Lietuvoje susiklosčiusi ekonominė situacija panevėžietį Rimantą Šimonį nubloškė už Atlanto. Dailininkas karikatūristas Amerikoje pragyveno beveik dešimt metų. Nors Atlantos valstijoje dirbdamas įvairius darbus vyras rasdavo laiko ir dailei, tačiau Lietuvos ilgesys parginė namo.
R. Šimonis sako, kad grįžus į Lietuvą lengva nebuvo, rasti pusiausvyrą jam padėjo paprastas pieštukas, popieriaus lapas, drobė ir akriliniai dažai.
Grįžęs į gimtinę R. Šimonis iš naujo kūrė savo gyvenimą. Jis susitvarkė buitį, viešai pristatė savo kūrybą ir atvėrė širdį naujai meilei.
Velžyje gyvenantis 72 metų Rimantas kuklus ir apie save pasakoja santūriai. Tačiau geba džiaugtis gyvenimu ir vertina kiekvieną dieną. To jis išmoko būdamas Amerikoje.
„Kai grįžau į Lietuvą, verkiau. Reikėjo iš naujo apsiprasti. Buvau įpratęs prie šypsenų, nemačiau nė vieno susiraukusio veido. Tai aš ten buvau kitoks. Amerikiečiai prie manęs prieidavo ir klausdavo, ar nesergu, kodėl toks susirūpinęs. Jiems nepaaiškinsi, kad toks mano tipas, tokie bruožai. Amerikoje išmokau būti laimingas, šypsotis, laisvai bendrauti“, – „Sekundei“ pasakojo R. Šimonis.
Negalvoti, kad gyvenimas yra blogas, o džiaugtis kiekviena diena – taip pat amerikiečių pamokos. Ten žmogus, gavęs atlyginimą, važiuoja į parduotuvę, pasiima vežimą, į jį krauna nupigintas prekes. Ir nesvarbu – reikia jų ar nereikia. Lentynos šluojamos iš eilės. O praėjus kelioms dienoms jie iš draugų skolinasi pinigų.
„Amerikiečiai mano, kad mes mokame gyventi, nesame išlaidūs. Tačiau jie gyvena ta diena ir vargo nejaučia, visada laimingi. Išmokau ir aš taip gyventi. Juolab kad dabar man antra jaunystė. Ir nesvarbu, kad nežinau, kas manęs laukia rytoj. Atsikeliu, padėkoju Dievuliui, kad protauju, kad rankos nedreba, kad vaikštau, kad galiu dirbti“, – atvirai kalba vyras.
Leidosi į avantiūrą
Kaip tvirtina R. Šimonis, sprendimas važiuoti į Ameriką buvo avantiūra. Atvykti į svajonių šalį jį pakvietė sūnus, kuris jau ten gyveno ir dirbo. Su amžinąjį atilsį žmona Rimantas nuvyko į JAV ambasados konsulatą, parašė pareiškimus ir išdėstė, kad važiuoja Amerikos pažinti.
Pora gavo turistines vizas, susikrovė lagaminus ir 1996 metais atvyko į Atlanto valstiją.
Prieš keliasdešimt metų buvusios itin populiarios karikatūros sugulė į dailininko sąsiuvinius ir albumus.
Ten lietuviai viską pradėjo nuo nulio. Iš pradžių emigrantas dirbo statybose, vėliau įsidarbino viešbutyje kambarinių koordinatoriumi.
Nors dirbo sunkiai, Rimantas neapleido piešimo. Jis užsiėmė sienų tapyba, rūpinosi viešbučio estetika, rusiškai spaudai piešė karikatūras. R. Šimonis viešbučio administracijos buvo apdovanotas „Oskaro“ statulėle už gerą darbą ir kūrybinę veiklą.
„Piešiau labai daug. Pažįstamiesiems dovanojau darbus, svetimiems – parduodavau. Juk reikėjo pragyventi. Už buto nuomą mokėdavome per 1200 dolerių. Reikėjo pavalgyti ir dar norėjome susitaupyti automobiliui. Atlantoje viešasis transportas tik metro, o juo važiuoti į darbus nebuvo patogu. Tačiau pinigų užtekdavo tik pragyventi.
