Kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Seną posakį panevėžietė Natalja Juodikienė žinojo, bet dar prieš šešerius metus nebūtų pagalvojusi, kad ji pati kardinaliai pakeis gyvenimą dėl dviejų svetimų mergaičių, nereikalingų savo mamai. Rytoj Seime Nataljai ir Aretui Juodikiams socialinės apsaugos ir darbo ministras įteiks padėką už rūpinimąsi be tėvų meilės likusiomis sesutėmis.
Įvertino gerumą
Dar prieš keletą metų Natalja neįsivaizdavo tapsianti daugiavaike mama – augino vienturtį sūnų, sutuoktinio atlyginimas garantavo šeimai sotų gyvenimą, o pati kopdama karjeros laiptais buvo pasiekusi prekybos tinklo direktorės pavaduotojos pareigas.
Dėl svetimų mažamečių N.Juodikienė tapo namų šeimininke, vyras, kad daugiau praleistų laiko su šeima, įkūrė verslą, o globos namuose augusios mergaitės, nepažinusios spalvų, nedrįsdavusios nei žodžio ištarti, nei kąsnio į burną įsidėti, dabar stebina tapybos darbais ir pramoginiais šokiais.
Išsirinko globėjus
Sūnų auginę Juodikiai pasvajodavo apie dukrą. Nors mintį į šeimą priimti tėvų atstumtą mergaitę audė Nataljos vyras, 2006-aisiais prieš Velykas ji viena pirmą kartą peržengė A.Bandzos globos namų slenkstį. Našlaičių, nors jų tėvai gyvi, įsmeigtos akys A.Juodikiui atrodė būsiantis per sunkus išbandymas. Natalja pripažįsta: ir ji nesugebėjo iš tokios vietos išeiti neašarodama.
Pirmoji į Juodikių šeimą atėjo mažoji Sonata, išvaizda stebėtinai panaši į Natalją. Globėja pamena atvesta į vaikų grupę nespėjusi tuomet ketvirtuosius einančios mergaitės nė pakalbinti, kai ši pirmoji prišokusi pasiteiravo viešnios, kur abi važiuosiančios.
Sonata iš karto pavergė globėjų širdis ir ypač susidraugavusi su naujuoju broliu – tuomet šešiolikmečiu vienturčiu Nataljos ir Areto sūnumi.
Globos namuose liko Sonatos metais jaunesnis brolis, lankomas įtėvių, ir trejais metais vyresnė sesuo Samanta.
Juodikiai mielai būtų po savo sparnu priglaudę ir ją, bet dviejų kambarių butas penkiems asmenims atrodė per ankštas.
Samanta neliko atstumta – mergaitė nuolatos buvo lankoma globos namuose, laiką leisdavo su sesute ir jos naująja šeima. Toks dvigubas mažosios gyvenimas tęsėsi šešerius metus. Tol, kol likimas sudėliojo savaip – vieną po kito artimus žmones palydėję amžino poilsio Juodikiai persikraustė į jiems paliktą namą.
Baimę kėlė vyrai
Pasak N.Juodikienės, globos namuose vaikai visapusiškai aprūpinti, sotūs ir gyvena patogiai, bet jiems trūksta svarbiausio – dėmesio. Ten dirbančių žmonių negalima kaltinti abejingumu vaikams. Tiesiog darbuotojų per mažai, kad suspėtų visus išklausyti ir priglausti. Nataljos teigimu, kiekvienas dirbantis globos namuose nusipelno pačių geriausių žodžių.
Į globėjų šeimą atėjusiai Sonatai visos spalvos turėjo vieną vardą – žalia, mergaitė paniškai bijojo maudytis, mat dar nebuvo mačiusi vonios. Didžiausiu išbandymu mažylei tapdavo apsilankymai parduotuvėse, ją baugino žmonių minia, o ypač – vyrai.
„Aretui poros mėnesių prireikė, kad prisipratintų Sonatą“, – pamena Natalja.
Laukė mamos
Dar sunkiau bendrauti su globėjais sekėsi trejais metais už sesę vyresnei Samantai. Uždara mergaitė vengė aplinkinių, kalbėdavosi tik su sesute, tačiau – paslapčiomis, kad neišgirstų svetimos ausys.
Samanta karštai tikėjo, kad vieną dieną į globos namus jos atvažiuos ne nepažįstami žmonės, o mama. Kai Natalja, nebe pirmą kartą užsukusi į globos namus aplankyti mergaitės, rado ją vėl užsisklendusią savyje, išgirdo pribloškiamą paaiškinimą: dešimtmetę Samantą kaustė baimė, kad šiek tiek patrumpinus ilgus plaukus mama gali jos nebeatpažinti.
„Iš Samantos girdėdavome vos kelis žodžius: gerai, nežinau. Niekada parduotuvėje nesimatuodavo drabužių, viską pirkdavome iš akies. Ledus laužėme labai sunkiai, ji visą laiką laukė mamos“, – „Sekundei“ pasakojo Natalija.
Dukters nepasiilgo
Patarti psichologo Juodikiai, suradę mergaičių giminaičius, surengė mamos ir dukters pasimatymą. Jis nepriminė ilgai nesimačiusių, viena kitos išsiilgusių artimiausių žmonių susitikimo.
