Atokiame Vyburių kaime gyvena žmogus legenda, kurio pavardė kadaise Sovietų Sąjungoje Lietuvą garsino ne mažiau nei „Žalgirio“ krepšininkų.
Adrenalino suteikiantis malonumas – didelis greitis – E. Ramoną visą gyvenimą traukė ir dabar tebetraukia. Sporto veteranas prisipažįsta už tai ir nuobaudų užsidirbęs. G.Leikos nuotr.
Ant motociklo atjaunėja
Vidury laukų pasiklydusiame Smilgių seniūnijos Vyburių kaime iš vienos niekuo neišsiskiriančios sodybos išsuka ir pasileidžia pirmyn senutėlis, 1975-ųjų „Suzuki“. Motociklininkas, palėkęs iki sulig paskutine kaimo troba pasibaigiančio asfaltuoto kelio galo, smagiai apsisukęs pardumia atgal. Iš po mėlyno šalmo tiesiog švytėte švyti 75-erių Edvardo Ramono akys. Ramaus būdo, kiek tylokas senjoras užsėdęs ant motociklo atkunta taip, tarsi bent poros dešimčių metų naštą nuo pečių būtų nusimetęs.
Taip – kažin kur toli nuo miesto, netoli miškų, apsuptas laukų, augindamas triušius, pakalbindamas šeimininkui aklai paklūstančią kiemo sargę vokiečių aviganę, džiaugdamasis prie bebaigiančio apželti tvenkinio atskrendančiomis gervėmis, žvejodamas ir grybaudamas, atradęs kaimo ramybę šiandien gyvena žmogus legenda, kurio pavardė kadaise Sovietų Sąjungoje Lietuvą garsino ne mažiau nei „Žalgirio“ krepšininkų.
Sovietų Sąjungos motociklų daugiakovės aštuoniskart čempionas, iš jų net penkis kartus iš eilės, dukart vicečempionas – šitokio E. Ramono rekordo niekas nėra pakartojęs ne tik Lietuvoje, bet ir plačiojoje Sovietų Sąjungoje.
Maža to, Lietuvos motokroso čempionatuose ir daugiadienėse motociklų lenktynėse E. Ramonas susižėręs net 31 aukso, 3 sidabro ir 4 bronzos medalius, o Baltijos šalių pirmenybėse – 8 aukso ir 3 sidabro medalius.
Tuometę šlovę garsaus sportininko namuose liudija tik gausybė nuotraukų iš įvairiausių varžybų. Ir bene tik viena taurė. Visa kita motociklų sporto legenda padovanojo V. Variakojo sporto komplekso muziejui. Kad ateities kartos irgi žinotų, kuo garsus buvo Panevėžys.
Griozdo nenori
Paradoksas, bet garsiausio visų laikų Lietuvos motociklininko namuose dabar – tik vienas motociklas, kuklus „Suzuki“.
„Turėjau bent kelis „ižus“. Sunkūs jie, ne mano amžiui. Nuvažiavau grybauti, griuvau, koją prispaudė. Galvoju, velniam man griozdas reikalingas. O šitas lengvutis, lietais ratais, penkių pavarų ir kuro mažai ima. Traukia iki 80-ies, daugiau neišeina. Kely per lėtai, bet miško keliukais – sočiai. Siūlė BMW dviejų cilindrų – greičiau paspaudi ir eina ant vieno rato. Bet aukštas, sunkus – kam man toks“, – numylėtinį vis paliesdamas giria E. Ramonas.
Varžybų trasose skraidančiais motociklais dabar E. Ramonas grožisi tik iš žiūrovų vietos. Ant savo plieninio žirgelio sėdasi tik važiuodamas į mišką grybauti. Dar kartais 15-a kilometrų į Panevėžį nudumia, bet, sako, nejauku, kai pro šalį drebindamas orą pralekia sunkiasvoris sunkvežimis.
Tačiau visos varžybos, keldavusios ne mažesnį susidomėjimą nei dabar kasmetinis dykumų ralis Paryžius – Dakaras, E. Ramono atmintyje tarsi būtų vykusios vakar.
Trasos driekėsi kalnais
Pergales lietuviui atnešdavusios Sovietų Sąjungos daugiadienės motociklų lenktynės vykdavusios šešias dienas. Jų dalyviai per dieną įveikdavo apie 300 kilometrų. Atrodytų, ne taip jau daug. Vis dėlto pervažiavęs trasą dažnas krisdavo be jėgų. O tos trasos driekdavosi Karpatų, Kaukazo kalnais, porą kartų čempionatai vyko prie Almatos Tian Šanio kalnuose.
„Trasos sudėtingos. Kai palyja, vietomis per šlapius akmenis motociklai į pakilumas vos užvažiuodavo. Almatoj, kai lietus prapliupo, priekiniai ratai moliu taip aplipo, kad nė nebesisuko. Stiprūs motociklininkai, Sovietų Sąjungos rinktinės nariai vartėsi, o aš važiavau“, – „Sekundei“ pasakoja E. Ramonas.
Tąkart aukso medalį iškovoti lenktynininkui padėjo įžvalga – ant savosios „Jawa Bananos“ uždėjo priekinį sparną nuo čekoslovakiško motociklo.
Anot jo, tokiose lenktynėse pergalę lemdavo toli gražu ne greitis, o išmintis ir savojo motociklo išmanymas. Čempionatuose prieš kiekvieną startą leisdavo 15-iolika minučių motociklus paremontuoti.
Pasak E. Ramono, tai dabartinėse varžybose transporto priemones apgula lenktynininkui talkinanti komanda. O tuomet galiojo griežta sąlyga: per tas 15-iolika minučių niekas neturi teisės padėti – pats sportininkas privalo savąjį motociklą paruošti varžyboms.
E. Ramonas juokiasi, kad taip įgudo greitai suktis, jog į čempionatą Karpatuose jį lydėjęs svainis apstulbo nugirdęs Maskvos komandos narius tarpusavyje kalbantis, esą reikia eiti pažiūrėti, kaip Ramonas montuos padangas.
„Buvau išmokęs padangas pasikeisti per dvi minutes“, – šypsosi garsusis lenktynininkas.
Vadino laimės kūdikiu
Sovietų Sąjungos čempionu E. Ramonas pirmą kartą tapo 1967-aisiais ir nuo tada penketą metų iš eilės neišleido iš rankų taurės. Sovietų Sąjungoje populiarus žurnalas „Za ruliom“ apie panevėžietį rašė: laimės kūdikis Ramonas.
„Nors dirbdavau net naktimis, bet sėkmė irgi lydėjo. Reikėjo ir proto, kad motociklo nesudaužytum. Sankabos diskus pakeisdavau ir dar padangą permontuodavau per 15 minučių. Be išminties, ištvermės, vien greičiu jokių lenktynių nelaimėsi“, – žino sporto veteranas.
Sovietų Sąjungos čempionatuose dalyvaudavusioje Lietuvos rinktinėje būdavo 10–15 motociklininkų. Lietuvos garbę daugiadienėse motociklų lenktynėse gindavo net moterys, o vilnietė A. Račkauskaitė užkopė ir ant čempionų pakylos aukščiausio laiptelio. Tiesa, vėliau buvo nuspręsta, jog damoms ant motociklų trankytis kalnais pernelyg sudėtinga – jos iš lenktynių buvo eliminuotos.
E. Ramonas skaičiuoja Čekoslovakijoje penkis kartus, Italijoje dukart lenktynėse dalyvavęs ir su Sovietų Sąjungos rinktine. Dešimt metų buvo jos nariu. Vienus metus komandos draugai jį net išrinko kapitonu.
„Nors net nebuvau partiniu“, – mirkteli E. Ramonas.
