Savaitgalis Romoje. O kas gi nenorėtų? – pasakysite. Ir dar pasakysite, kad po viešnagės Italijos sostinėje ilgokai gali tekti lopyti asmeninio biudžeto skylę. Tačiau kelionių entuziastams, neturintiems tikslo mėgautis prabangių viešbučių patogumais, turizmo vadovuose aprašytų restoranų patiekalais, Roma – visai įkandamas riešutėlis.
Nepatogumai? Vadinkite juos nuotykiais
Svajonės virsmas tikrove neapsieina be skaičiavimų. Roma – puiku, bet ar pakels piniginė? Viešbutis, lėktuvo bilietai, maistas (argi galima būnant Italijoje neparagauti picos?), aišku, norėsis aplankyti ir žinomas vietas, tokias kaip Koliziejus, Vatikanas, pamatyti garsųjį Trevi fontaną.
Vadovaudamiesi taisykle – kas nerizikuoja, lieka be įspūdžių, leidomės į kelionę.
Ji prasidėjo penktadienį, kai gimnazistų pilnas autobusiukas pajudėjo oro uosto, esančio Vokietijos Karlsrūhės miesto pašonėje, link. Nuo Lampertheimo iki oro uosto – apie du šimtus kilometrų. Neišlaidauta registruotam bagažui, nes tai gerokai padidintų lėktuvo bilietų kainas. Pagyventi tris dienas spartietiškai, turint tik būtiniausius daiktus, – tam iššūkiui buvo morališkai pasiruošta.
Žinoma, pigi kelionė turi savo minusų: tenka daug skaičiuoti ir gerai apgalvoti išlaidas. Pavyzdžiui, oro uosto krautuvėlėje esančių gaiviųjų gėrimų kainos mums pasirodė kosminės, užmušančios troškulį net neatsigėrus. Ilgos eilės oro uoste, laukimas, kol pagaliau klestelėsi į savo vietą pigių skrydžių bendrovės lėktuve, šiek tiek vargina, bet nuotaikos negadina.
Lėktuvui leidžiantis oro uoste šalia Romos, pasigirsta plojimai sėkmingai skrydį užbaigusiems pilotams. Taip sugriaunamas dar vienas mitas, esą ploti lėktuvui nusileidus – kažkoks kvailas provincialių lietuvių pramanas.
Autobusas veža į Romą. Nerimo – kokie gi tie pigūs nakvynės namai – yra. Bendrabutiniai nakvynės namai – idealus pasirinkimas jaunimui ir negalintiesiems išlaidauti brangiems viešbučiams. Gyvenimas po aštuonis kambaryje turi savo žavesio, nes galima pasidalint daiktais, pasimokyt derinti skirtingus kambario gyventojų norus.
Patartina elgtis taip, kad buitinės smulkmenos neužgožtų kelionės įspūdžių. Nakvynės namuose pasitinka maloni nedidelio ūgio moteris ir draugiškas šuo. Kambariai patogūs, nors ir buvo skundų dėl išgulėtų lovų, po ilgų pasivaikščiojimų pėsčiomis po Romą ir šis nepatogumas nebetrukdė.
Ekskursijos be gido
Vos numetus kambariuose daiktus, prasidėjo rimta pažintis su Roma. Biudžetas – studentiškas, tad teko kaip reikiant pamiklinti kojas. Ėjome iki Koliziejaus.
Įspūdingas pastatas, pakerėjęs savo architektūra ir didybe. Tai didžiausias ir seniausias pasaulyje amfiteatras, garsėjęs gladiatorių kovomis tarpusavyje ir su laukiniais gyvūnais. Romos Koliziejus įtrauktas į įspūdingiausių šiuolaikinio pasaulio statinių sąrašą, vadinamą septyniais naujaisiais stebuklais.
Norimi pamatyti objektai buvo numatyti iš anksto, gimnazistai gavo užduotis surinkti informaciją ir kelionės dalyvius supažindinti su lankomo objekto istorija. Puiki idėja pabūti gidais patiems leido mums sutaupyti nemažai pinigų. O ir naudinga – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.