Samanta liko nusiminusi – ji nepažino mamos. Po to karto mergaitė tapo drąsesnė, tačiau atsivėrė dar ne greitai. Užtekdavo užeiti svetimam žmogui, kad vėl užsisklęstų ir netgi nustotų valgyti.
Nuoskaudą palikęs susitikimas veikiausiai mergaitei leido suvokti, kad jai pačiai teks pasistengti dėl savo gyvenimo. Tyliąją Samantą į savo šeimą pageidavo priimti italų pora. Sunku įsivaizduoti, kokią jausmų dramą turėjo išgyventi tik sesei atsiverdavusi mergaitė, kai po Pirmosios komunijos šventės išdrįso prieiti prie A.Juodikio ir paprašė neleisti jos išvežti.
„Nesitikėjome, kad Samanta to paprašys. Jos norėjusi pora turi savo verslą – mados namus, akivaizdu, kad jų šeimoje mergaitei būtų atsivėrusios gerokai platesnės galimybės nei pas mus. Stengėmės jai tą paaiškinti. Iki paskutinės dienos žinojome, kad jai irgi tie žmonės patinka“, – pasakojo N.Juodikienė.
Po netikėto Samantos pareiškimo Juodikiai tapo mama ir tėčiu abiem sesutėms.
Natalija iki šiol saugo jai labai brangų tyliosios mergaitės vaikiška rankele keverzotą prašymą leisti gyventi su ja.
Atskleidė talentus
Dabar Samantos niekas nebeatpažįsta. Dar pernai spalį ji neturėjo ko pakviesti į 11-ąjį gimtadienį, o šįmet jau sulauks svečių. Ir kąsnis jai nebestrigs gerklėje. Samanta išmoko ne tik drąsiai kalbėti ar kepti pyragus. Buvusios globos namų auklėtinės pasiekimai kur kas didesni. Nataljos atvesta į Dailės mokyklą mergaitė pasinėrė į spalvų ir formų pasaulį. Jos grafikos ir tapybos darbai žavi ne tik artimuosius.
Maža to, Samantos pažanga stebina ir pedagogus. Kažkada problemų dėl mokslų turėjusią globotinę papildomai moko į namus ateinanti mokytoja.
Ši tvirtina neturėjusi dar nė vieno vaiko, taip uoliai kimbančio į mokslus. Pedagogams akivaizdu: Samanta – labai gabi, tačiau ilgą laiką neturėjusi galimybių atsiskleisti.
Globėjus pasiekimais stebina ir jos sesutė: aštuonmetė Sonata – sportinių šokių klubo „Rumba“ šokėja.
Didžiausios mokytojos
Natalja nevengia su mergaitėmis kalbėtis apie jų biologinę šeimą. Globėja stengiasi, kad dukros nepasmerktų jas palikusių girtaujančių tėvų. Tiesiog bando parodyti, kad kartais gyvenimo klaidos būna labai skaudžios.
Natalja nepaliauja mergaitėms kartoti, kad be viena kitos ir įtėvių šeimoje augančio septynmečio brolio jos daugiau nieko neturi.
„Mergaites mokome būti drąsiomis, suprasti, kad pačios turi pasirengti gyvenimui, o mūsų šeima joms – tik antroje vietoje“, – įsitikinusi N.Juodikienė.
Tačiau Natalija tvirtina, jog mažosios globotinės taip pat yra didžiausios jos ir vyro mokytojos.
„Jei sūnų auginčiau iš naujo, auklėčiau kitaip. Anksčiau kaip pasakydavau, taip ir turėdavo būti. Dabar suprantu, kad su vaikais reikia kalbėtis, jų nuomonę galima tik pakoreguoti. Tėvai neturi būti diktatoriais, o tik patarėjais“, – motinystės vis dar mokosi 42-ejų Natalja.
Paskata abejojantiesiems
Dvi meilės išsiilgusios globos namų auklėtinės Juodikiams parodė kitą gyvenimo pusę. N.Juodikienė pripažįsta dar prieš keletą metų neįsivaizdavusi, kad galėtų mesti prekybos tinklo direktorės pavaduotojos darbą ir tapti laiminga namų šeimininke, gaminančia dukroms ir vyrui karštus pietus, su mergaitėmis ruošiančia pamokas, besidžiaugiančia, kai joms sekasi, ir guodžiančia, kai suskausta mažos širdelės.
Kai Panevėžio vaiko teisių apsaugos tarnyba pranešė Juodikams apie Socialinės apsaugos ministerijos skirtąjį apdovanojimą, sutuoktiniai sutriko: nenusipelnėm tokio dėmesio, gyvenam kaip daugelis šeimų.
A.Juodikis netgi pareiškė nevažiuosiantis į Seime vyksiantį iškilmingą apdovanojimo ceremoniją.
Tačiau vėliau vyras persigalvojo. „Norėčiau, kad Lietuvoje kuo daugiau šeimų pasiimtų globoti tėvų atstumtus vaikus. Noriu parodyti, kad globos namuose vaikams nėra blogai, bet reikia, kad kas nors juos paimtų už rankos ir parodytų kelią į gyvenimą“, – apsisprendimą žmonai paaiškino A.Juodikis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