Saugojo šalmai iš gipso
Daugkartinio čempiono E. Ramono šlovę namuose liudija gausybė nuotraukų iš įvairiausių varžybų. Ir tik viena taurė. Visa kita motociklų sporto legenda padovanojo V. Variakojo sporto komplekso muziejui.G. Leikos nuotr.
Panevėžį motociklų lenktynės pirmą kartą sudrebino apie 1950-uosius, kai E. Ramonas buvo tik žiūrovas, aistringai palaikęs jose važiavusį patrakėlį savo tėvelį. O 1958-aisiais ir pats ryžosi leistis į trasą su dviejų cilindrų „Jawa“ ir, žinoma, tapo laimėtoju!
Lenktynių trasa vingiavo per patį miesto centrą: dabartinėmis Elektros, Respublikos, A. Jakšto gatvėmis, leidosi į Senvagę, kur telkšojo tik krūmais apaugusi pelkė, iš jos į Laisvės a. kilo stačiu kalnu, įveikiamu toli gražu ne visiems lenktynininkams su jų kelioniniais motociklais. Pirmosiose lenktynėse varžytasi netgi be šalmų. E. Ramonas pamena pirmą kartą jį užsidėjęs apie 1960-uosius, kai lenktynininkai netvėrė iš džiaugsmo – gavo sportinius motociklus, o su jais ir šalmus.
Pirmųjų būta iš gipso ir marlės: sluoksnis marlės, sluoksnis gipso.
„Nugriuvus gipsinis šalmas sutrupėdavo nuo smūgio ir likdavo minkštas“, – pamena E. Ramonas.
Po metų sportininkas sumojo, kaip geriau galvą apsaugoti – perdirbo kietą, iš tekstileno pagamintą medkirčio šalmą. Nupjovė šio kraštus, tik snapelį virš kaktos paliko. Tas šalmas, turėjęs saugoti nuo sužeidimų, tapo pirmosios lenktynėse patirtos traumos priežastimi.
„Čempionate Lvove sugalvojo startą skelbti vakare. Saulė spigina, o dar slėnyje startavus pakilo neperregimas dulkių debesis. Nepamačiau kupsto, kad rėžiausi į jį ir – iš karto kūliais. Paliktas nenupjautas to medkirčio šalmo kraštas kad kirto per nosį, ta ir lūžo“, – skausmingą nuotykį dabar linksmai pasakoja E. Ramonas.
Lenktynininkas džiaugiasi, jog per netrumpą karjerą rimtų traumų jam pavyko išvengti. Tik kartą čiurną patempęs, dar raktikaulis skilęs. Bet ir pastaroji trauma aistringo motociklininko nesulaikė namuose – išvažiavo į čempionatą kalnuose bent į kitus pažiūrėti.
Maskvai darė gėdą
E. Ramono aistra motociklų sportui užkoduota jo genuose. Meile motociklams ir lenktynėms degė ir jo tėvelis, 1950-aisiais Lietuvos čempionate užėmęs antrąją vietą.
Tėtis, prieš karą dirbęs Kauno aerodrome, į darbą važinėdavo motociklu iš gimtosios Raguvėlės. Prasidėjus karui tėvai persikraustė gyventi į Panevėžį ir čia pasiliko.
E. Ramonas tebuvo dešimtmetis berniukas, kai tėtis jam jau leisdavo motociklu „Maskva“ palėkti.
„Pamatę motociklą rusų karininkai šaipėsi: ant tokio mėšlo „Maskva“ užrašyti!“ – pasakojo E. Ramonas.
Vyras svarsto, kad dvi meilės – motociklui ir moteriai – į jo gyvenimą atėjusios vienu metu. Taip jau sutapo, kad antrąją savo pusę sutiko tada, kai lenktynių trasose suko pirmuosius savo ratus.
