Mažeikiui teko patirti daug išbandymų, operacijų.
Galimybės pakeisti nesveiką organą donoro inkstu per tiek metų taip ir neatsirado. J. Mažeikis pasakojo, kad vieną kartą jam buvo tikęs jauno žuvusio žmogaus inkstas ir jau buvo pradėta ruoštis operacijai, atliekami tyrimai.
„Bet paaiškėjo, kad turiu skrandžio opą. O kai donoro inkstas įsodinamas, reikia gerti labai daug vaistų: būtina apgauti organizmą, kad jis nesupratų, jog pateko svetimkūnis, ir jo neatmestų. Mano skrandis vargu ar būtų išlaikęs tokią vaistų ataką. Ir operacijos nebedarė“, – pasakojo panevėžietis.
Dabar Hemodializės skyrius J. Mažeikiui tapo tarsi antrais namais, jis dėkingas čia dirbantiems medikams už nuoširdumą, kantrybę ir rūpinimąsi.
Svarbiausia – šeima
J. Mažeikis ne kartą iš kitų girdėjo, kad jo gyvenimas – tikras stebuklas. „Tu jau turėjai būti miręs“, – vartydami tyrimų duomenis jam yra prasitarę medikai.
J. Mažeikis mano turintis bent kelis jį saugančius angelus sargus ir prisipažįsta daugiausia stiprybės galintis pasisemti šeimoje.
„Daug ką reiškia, kai šeima palaiko, rūpinasi, atjaučia. Mano žmona Aldona kiekvieną išbandymų valandą buvo drauge, niekada neprarado vilties, kad aš sugebėsiu pakilti. Nuolat manimi rūpinasi ir abi dukros, sveikatos visada linki abu anūkai“, – pasakojo J. Mažeikis.
Jis sakė, kad buvo laikas, kai visi šeimos nariai jam gelbėti aukojo savo kraujo – laimei, visų grupės sutampa.
Sunkiai sergantis panevėžietis tvirtino pastebėjęs, kad ne visi ligoniai gali pasidžiaugti gražiais santykiais šeimoje, ne vieną moterį, sužinojęs apie jos negalią, paliko vyras ar nuo sergančiojo nusisuko žmona. Širdgėlos kamuojamiems su liga susigyventi daug sunkiau.
A. Mažeikienė savo vyrui negaili gražių žodžių, džiaugiasi, kad yra rūpestingas, ne tinginys. „Jis planuotojas. Vis sugalvoja ką nors įdomaus, naujo padaryti“, – šypsojosi A. Mažeikienė.
„O kaip kitaip. Jeigu žmogui nieko nebereikia, nieko siekti jis nebenori, tai lieka tik gulti į lovą ir laukti, kol Dievulis pastebės ir paims“, – sako ilgus metus ligai nepasiduodantis vyriškis.
____________________________________
Faktai
- Hemodializės procedūros Respublikinėje Panevėžio ligoninėje atliekamos nuo 1977-ųjų.
- Per metus vidutiniškai padaroma 8000 hemodializės ir 2000 gydomosios aferezės procedūrų.
- Hemodializės metu pro pusiau laidžią plėvelę iš organizmo pašalinamos nereikalingos medžiagos ir skysčių perteklius. Šios procedūros atliekamos tada, kai neveikia paties žmogaus inkstai.
- Inkstų veikla gali sutrikti staiga dėl įvairių priežasčių: traumos, skysčių netekimo vemiant ar viduriuojant, nukraujavus, apsinuodijus medikamentais, alkoholiu, kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, susirgus širdies infarktu, kasos uždegimu, sepsiu.
- Daugelis lėtinių inkstų ligų, cukrinis diabetas, didelis kraujospūdis, ilgalaikis tam tikrų medikamentų, ypač skausmą mažinančių, vartojimas ilgainiui pažeidžia inkstų darbą ir reikia dirbtiniu būdu valyti kraują.
- Jei inkstų veikla sutriko staiga, dažniausiai ji po kelių ar keliolikos procedūrų atsikuria, tačiau yra atvejų, kai susergama lėtiniu inkstų veiklos nepakankamumu. Tada hemodializės reikia 2–3 kartus per savaitę visą likusį gyvenimą arba iki inkstų persodinimo.
____________________________________
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