Kioskininko kerštas
Pavargus ir praalkus prasidėjo užkandžių paieškos. Į akis lindo įkyrūs gatvės prekeiviai, brukantys lazerinių žaisliukų ir itin brangių kiniškų suvenyrų.
Du kioskai, prekiaujantys vienodais sumuštiniais, beregint pakėlė ūpą. Sumuštiniai abiejuose kioskuose tik iš pažiūros atrodė it du vandens lašai. Jie skyrėsi kaina. Viename kioske užkandis kainavo 5 eurus, kitame 3,50, o pasiderėjus ir dar mažiau. Aišku, leidžiame užsidirbti pigiau savo prekes parduodančiam verslininkui.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad sumuštiniai skoniu nepasižymėjo, tačiau alkiui numalšinti tiko. Gaiviųjų gėrimų panorusieji nusipirkti brangiaisiais sumuštiniais prekiaujančiame kioske gauna tarsi skuduru per veidą.
Pardavėjas gėrimų neparduoda ir emocingai gestikuliuodamas veja ištroškėlius šalin. Esą – kur valgėte, ten ir gerkite. Poelgis nustebino, smagiai pasijuokę nudrožėme link Trevi fontano.
Klastotės ir rožės „for free“
Pakeliui perdėm malonūs prekeiviai įkyriai bruka neva garsių dizainerių rankinių bei šalikų. Garsių mados namų ženklais padabintos prekės – vos už 10 eurų. Paklausus, kodėl taip pigu, prekeiviai nesutrinka. „Už gražias akis“, – šypsodamasis paaiškina juodbruvas vaikinukas, siūlantis atseit mados namų Versace gaminius.
Suvenyrų kioskeliuose gausu galvas judinančių lėlyčių: garsių futbolininkų, žinomų politikų, filmų personažų. Turistai viliojami ir įvairiausio dydžio popiežiaus Pranciškaus statulėlėmis. Jei negaila 160 eurų, gali nusipirkti „tikrą“ gladiatoriaus šalmą.
Vaikai apgulę medinius kardus, kainuojančius po 12 eurų. Suvenyriniai raktų pakabučiai kainuoja 3 eurus, pasiderėjus atiduos ir už 2. Kuo arčiau garsusis fontanas, tuo įkyresni darosi pardavėjai. Merginai brukte įbrukęs rožę, prekeivis dievagojosi, kad gėlė –„for free“ (nemokamai). Vos tik rožė atsidūrė merginos rankose, pardavėjas pradėjo iš jos vaikino kaulyti 4 eurų. Šiam nesutikus sumokėti už „nemokamą“ gėlės žiedą, ne juokais įpykęs italas be jokių skrupulų ištraukė rožę iš merginos rankų ir paliko porelę ramybėje.
Trevi stebuklas ir indiškai itališka pica
Romos Trevi fontanas – Italijos sostinės perlas, kurį privalu pamatyti. Fontaną suprojektavo architektas Nikola Salvi. Jo forma primena barokinio pastato fasadą ir iškyla net į 26 metrų aukštį.
Vienas fontano reljefas vaizduoja mergelę Triviją. Tai jos vardu pavadintas įstabusis fontanas. Legenda byloja, kad būtent Trivija pirmoji ištroškusiems romėnų kareiviams parodė šaltinį, trykštantį už 22 km nuo Romos.
Fontanas gausiai lankomas turistų ir apaugęs jų sukurtais mitais. Sakoma, jei nori sugrįžti į Romą, būtinai turi įmesti monetą į Trevi fontaną. Ir kas nenorės – monetos į fontaną byra saujomis, dovanoja viltį ir vėl apsilankyti Italijos sostinėje.