„Pradžioje žmona bijojo dėl manęs. Dirbo moterų kolektyve, tai gal ją prigąsdino. Bet pasakiau, kad jei nenori – negyvenk. Ir susitaikė, ir visą laiką palaikė, nors į rungtynes atvažiuodavo tik retkarčiais“, – šypsosi sporto legenda.
Šiauliečiai vadino išdaviku
Apie savo aistras – motociklus ir žvejybą E. Ramonas galėtų pasakoti valandų valandas.
Tarptautiniuose čempionatuose atstovavęs Lietuvai E. Ramonas bent penkerius metus Panevėžyje buvo išrenkamas geriausiu sportininku. Panevėžiečio pavardė puikavosi ir šalies geriausiųjų sąraše. Kaip instruktoriui metodininkui jam buvo mokama 144 rublių stipendija, o tapęs Sovietų Sąjungos čempionu susižerdavo 300 rublių premiją.
Bet motociklų sporto meistras Panevėžio valdžios palaikymo nejautė. Autokompresorių gamykloje dirbęs bandytoju, vėliau – šaltkalviu, lenktynininkas veltui mynė tuomečio miesto vykdomojo komiteto pirmininko kabineto slenkstį, bet vietoje išsvajoto buto ar mašinos sulaukdavo riestainio skylės.
„Prašiau paskyros, bent „Moskvičiui“. Sako, jei nori, nebent „Zaporožietis“. Tokio man nereikėjo“, – E. Ramonas tą pokalbį lig šiol pamena.
Geresnio gyvenimo ieškoti lenktynininko šeima išvažiavo į Šiaulius. Ten buvo sutikti išskėstomis rankomis. Tais pačiais metais tapusiam Sovietų Sąjungos čempionu E. Ramonui Šiaulių valdžia iš karto paskyrė ir butą, ir „Žigulius“. Bet ketvertą metų Saulės mieste praleidęs sportininkas sako visą laiką jautęs, kad širdis liko Panevėžyje. Ir labai nudžiugo, kai atsirado proga su kariškiu pasikeisti butais ir sugrįžti į gimtąjį miestą.
„Šiauliečiai mane išdaviku vadino, bet traukė gimtinėn, nors tu ką“, – prisipažįsta E. Ramonas.
Šeimoje augo sūnus ir dukra, o dviejų kambarių buto svetainėje per sportininko trofėjus jau ir apsisukti buvo sunku.
„Nuėjau pas valdžią, sakau, netelpam. Mano taurės ir medaliai visą svetainę užima – gyventi šeimai lieka tik vienas kambariukas. Na jau, sako, dėl tavo taurių buto neduosim. Tada nukulniavau į partijos komitetą, o ten žodis lemiamas – iš karto pakeitė į trijų kambarių“, – sovietinio gyvenimo peripetijas pamena garsusis lenktynininkas.
Surinkdavo minias
Didįjį sportą E. Ramonas paliko 1980-aisiais. Pasitraukė suvokęs, kad 40 metų motociklų sporte jau yra daug. Anot jo, geriausi rezultatai pasiekiami 16–30 metų, kai organizmas pasižymi didžiausia ištverme. Dar septynerius metus lenktyniavo prie automobilio vairo, netgi lankė sklandymo treniruotes ir šokinėjo parašiutu.
Ir vis tiek motociklas jam buvo svarbiausias. Anot E. Ramono, dar prieš keturis dešimtmečius ši sporto šaka Panevėžyje, Kupiškyje, Rokiškyje, Pasvalyje buvusi tokia populiari, kad dabar net sunku įsivaizduoti.
„Į futbolo stadioną susirinkdavo penktoji dalis to, kiek ateidavo žiūrėti motokroso. Nors tvorų nebūdavo, bet visi bilietus pirkdavo“, – pasakoja sporto veteranas.
Retas berniūkštis tuomet nesvajojo pats dalyvauti motokrose. Tokią meilę motociklams skatino ir pati valdžia. Sovietmečiu veikusi Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, vadinamasis DOSAAF, sportininkus aprūpindavo motociklais, atsarginėmis dalimis, padangomis, drabužiais, o varžybų dalyvius ne tik apnakvindindavo, pamaitindavo, bet ir jų motociklams kuro įpildavo.
