Vokietijoje, visai šalia Austrijos sienos, Alpių kalnuose stūkso didinga išskirtinio grožio Noišveinšteino pilis. Ji netgi tituluojama gražiausia pilimi pasaulyje ir yra įtraukta į vietų, kurias būtina aplankyti Europoje, sąrašą. Kalbama, kad Noišveinšteino pilis turi ir su Lietuva susijusią paslaptį.
Noišvanšteino pilis – gražiausia Vokietijoje ir primena pasakų pilį. Į ją plūsta milijonai turistų iš viso pasaulio.
Iš besniegio miestelio – į sniegingų Alpių didybę
Noišvanšteino pilis – pasaka realybėje, Vokietijos perlas, sutraukiantis milijonus turistų. Bet kuriuo metų laiku pilis keri savo žavesiu. Ji tapo netgi Disneilendo simbolio – Miegančiosios gražuolės pilies – prototipu.
Apie Noišvanšteino pilį sklando legendos: nuostabiausia, didingiausia, pasakiškiausia, užburianti išskirtine prabanga ir architektūra. Pilį per metus aplanko 1,2 mln. turistų, vasaros dienomis per dieną unikaliu statiniu grožisi 6,5 tūkstančio smalsuolių iš viso pasaulio.
Per metus šis turistų traukos objektas uždirba apie 6,1 mln. eurų. Vadovaujantis logika, jog geriau kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti, kraunamės kuprines ir – į kelią.
Nuo gimnazijos Hiutenfelde iki kelionės tikslo – geros keturios valandos kelio autobusu, tad teko keltis labai anksti. Iškylautojus autobuse beregint pasiglemžė miegas, kurio nesutrikdė net visad žvalaus ir energingo tikybos mokytojo Dariaus juokai ir smagi muzika.
Bet kuriuo metų laiku pilyje gausu lankytojų.
Po trijų valandų prabudę keliautojai neteko žado ir lipte prilipo prie autobuso langų: atsivėrė sniegingųjų Alpių peizažai. Hiutenfeldo ši žiema sniegu nelepino, tad matyti baltus apsnigtus laukus buvo didžiulis džiaugsmas. Dauguma degė noru čia pat, stabtelėjus, pradėti sniego karą. Apsimėtyti sniegu – ne taip jau dažnai pasitaikantis malonumas.
„Nors šiaip nemėgstu sniego, dabar buvau jo pasiilgęs ir džiaugiausi matydamas baltus laukus“, – netikėtomis oro permainomis džiaugėsi dešimtokas Nikodemas Valiušaitis. „Kelionė tikrai neprailgo. Alpės gniaužė kvapą, mačiau jas pirmą kartą“, – kalnais negalėjo atsigėrėti praktikantė studentė Greta.
„ Šaunus pabėgimas nuo miesto šurmulio, kalnų oras ir ramybė…“– nesigailėjo anksti kėlęs vienuoliktokas Valentinas Iukov.
Mūsų kelyje ėmė rastis vis daugiau snieguotų kalnų viršukalnių, aplinkui driekėsi slidinėjimo trasos. Išvažiavome į slėnį, nuo kurio jau matėsi tolumoje stūksanti didingoji pilis.
„Pilis man atėmė žadą. Ji tiesiog nuostabi, kiek panaši į Disneilendo, bet gražesnėje vietoje“, – pirmieji įspūdžiai liete liejosi iš gimnazistų lūpų. Sniego fone balta Noišvanšteino pilis atrodė tarsi iš pasakų knygų paveikslėlių: lengva, trapi ir tikrai verta gražiausios pilies Vokietijoje vardo.
Ilgas kelias pilies link
Išlipus iš autobuso, iššūkiai tik prasidėjo. Teko kopti į kalną, kurio viršūnėje stūksojo gražioji pilis. Derėtų nuraminti manančiuosius, kad ne visų jėgoms toks išbandymas, ypač žiemą. Kelią link pilies nesunkiai įveikė visi, nors teko pavargti. Pakeliui stabtelėdavome pasigrožėti nuostabiais Alpių vaizdais. Tarp sniegynų tyvuliavo žydras Alpių ežero vanduo, akinamai blizgėjo kalnų viršukalnės, ramiai snaudė nedidelis miesteliukas kalnų papėdėje.