Žinau, kad žmonės, kurie lakstydavo per tris darbus, susitaupydavo. Ten aštuonias valandas dirbti reikia sąžiningai. Jei nuklysti, jau kitą dieną į tave žiūri kreivai, o dar kitą pasako, kad rytoj nebeateik. Laimė, man viskas buvo gerai. Dirbau sąžiningai, sutariau su kolektyvu. Bendradarbiai niekaip nesuprato mano pasirinkimo. Stebėjosi, kodėl, mokėdamas piešti, kambarinėms vežioju skudurus“, – prisimena pašnekovas.
Dvejus metus, kol galiojo turistinė viza, svečioje šalyje lietuviai gyveno kaip visaverčiai piliečiai. R. Šimonis sako, kad su žmona būtų pasilikę ilgiau, tačiau po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro akto visi nelegalai iš Amerikos buvo išprašyti.
Karikatūros – atgyvena
R. Šimonis pasakoja, kad grįžus į Lietuvą nebuvo lengva. Atgauti pusiausvyrą padėjo paprastas pieštukas, popieriaus lapas, drobė ir akriliniai dažai.
Neseniai Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje dailininkas pristatė savo kūrybos darbų parodą. Joje eksponuojama daugiau kaip trisdešimt R. Šimonio satyrinio pobūdžio spalvotų ir nespalvotų darbų. Šmaikščiomis karikatūromis autorius perteikia mūsų gyvenimo atspindžius.
Be to, Velžyje šios gyvenvietės jubiliejaus proga buvo surengta autoriaus įvairių dailės darbų paroda – eksponuota per septyniasdešimt meno kūrinių.
R. Šimonis gimė ir augo Biržuose, ten baigė vidurinę mokyklą. Mokėsi tuomečiame Dailės institute. Karikatūras jis piešia daugiau nei 50 metų. Dirbo ne tik Panevėžio, bet ir respublikiniuose leidiniuose.
Mėgstamiausios menininko temos – eismo įvykiai ir kriminalai. Pasak kūrėjo, suskaičiuoti, kiek per gyvenimą gimė karikatūrų, neįmanoma. Jų gali būti net keli tūkstančiai. Prieš keliasdešimt metų buvusios itin populiarios karikatūros dabar sugulė į dailininko sąsiuvinius ir albumus.
„Šiandien karikatūroms nebėra jokio poreikio. Dingo lengvas, laisvas humoras. Anksčiau skaitytojai pirmiausia atkreipdavo dėmesį į karikatūrą ir tik tada skaitydavo straipsnį.
Atlantoje visuose žurnaluose ir laikraščiuose karikatūros labai svarbios. Lietuvoje – tai jau užmirštas reikalas“, – pažymi dailininkas.
Kaip prisipažino R. Šimonis, jis net neturėjo minčių tapti menininku. Nuo mokyklos laikų buvo aktyvus sportininkas, domėjosi įvairiausiomis sporto šakomis, žaidė futbolą, krepšinį, rankinį. O tarnaudamas armijoje tapo apygardos bokso vicečempionu.
„Niekada nesišlaisčiau gatvėmis. Negalėjau gyventi be sporto. Bet visur iš paskos vaikščiojo ir dailė. Karikatūra atsirado savaime. Maniau, kad tai labai paprastas dalykas: pabrauki pabrauki, ir viskas. Tačiau tai sunkiausias menas. Reikia įdėti daug pastangų, kol atrandi savo liniją. Vienas redaktorius man pasakė: kada pajausiu, kad tavo linija lengva, plona, graži, tada pasakysiu: esi karikatūristas. Tam man reikėjo dvidešimt metų. Aš visą gyvenimą tik piešiu, nes daugiau nieko nemoku“, – teigia pašnekovas.
Amerikoje R. Šimonis viešbučio administracijos buvo apdovanotas „Oskaro“ statulėle už gerą darbą ir kūrybinę veiklą.
Balkone – romantiški pašnekesiai
Dailininkų dirbtuvės ar namai dažniausiai kvepia dažais, grindys nuklotos plėvelėmis, o tuščios ar spalvotos drobės ramsto kiekvieną sienų kampą. Tačiau R. Šimonio namų aplinka kiek kitokia. Čia vyrauja harmonija, švara. Kiekvienas daiktas turi savo vietą. Sienas puošia vienas kitas paveikslas, tiesa, ypatingais rėmais.
R. Šimonis išardė seną virtuvės spintelę, išėmė senovines dureles, jos rėmus nudažė šviesiai mėlyna spalva ir įdėjo savo nutapytą paveikslą.
„Visada naudoju viską, ką randu. Juk nesu milijonierius“, – paaiškina.
Dailininko dirbtuvės – mažas, tačiau jaukus balkonas. Pro jo langus matosi keli auksinio rudens nuspalvinti medžiai. Jų čia būta daugiau, bet menininkui trūko šviesos, todėl, pritariant kaimynams, keletas buvo iškirsta. Ant kelmų čia kažkada užaugs spalvoti nykštukai. Mat Rimantas ruošiasi erdvę užpildyti pasakų herojų skulptūromis iš cemento ir skudurų.
„Labai myliu nykštukus. Tikriausiai dar neišaugau iš vaikiškų marškinių. Labai mėgau pasakas, be jų užmigti negalėjau. Bet kokia kūryba ateina iš pasąmonės. Kai piešiu, mano ranką kažkas vedžioja. Atsipalaiduoju, rodos, aplinkui niekas neegzistuoja. Tai lyg psichologinė terapija. Niekada nekuriu eskizų, todėl kiekviename darbe – ar tai būtų paveikslas, ar nykštukas – gili mintis“, – sako dailininkas.
Jau kurį laiką balkonas virtęs ne tik dirbtuvėmis, bet ir jaukia kavinuke. Vakarais pas Rimantą užbėga anūkai, uždega žvakę, smilkalus ir šnekučiuodamiesi gurkšnoja gardžią arbatą. O ją paruošia prieš kelerius metus sutikta Rimanto mylimoji.
Vyras iš romano
Beveik dvidešimčia metų jaunesnė Janina sako, kad tokių vyrų kaip Rimantas galima sutikti tik romanuose. Nors metų skirtumas aplinkiniams atrodo didžiulis, pora jaučiasi kaip bendraamžiai.
„Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas man padovanojo nuostabų žmogų – draugą, vyrą, meilužį, brolį. Šalia jo visą laiką mokausi ir tobulėju. Man niekada nebūna nuobodu. Galbūt kartais negaliu būti jam lygiaverte pašnekove meno srityje, tačiau turime daug panašių pomėgių ir apie juos galime šnekėtis dieną naktį“, – tvirtina Janina.
Pora jau penkerius metus gyvena kartu. Abiem nebuvo priimtinas sugyventinių statusas, todėl prieš metus susituokė.
„Daug kas mums sakė: ne pirma jaunystė, kam jums to reikia, bet mes klausėme savo širdies.
Mums buvo svarbi Rimanto vaikų ir anūkų nuomonė. Laimė, į mūsų santykius jie žiūri tolerantiškai. Vyro mama pritarė vedyboms. O mano mama buvo labai kategoriška. Tačiau kai pamatė, koks iš tiesų yra Rimantas, neprieštaravo ir palaimino mūsų santuoką. Mama jį pamilo ir priėmė kaip sūnų“, – pasakoja Janina.
Šie žmonės spinduliuoja neapsakoma ramybe. Pora visada būna kartu. Lankosi miesto teatruose, koncertuose. Jei leidžia galimybės, važiuoja į sanatorijas, o kartasi tiesiog į Vilnių pasivaikščioti senamiesčio grindiniu.
Kartu jie net knygas skaito. Ypač mėgsta psichologinę literatūrą, o užvertę paskutinius puslapius diskutuoja.
Rimantas su Janina lankosi ir bažnyčioje, tačiau tik tada, kai ten nėra žmonių. Mat jiems patinka pabūti tyloje, susikaupti. Jie stengiasi nepraleisti nė vienos mieste vykstančios parodos.
Kurį laiką vienas virtuvėje karaliavęs Rimantas dabar vietą užleido savo mylimajai. Vyro avižinę košę dabar ant stalo keičia cepelinai ir gardūs pyragai.
„Mes visada kartu. Žmonės sako, kad negerai toks prisirišimas, bet mes kitaip negalime. Jeigu Rimantas vienas kur nors išvažiuoja, man jau tragedija. Aš lakstau nuo vieno lango prie kito, imuosi visokiausių darbų, visada būna didžiulis nerimas“, – prisipažįsta Janina.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