„Dabar negana to, kad iš savo kišenės sportininkai perka motociklą, detales, kurą ir visa kita, bet dargi kiekvienas moka už licenciją, kad galėtų varžybose dalyvauti. Laimi tai vienas, o kiek važiuoja“, – svarsto E. Ramonas.
„Tulpiniai“ pavydėjo šlovės
Baigęs lenktynininko karjerą kurį laiką daugkartinis čempionas dirbo motoklube treneriu. E. Ramonas gerai pamena, kaip pas jį treniruotis atėjo Algimantas Vertelka, po kurio laiko liūdnai išgarsėjęs kaip nusikaltimais Panevėžį kraupinusios „tulpinių“ grupuotės vadeiva.
Pasak trenerio, auklėtinis nebuvo nei labai darbštus, nei talentingas, tačiau linko prie technikos. Varžybose jam sekdavosi vidutiniškai, kartais tapdavo prizininku. Treneris jam buvo autoritetas. Sakydavo, kad atiduotų visus savo turtus už tokią sportinę šlovę kaip E. Ramono.
Į klubą su tėvu – Lietuvos motokroso rinktinės nariu Algiu Baltušiu ateidavo ir Virginijus Baltušis, būsimasis „tulpinių“ gaujos narys, 2009-aisiais nuteistas iki gyvos galvos.
Motoklubui vadovavo Julius Džiuvė, vėliau pats tapęs tų pačių „tulpinių” auka. Jo palaikai buvo atkasti netoli Panevėžio vandenvalos įrenginių.
„Visokių būdavo tarp motociklininkų. Sakydavau jiems: nesvarbu, kad geras sportininkas, turi ir geras žmogus būti“, – palietus „tulpinių“ temą tik tarsteli E. Ramonas.
Atskirdavo sportininką
Sporto veterano atžalos tėčio ir senelio pėdomis nesekė. Motociklu pradėjęs važinėti sūnus tą užsiėmimą metė, nudžiugindamas mamą. E. Ramonas neslepia – žmona, nors susitaikė su jo aistra, bet motociklo taip ir nepamilo.
Retkarčiais sutuoktiniui užsimena, kad jei šis nebūtų lakstęs po pasaulį motociklais, gal dabar būtų geriau senatvei apsirūpinę. Bet E. Ramonas atšauna nesigailintis nė dėl vienos ant motociklo praleistos minutės. Ant jo praėjo patys laimingiausi metai.
„Koks efektas, kai trasoje motociklas į orą pašoka! Kiek adrenalino! Kitas į kalnus lipa, nors, atrodo, o ką gi ten ras? Nieko, bet užlipęs jaučia kokį pasitenkinimą. Taip ir man. Turtingi žmonės geras mašinas turi, o vis tiek sėda vasarą ant motociklo ir nepaleidžia. Juo skriedamas jauti vėją, susilieji su gamta, tampi jos dalele. O kaip įdomu keltis į kalnus serpantinais…“ – aistringai kalba sporto veteranas.
Tas adrenalino suteikiantis malonumas – didelis greitis – E. Ramoną visą gyvenimą traukė, o ir dabar tebetraukia. Neslepia už tai ir nuobaudų užsidirbęs.
„Anksčiau į treniruotes per miestą lėkdavom net ant vieno rato. Dabar šitaip nė neįsivaizduotum. Ir motociklai būdavo neregistruoti, be valstybinių ženklų, tik startiniu numeriu pažymėti. Bet milicijai pasakydavau pavardę – ranką pakėlę pagarbą atiduodavo. Atskirdavo, kur „lekačius“, o kur sportininkas. O dabar pakalbėk su jais!“ – juokiasi E. Ramonas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G. Leikos nuotr.