Gamtos grožis, grynas kalnų oras privertė pamiršti nuovargį tačiau, nėra ko slėpti, – pilies prieigas pasiekėme gerokai suplukę ir dairėmės vietelės prisėsti. Vadovavomės kelionėse jau išbandytu taupymo metodu – gidais buvome patys. Pilį iš lauko galima apžiūrėti nemokamai, o norintieji pasidairyti po jos didingas menes už įėjimą turi susimokėti 12 eurų.
Pasakų karalių įkvėpė opera ir legendos
Noišvanšteino pilis buvo pradėta statyti 1869-aisiais metais ant senosios pilies griuvėsių, o užbaigta 1892-aisiais. Statybų iniciatorius – karalius Liudvikas II. Jis garbino viduramžių romantiką ir statydamas savo pilis stengėsi atgaivinti praeitį, įpindamas į ją legendas, svajones, mistiką. Liudviko statytos pilys panašios vienu aspektu – leidžia žmonėms svajoti. Ne veltui Liudvikas II dar vadinamas Pasakų karaliumi. Jis pastatė Noišvanšteino pilį tikruoju senovės vokiečių kunigaikščių pilių stiliumi.
Legendomis apipinta pilis tapo Miegančiosios gražuolės pilies Disneilende prototipu.
Eskizus piliai piešė Miuncheno dvaro teatro dekoracijų dailininkas Christianas Jankas. Ši pilis ypatinga ir tuo, kad nėra turto, jėgos ir valdžios galios simbolis. Atvirkščiai – žavi savo lengvomis architektūrinėmis konstrukcijomis, išskirtiniu subtilumu ir elegancija.
Sakoma, kad tokius neįprastus architektūrinius sprendimus nulėmė garsus kompozitorius Richardas Vagneris, inspiravęs Liudviką II. Bavarijos karaliaus įkvėpimo šaltiniu statant pilį tapo R. Vagnerio operos ir vokiečių legendos, pasakos, padavimai.
Karalius planavo pilyje įrengti net 200 kambarių ir pats rūpinosi jų interjeru. Tačiau gigantiškiems užmojams nebuvo lemta išsipildyti. Pilis netapo tokia, kokią ją norėjo matyti Liudvikas II. Vietoj planuotų 200 įrengta vos 15 menių.
Sumanymas prabanga tviskančius rūmus pastatyti už 4 milijonus markių pasirodė nerealus. Liudvikas iš ūkininkų pasiskolino dar apie 15 milijonų ir tikėjosi, kad svajonė vis tiek virs tikrove. Deja, karalius pilyje gyveno tik 100 dienų, vėliau jis buvo pripažintas neteisėtu valdovu ir išsiųstas gyventi į kitą pilį.
Prabangiose menėse – Vyčio paieškos
Iš besniegio miestelio po kelių valandų kelionės patekome į snieguotas Alpes.
Aukšti, netaisyklingai išsidėstę pilies bokštai kūginiais stogais palieka neužmirštamą įspūdį. Pagrindinę pilies dalį sudaro keturių aukštų rūmai. Išorės sienos neapkrautos masyviomis detalėmis, tai piliai suteikia lengvumo ir grakštumo. Viduje visus pribloškia prabanga. Ypač puošnūs Liudviko miegamasis ir svetainė. Unikaliomis puošybos detalėmis dekoruotos sosto menė ir dainininkų salė. Karalius pilies menes puošė pasakų ir šventųjų simbolika. Kalbama, kad vienoje iš šių prabangiųjų menių galima rasti ir lietuvišką Vytį. Deja, intensyvios Lietuvos simbolio paieškos šį kartą buvo bevaisės, nors būta visai netoli tikslo – Lenkijos herbą suradome.
Gėrintis tikru architektūros šedevru galima tik spėlioti, kaip būtų atrodžiusi pilis, jei Liudvikas II būtų pats spėjęs užbaigti jos statybas. Karalius paslaptingai žuvo 1886-aisiais metais. Noišvanšteino pilies statybos nutrūko. Iki valdovo žūties buvo pastatyta didžioji pilies dalis, užbaigta karaliaus menių puošyba, tačiau kitos patalpos taip ir liko neįrengtos. Praėjus vos 3 savaitėms po ekscentriškojo Bavarijos valdovo mirties pilis atvėrė savo duris lankytojams ir tapo vienu iš turistų lankomiausių objektų Vokietijoje.