Kelionė į nakvynės namus neapsiėjo be nuotykių. Beklaidžiodami Romos gatvėmis, pametėme vienas kitą, tad nakvynės vietos ieškoti teko pasikliaujant tik savo sugebėjimais. Pabaiga laiminga – ilgiau ar trumpiau paklaidžioję nakvynės namus surado visi.
Vieningai nutarta, kad vakarienei – tikra itališka pica. Užduotis aiški, tik ją įgyvendinti pasirodė ne itin lengva. Labai gali būti, kad nuklysta į netinkamą rajoną, nes vietoj itališkų picerijų buvo matyti vien indiško maisto restoranėliai ir užkandinės. Derėtų pasakyti, kad indiškoje užkandinėje patiekta itališka pica buvo labai skani, soti ir tekainavo vos 5 eurus.
Pilies pašonėje – nelegali piguma
Šeštadienio rytas prasidėjo pusryčiais ir eilėmis prie bendro dušo, tad norint nusiprausti teko apsišarvuoti kantrybe.
Suvalgę kuklius pusryčius ir išgėrę kvapios itališkos kavos, pasukame metro link, nes keliauti pėsčiomis iki Vatikano per toli. Bilietas – pusantro euro.
Nors šeštadienio rytas, metro – spūstys, tad kelionės itin patogia nepavadinsi. Išėjus iš požeminio metro, mūsų kelias į Vatikaną vingiavo pro Šv. Angelo pilį. Tai –įspūdingo dydžio cilindrinė gynybinė tvirtovė. Tvirtovės pavadinimas kilo iš legendos.
Pasakojama, kad VI amžiuje ant tvirtovės nusileidęs angelas įsidėjo kalaviją į dėklą, tai buvo ženklas, kad Dievo malonė suteikta ir baigsis baisi 590-ų metų maro epidemija. Dabar pilies muziejuje galima apžiūrėti prabangius Renesanso laikų popiežių apartamentus, kalėjimo kameras, lobių kambarį. Užlipus į pilies viršų, atsiveria nuostabus vaizdas į Tiberio upę ir Viktoro Emanuelio II tiltą.
Gynybinės pilies pašonėje darbavosi prekeiviai suvenyrais. Nustebino, kad kainos daug kartų mažesnis nei Trevi fontano prieigose. Ten už atviruką teko pakloti beveik du eurus, o čia už eurą galėjai nusipirkti net dvidešimties atvirukų su Romos vaizdais rinkinį. Pakabučių, magnetukų kainos nesiekė dviejų eurų. Dauguma pasinaudojo galimybe pigiai nusipirkti dovanėlių artimiesiems. Sutaupiusieji sėkmę „aplaistė“ kava. Ją gurkšnojant teko stebėti įdomų reiškinį: tarp prekeivių kyla šurmulys, jie su visomis prekėmis staiga neria į skersgatvius, prekyvietė ištuštėja, tarsi joje niekada nieko ir nebuvo. Pro šalį neskubėdamas pravažiuoja policijos automobilis. Nestabteli. Prekybininkai nedrąsiai kyšteli galvas iš slėptuvių ir vėl imasi savo darbo. Akivaizdu, kad jų versliukas – šešėlinis. Apsipirkusieji pasijuto šiek tiek nejaukiai, nors tik iš nežinojimo susigundė labai pigiais suvenyrais. Įsidrąsinę vertelgos įkyriai siūlo lazerinį žaisliuką, kuris esą šviečia net penkių kilometrų atstumu. „Stebuklas“ įkainotas 25 eurais. Pasiūlius už nelegalią prekę tik pusę euro, piktas prekeivis dūlina toliau ieškoti lengvatikių.
Vatikano radijas ir Šv. Petro bazilika
Šiandien mūsų tikslas – apsilankyti Vatikano radijuje. Čia dirbantys lietuviai mus pasitinka labai svetingai, pasakoja radijo darbo subtilybes, aprodo radijo studiją, netgi leidžia pasimatuoti laidų vedėjų kėdes. Įsteigti radijo stotį nusprendė popiežius Pijus XI. 1931 m. vasario 12 d. po pietų įvyko iškilminga Vatikano radijo stoties inauguracija.
Pijus XI pasakė kalbą per radiją. Pirmojoje savo kalboje per Vatikano radiją popiežius pabrėžė, jog visos žmogaus sukuriamos naujos komunikacijos ir informacijos priemonės turi tarnauti ir Gerajai Naujienai skelbti. Vatikano radijas transliuoja laidas ir lietuvių kalba. Lietuviškos programos sumanytojas buvo marijonų vienuolijos vadovas vyskupas Pranciškus Būčys. Per Vatikano radiją buvo perskaityti beveik visi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeriai. Šis leidinys itin sudėtingomis konspiracinėmis sąlygomis buvo leidžiamas sovietinėje Lietuvoje, o Vatikano radijas labai prisidėjo, kad kronikos pasiektų kuo daugiau žmonių.
Atsisveikinę su svetingaisiais Vatikano radijo darbuotojais, patraukiame į Vatikaną. Kaip ir dauguma besilankančiųjų, pasinaudojame proga išsiųsti artimiesiems atvirukus su Vatikano pašto antspaudu. Norinčiųjų patekti į Šv. Petro baziliką – didžiulė eilė. Dabar tapo aišku, kodėl reikėjo taip anksti keltis. Eilė į baziliką vis ilgėjo ir tapo kilometrinė akimirksniu. Perėję griežtą patikrą patenkame į įspūdingo grožio statinį. Tai pagrindinė Katalikų bažnyčios tikinčiųjų šventovė. Joje palaidotas šv. Petras – vyriausias apaštalas ir pirmasis popiežius. Čia ilsisi ir kitų popiežių palaikai.
Bazilika užburia savo didybe: sienos išpuoštos menininkų kūriniais – statulomis, freskomis, biustais. Masyvus altorius, visur žibantis auksas paliko neišdildomą įspūdį. Galima ilgai vardinti bazilikos kūrėjų ir prie jos puošybos prisidėjusių menininkų pavardes, aprašinėti ten esančius meno kūrinius ir pasakoti šventovės istoriją, tačiau joks pasakojimas neatkartos įspūdžio, kuris patiriamas ten pabuvus.
Išėjus iš šventyklos žvilgsnį patraukia popiežiaus sargyba. Katalikų bažnyčios vadovą saugo šveicarų gvardija. Spalvingai aprengtų sargybinių negalima nei filmuoti, nei fotografuoti. Ir prieiti pernelyg arti prie sargybinių – šiukštu nevalia. Norinčiųjų įsitikinti, ar draudimai galioja, – pasitaiko. Priėjusieji pernelyg arti sargybos, peržengusieji nematomą ribą gana greit susivokia, jog draudimai – ne iš piršto laužti. Sargybinis pajuda iš savo vietos ir žygiuoja link pažeidėjo. Jo veide neįžvelgsi jokios emocijos. Smalsuoliams tai daro įspūdį ir jie skuodžia tolyn neatsigręždami.
Bazilika – pro rakto skylutę
Pietūs Vatikano pašonėje tekainavo 5 eurus. Lazanija buvo tikrai skani. Svarbiausia – jos buvo daug. Šalia Vatikano veikiančiose suvenyrų krautuvėlėse prekiaujama šios valstybės specifiką atspindinčia atributika. Už pusketvirto šimto eurų galima įsigyti net popiežiaus aprangą. Paprasto kunigo sutana kainuos pusantro šimto eurų.
Nors jau atsirado besiskundžiančiųjų nutirpusiomis kojomis, pakilome kalvą, kur nuo vienuolyno pašonėje esančio parkelio atsiveria visus sužavėjęs Romos vaizdas. Italijos sostinė atrodė didinga ir romantiška. Visai netoliese, gerai paieškojus, galima atrasti ir garsiąją rakto skylutę. Nagingas meistras ją sukūrė taip, kad pro ją pažvelgus matyti Šv. Petro bazilikos kupolas.
Vakarienės paieškos buvo sėkmingesnės nei vakar. Itališkame restoranėlyje siūlė picų, makaronų su įvairiausiais padažais, lazanijos. Po daug jėgų pareikalavusios dienos maistas tiesiog tirpo burnoje. Vakarienė atsiėjo 6–7 eurus su arbatpinigiais, nes jie, kaip ir įprasta visuose itališkuose restoranuose, jau įskaičiuoti į kainą. Kelionės pradžioje bambėjusieji dėl nepatogių nakvynės namų lovų pritilo, nes nuovargis visus palaužė vos priglaudus galvas prie pagalvės.
Vatikano aikštės stebuklas
Sekmadienio rytas buvo itin ankstyvas. Laukė mišios Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Galima sakyti, kad lietuviai šioje šventovėje turi savo jaukius namus.
Lietuvių išeivių iš viso pasaulio pastangomis ir lėšomis bazilikoje įrengta lietuviška katalikiška koplyčia. Ji pavadinta Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos vardu. Koplytėlė visai šalia apaštalo šv. Petro kapo. Lietuviška salelė alsuoja tautiška dvasia, joje gausu Lietuvai svarbių mūsų istorijos simbolių.
Buvo gera esant didžiausioje katalikybės šventovėje klausytis mišių lietuvių kalba. Jas atnašavo lietuvis kunigas Mindaugas.
Maldininkai Vatikano aikštėje laukė popiežiaus kalbos, tad laisvą laiką nuspręsta skirti pusryčiams. Sumuštinis su kava nebuvo pigiausia, ką teko valgyti Romoje. Skanu, bet atsisveikinti su 8 eurais buvo sunku, juolab kad kelionei artėjant į pabaigą galimybės buvo sveriamos skaičiuojant ir perskaičiuojant sparčiai tirpstantį minimalistinį biudžetą. Bevaikštant siauromis gatvelėmis, dėmesį patraukė garsiai šaukiantis italas. „Free pica“ priminė istoriją su „nemokama rože“, tačiau sunku atsispirti gardžiai atrodančiam „nemokamam“ skanėstui. Žinoma, už picą teko susimokėti 5 eurus, bet jos ragavusieji vienu balsu tvirtino: tai skaniausia kada nors valgyta pica jų gyvenime.
Prieš vidudienį Vatikano aikštė ir jos prieigos buvo pilnutėlės maldininkų ir turistų. Visi nekantriai laukė pasirodant popiežiaus Pranciškaus. Susirinkusieji bendravo įvairiausiomis pasaulio kalbomis, atrodė, galėjo nesuprasti, kokią žinią perdavė pasirodęs Katalikų bažnyčios vadovas.
Pažvelgęs į žmonių veidus supratau, kad klydau. Nesupratusieji žodžių popiežiaus skleidžiamą žinią pajuto siela. Palaima, ramybė, sunkiai nusakomas bendrystės jausmas užvaldė minią.
Žmonės šypsojosi nepažįstamiesiems ir džiaugėsi. Atrodė, kad čia, šioje aikštėje, tau negali atsitikti nieko blogo, kad čia – tavo artimiausi draugai. Stebuklas? Kodėl gi ne. Jei padeda tapti geresniems, pasijusti mylimam ir mylinčiam. Popiežiui Pranciškui minia nuoširdžiai plojo. Daug kas – su dėkingumo ašaromis akyse.
Savaitgalio pasaka Romoje baigėsi labai žemiškai: kelionė į nakvynės namus, tada – į oro uostą, skrydis į Vokietiją ir autobusiuku – namo. Savaitgalis nuostabiausiame mieste, kokį iki šiol teko aplankyti su skrydžiais, nakvynėmis, kelionei link oro uosto kainavo 100 eurų, o parsivežti įspūdžiai – neįvertinami jokias pinigais.
Niko ŠOŠIČ