Gulbės pilies atgimimas Disneilende
Bavarijos karaliaus Liudviko II pastatytos pilys turi vieną bendrą bruožą – jos skatina žmones svajoti.
Noišvanšteino pilis, kaip ir kiekviena kita, apipinta legendomis ir padavimais. Kalbama, kad vienos šalies karalius norėjo, kad Gulbės riteriu pramintas garsus didvyris saugotų jo dukrą, gyvenančią labai gražioje ir didingoje pilyje.
Karalius ilgai ieškojo Gulbės riterio ir pagauliau jį surado. Tačiau vos radęs princesei sargybinį, karalius pasimirė. Po mirties praėjus kelioms dienoms, prie pilies esančiame ežere pasirodė sidabrinė gulbė. Šis įstabus paukštis atplukdė drąsųjį Gulbės riterį pas princesę. Riteris pažadėjo saugoti ir mylėti karalaitę su sąlyga, kad ji niekados jo neklaus, iš kur atvykęs. Nors princesė ir buvo smalsi, įveikusi norą viską žinoti, ji ilgai ir laimingai gyveno su riteriu. Pamilo, ištekėjo, susilaukė vaikų.
Tačiau vieną dieną princesė neiškentusi paklausė savo vyro – iš kur jis kilęs, kas jo tėvai, giminės, kur jo gimtasis kraštas. Tą pačią dieną atplaukė sidabrinė gulbė ir išsinešė riterį. Veltui princesė verkė, laukė, akimis lydėdavo gulbes. Gulbės riteris taip ir nebepasirodė, o pilis, kur jis laimingai gyveno su princese, pavadinta Gulbės pilimi. Noišvanšteino pilis išties grakšti, balta tarsi gulbė. Pilis dažnai vadinama tiesiog pasakų pilimi. Miegančiosios Gražuolės pilis Disneilende buvo sukurta būtent pagal Noišvanšteino pilies modelį.
Bavariškas guliašas nurungė picas
Apžiūrėję pilį, pasivaikščioję po jos prieigas, užsukome į netoliese esantį restoranėlį. Pasitinka Bavarijos nacionaliniais kostiumais pasipuošusios padavėjos ir gardus mėsiškos sriubos kvapas. Pasirinkusieji tirštą, kvapnią, itin sočią guliašo sriubą už 5 eurus tikrai neprašovė pro šalį.
Pilis Alpių apsuptyje atrodo lengva ir grakšti it gulbė.
Restorano virėjas savo darbą išmano puikiai – nepagailėjo mėsos, jos gabalai išties nemaži, puikiai išvirę, o ir pati porcija įveikiama tik pailsėjus bevalgant. Užsisakiusieji picas šį kartą liko it musę kandę, nes už 8 eurus gavo mikrobangų krosnelėje pašildytą prėskos tešlos paplotį.
Bavariško alaus bokalas kainavo apie 4 eurus, ragavusieji gyrė, kad vertas kainos. Nenusivylė pietums pasirinkusieji tradicines bavariškas dešreles. Tris eurus kainavusios dešrelės buvo traškios, sultingos ir tirpo burnoje.
Po sočių pietų dar nesinorėjo palikti Vokietijos perlu laikomos pilies. Sėdėjome ir gėrėjomės pasakų pilimi, o drąsiausieji maudėsi šalia esančiame ežere. Kalnų ežero vanduo – ne ledinis, o maudytis vasario mėnesį apsuptam snieguotų kalnų viršūnių – ekstremali, bet sveikatai tikrai naudinga pramoga.
„ Įsiminė kalnai. Ir manau, kad jie liks giliai atmintyje. Stovi ant skardžio, vėjas į veidą, tolimi toliai ir skardis į čia ir dabar. Pilis netrukdė gėrėtis gamta, ji buvo tarsi neatsiejama visos tos aplinkos dalis“, – kelione žavėjosi studentė Greta.
Kelionė, lankymasis pilyje, pietūs kainavo apie 30 eurų. Tikrai pigiau nei keliauti į Disneilendą. Atsižvelgiant į tai, kad stilizuotoje pasakų šalyje Amerikoje – tik garsiosios Vokietijos pilies kopija, mes už galimybę savo akimis išvysti originalą tikrai nepermokėjome.
Niko Šošič, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos
